2021 11 19

Donatas Puslys

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Patarimai iš kovos su dezinformacija fronto

R. Stengelio knyga „Information Wars. How We Lost the Global Battle Against Disinformation & What We Can Do About It“. The National Business Review nuotrauka

Richard Stengel „Information Wars. How We Lost the Global Battle Against Disinformation & What We Can Do About It“. New York: Grove Press, 2019.

Visų pirma Rusijos valstybinis žiniasklaidos kanalas paleidžia melagingą naujieną, o tada ji išplatinama kitų Rusijos žiniasklaidos priemonių ir socialiniuose tinkluose veikiančių trolių. Tada Rusijos valstybės pareigūnas pacituoja melagieną savo spaudos konferencijoje. Vakarų žiniasklaida pateikia citatų iš spaudos konferencijos, taip melagiena įsiveržia į mūsų viešąją erdvę bei tampa debato dalimi.

Per feisbuko ar kitus socialinius tinklus imamos organizuoti demonstracijos. Galiausiai, kai melagiena yra demaskuojama ir paneigiama, tie patys Rusijos pareigūnai ima kalbėti apie klestinčią rusofobiją. Štai taip, anot žurnalisto, buvusio žurnalo „Time“ redaktoriaus ir buvusio JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojo viešosios diplomatijos ir ryšių su visuomene klausimais Richardo Stengelio, veikia Kremliaus dezinformacija. Reikia pavyzdžių? Prisiminkime kad ir melagieną apie tai, kaip migrantai Vokietijoje esą išprievartavo rusų kilmės mergaitę Lizą, o apie tai savo spaudos konferencijoje kalbėjo Rusijos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas.

R. Stengelio knyga „Informaciniai karai. Kaip mes pralaimėjome globalinę kovą prieš dezinformaciją ir ką galime dėl to padaryti“ įdomi ne tik todėl, kad aptaria Rusijos ar ISIS dezinformacijos veikimą ir analizuoja konkrečius pavyzdžius, tačiau leidžia pažvelgti į tai, kaip kova su dezinformacija yra formuojama ir vykdoma JAV valdžios koridoriuose.

Richardas Stengelis – JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojo viešosios diplomatijos ir ryšių su visuomene klausimais – susitinka su Pietų Korėjos užsienio reikalų viceministru. EPA nuotrauka

R. Stengeliui Valstybės departamente teko darbuotis kaip tik tuo metu, kai Rusijos „žalieji žmogeliukai“ vykdė Krymo okupaciją, kai įsižiebė Rusijos agresija Ukrainoje, buvo numuštas keleivinis lėktuvas MH-17, Europa susidūrė su milžinišku migrantų srautu, o ISIS teroristai užėmė Mosulo, Ramadžio miestus Irake. Visus šiuos įvykius lydėjo ir dezinformacijos srautas.

Kaip rašo R. Stengelis, kai kurie kolegos juokais jo pareigas Valstybės departamente apibūdindavo paprastai – pagrindinis JAV propagandistas. Tuo tarpu jis pats savo darbą, kurio pagrindinis uždavinys yra remti JAV vykdomą užsienio politiką per užsienio auditorijos informavimo kampanijas, mieliau apibūdino kaip Amerikos prekinio ženklo vyriausiojo rinkodaros specialisto poziciją.

Vedžiodamas skaitytoją po klaidžius Valstybės departamento koridorius, pasakodamas apie ten vykstančius nesibaigiančius susirinkimus ir vidinę darbo kultūrą, ironizuodamas apie tai, kiek mokesčių mokėtojų pinigų paleidžiama vėjais, kol valstybės tarnautojai laukia įsikraunančio kompiuterio, informuodamas apie susitikimus su didžiųjų technologijų bendrovių lyderiais, nušviesdamas užsienio keliones, kur apie kovą su dezinformacija kalbėta ir su tokiais veikėjais kaip Saudo Arabijos sosto įpėdinis Mohamedas bin Salmanas, R. Stengelis kelia ir narplioja pagrindinį klausimą – kas neleidžia sėkmingiau kovoti su dezinformacija ir ką būtina keisti?

R. Stengelis akcentuoja institucines problemas ir iššūkius pačioje visuomenėje, nes, kaip pabrėžia jis, dezinformacija nėra tik poveikio iš užsienio problema. Problema yra tai, kaip lengvai dalis visuomenės tą dezinformaciją priima ir ja dalinasi, kaip dezinformacija pataiko ir sustiprina jų išankstines nuostatas ir stereotipus.

Žurnalo „Time“ redaktorius Richardas Stengelis (dešinėje) su žurnalo generaline direktore Anna Moore ir „Time“ naujienų grupės prezidentu Marku Fordu. EPA nuotrauka

Pradėkime nuo institucinės analizės. R. Stengelis akcentuoja, kad valstybinėse institucijose vyrauja pasyvi rizikos vengimo kultūra, kur geriau nieko nedaryti, nei daryti ir taip rizikuoti nepataikyti. Autorius atskleidžia, kaip sunkiai jam sekėsi bent jau įtikinti Valstybės departamento žmones imtis komunikacijos tviteryje ir daryti tai ne sausu tarnybiniu žargonu. Jis kalba apie bendradarbiavimo ir koordinavimo stygių tarp skirtingų tos pačios institucijos padalinių, kai svarbiausiu uždaviniu tampa ne bendras tikslas, o savosios veikimo teritorijos apsauga. Institucijose gausu tų, kurie gali užblokuoti naują iniciatyvą, ir stinga tų, kurie galėtų naujai idėjai tarti taip. Tą iliustruoja ir pats R. Stengelio pasakojimas, atskleidžiantis jo paties prisitaikymą prie nustatytų standartų – didelius užmojus keičia mažesni, o susitikimai ir susirinkimai lygiai taip pat galiausiai tampa savitiksliai.

Be to, akcentuoja jis, vyriausybinės institucijos nėra pačios efektyviausios kovoje su dezinformacija ne tik todėl, kad dėl vidinių procedūrų stokoja greito reagavimo, tačiau visų pirma todėl, kad tie žmonės, kurie turėtų būti pagrindinė tikslinė auditorija, ir taip jau nepasitiki valdžios institucijomis. Būtent todėl kaip pagrindinę savo užduotį R. Stengelis apibrėžė tokio fondo, kuris remtų ir įgalintų trečiųjų šalių atsaką dezinformacijai – ar tai būtų bendradarbiavimas su arabų sąjungininkais kalbant apie ISIS iššūkį, ar parama iniciatyvoms Vidurio ir Rytų Europoje kalbant apie atsaką Kremliaus dezinformacijai. Beje, pabrėžia R. Stengelis, sutarti dėl kovos su ISIS dezinformacija buvo žymiai lengviau, nes visuotinai buvo sutariama dėl to, kad ši grupuotė yra priešas. Tuo tarpu Rusiją priešu laikė ne visi.

Vis dėlto, pabrėžia jis, dėl mūsų silpnybių kovoje su dezinformacija negalima kaltinti tik institucijas ar tai, kad priešo dezinformacija yra sofistikuota. Dera žvelgti ir į pačią visuomenę. R. Stengelis akcentuoja, kad dezinformacijos pasiūla auga, nes kartu auga ir paklausa, ypač kai stebime visuomenių poliarizaciją, kai svarbiausia tampa bet kokia kaina palaikyti savo komandą. Dezinformacija, kuri yra pigi priemonė paveikti taikiniu pasirinktą visuomenę, tam ateina į pagalbą. Anot R. Stengelio, pagrindinė grėsmė kalbant apie dezinformaciją yra ne ta, kad melagienos pakeis tikrovę, bet ta, kad apskritai visuomenėje nunyks skirtis tarp fakto ir fikcijos, o žmonės nebedės pastangų siekdami atskirti tikrovę nuo pramanų. Įsivyravus nuostatai, kad visi meluoja, visi kalbėdami siekia ne tiesos, o savųjų tikslų, savosios galios primetimo, tiesa bus išmesta į atliekas.

Kritikos tenka ir žiniasklaidai, kuri, anot R. Stengelio, dažnai nesuvokia, kad melas nėra tik dar viena nuomonė, antros pusės išklausymas. Žiniasklaida, siekdama objektyvumo, jo teigimu, yra linkusi transliuoti net ir Vladimiro Putino pramanus, nors jis ir teigtų, kad saulė sukasi aplink žemę. Toks melo įsileidimas meta iššūkį ir klibina seniai nustatytus faktus.

Socialiniai tinklai. Asociatyvi Unsplash nuotrauka

Kalbėdamas apie tai, ką būtina keisti, kad JAV ir apskritai Vakarai taptų sėkmingesni kovoje su dezinformacija, R. Stengelis akcentuoja, jog JAV reikia keisti socialinių tinklų reguliavimą laikant juos ne tik platformomis, neatsakingomis už turinį, tačiau ir transliuotoja (publisher), kuri prisiimtų atsakomybę už tai, kas skelbiama. Jis ragina daugiau dėmesio skirti privačių duomenų apsaugai, skaidrumui ir vartotojų informavimui apie tai, kaip veikia socialinių tinklų ir paieškos sistemų algoritmai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Galiausiai jis kalba apie aukštesnius skaidrumo ir atskaitomybės standartus žiniasklaidai, kur esą būtina steigti naujas skaidrumo redaktoriaus ir prodiuserio pareigybes. Pastarieji užtikrintų, kad kiekvieną istoriją lydėtų ne tik nuorodos į pirminius ir antrinius šaltinius, tačiau būtų pateikiamos ir visos neiškarpytos kalbintų asmenų interviu išklotinės, nuorodos į minimų asmenų biografijas ar kitus istorijai svarbius šaltinius. Nors pasiūlymas dėl žiniasklaidos atrodo vertingas, neišvengiamai kyla klausimas dėl to, kokie būtų viso to kaštai ir ar tai įmanoma mažoms žiniasklaidos priemonėms, kurios ir šiaip sunkiai suduria galą su galu. Kitaip tariant, ar tai įmanoma pradžioje nepasikeitus žiniasklaidos finansavimo modeliui?

Dezinformacija, kuri, anot R. Stengelio, su mumis yra nuo pat Adomo ir Ievos laikų, niekur nedings, nors ir keisis melagienų taikiniai, sklaidos kanalai, melagienų transliuotojų tikslai ir kt. R. Stengelis šiuo atveju teisus, todėl svarbu ir tai, kad jis akcentuoja ne tik medijų, bet ir pilietinio raštingumo edukacijos svarbą. Negalime atsakomybės palikti kitiems, kamuolys mūsų rankose.