2021 08 31

Antanas Šimkus

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Pati pirmoji

Antanas Kazimieras Dilys, „Ruduo Šiaulių parke“ (1991 m.). Šiaulių „Aušros“ muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

O vis dėlto yra tas žiogo nerimas. Nereikia net pasakėčios. Kaip tik vasara pabaigon, taip ir nerimas širdin.

„Bar bar bar!“ barbena. 

„Kas ten?“

„Tai aš, Rugsėjo 1-oji!“ 

„A ko nori?“

„Kaip ko? Marš mokyklon!“

Maždaug toks vidinis dialogas ištinka kiekvienąsyk, kai priartėja rugsėjis. Jis tarsi koks tolimas laivas. Kažkur girdėti variklio ūžimas, stiprėja, auga. Paskui iš ūkų išplaukia ir artėja. Nenumaldomai. O tu sėdi valtelėje ir žiūri kaip užhipnotizuotas žuvelis žvejys. O jis artėja. Ir supranti, koks jis didelis, kiek ten žmonių, kiek gyvenimų, kiek likimų… 

Ir net nebekyla mintis dumti kažkur gilyn į žemyną, kopas, pušynus ir čirpinti smuikele, čirpinti garsiai, o gal dar pargrįš vasarėlė, par… Tiesiog. 

Didžiulis pastatas. Milžiniška saugykla, kurioje telpa tūkstančiai nerimų ir šiek tiek rimavimo. Daugybė susitikimų, nemažai prasilenkimų ir pabėgimų – tikrų, tariamų, vis prisimenamų, ypač artėjant rudeniui. Ar ne, žiogeli, čirpiantis vis dar atrandamoj saulėkaitoj?

O sapnas vis tas pats. Pertrauka. Laiptai. Koridoriai. Klegesys. Ir džiugus, ir per garsus. Žmonės, žmogeliai, žmogeliukai. Su kuprinėm, knygom, žemėlapiais. Durys, spintelės, dieninės šviesos lempos, žaliuzės, užuolaidos. Medžiai kieme. Vėjas.

Ir pats vaikštai tarp tų klasių lyg pasimetęs, lyg pamestas, nujausdamas, kad tuoj prasidės dar viena pamoka, bet kartu supranti, kad ne ta pamoka čia, vyksta kažkas svarbiau už visa tai, ką sakys mokytojas, draugai, kažkas daugiau ir už tą mokyklą, tą laivą, ir nesupranti, kodėl tas sapnas toks sunkus, kaip tie tūkstančiai gyvenimų, tūkstančiai nerimų ir likimų, ir kartu lengvas, nes jauti, kad tai tik pradžia, – kažko dar didesnio, stipresnio, taip, žiogeli, taip žuveli žvejy… O medžiuose – vėjas.

Ir prabundi, supranti, kad tuoj tuoj rugsėjis, – kažkodėl apsidžiaugi. Nors nieko lengvo nežada jokia perspektyva, kad ir ką sapnuotum. 

Bus vėl pilna per ryškių spalvų – gladijolės, astrai, uniformos, šokiai su kardeliais, šaligatvio plytelės, dangaus spalvos, oficialios kalbos, ant kurių nuobodžiaujantys lietaus dievai galėtų užleisti vieną kitą lietų, arba atvirkščiai – kaltų saule per smaluotus stogus, kad praslinktų greičiau, kad rikiuotės virstų gražiomis gyvatėlėmis, vinguriuojančiomis į mokyklą.

Ir iš pradžių visad linksma, įspūdžiai, kalbų maišeliai tarsi bedugniai, vis traukiami nauji ir nauji sakiniai, ir daug juoko, ir lūkesčių, tačiau vėliau koridoriai pradeda ilgėti, klasėse vis garsesnis kreidos kaukšėjimas į lentą, čaižantis suvokimą minučių bizūnas, varinėjantis tais pačiais koridoriais be pabaigos… 

Daugybė pusdienių, kylančių lyg dūmeliai iš taikos pypkių, traukiamų teritoriniuos paribiuos, daugybė nesvarbių smulkmenėlių, sukimbančių, apsupančių, svaiginančių… 

O paskui vėl knygos, užrašai, vargai, darbai, vėl pusdienis laive, pastate, mokykloj, nors turbūt ne pamokos, ar bent ne tos pamokos yra svarbiausios. Yra tos kitos, dar rimtesnės už bet kokį dalyką, svarbiausios, nes pirmosios, bet tikrai ne paskutinės.

Pirmosios rimtos išdavystės, pirmosios muštynės dėl garbės, pirmosios meilės aistros ir beprotystės… Iš šių pamokų sunkiau pabėgti nei iš matematikos. Gal net neįmanoma. 

Štai ir sapnuoja žuvelis žvejys, sapnuoja žiogelis, ir mes sapnuojame, ir nebeaišku, kada viskas baigsis, bet aišku, kad su rugsėju vėl kažkas prasideda…

Vis dėlto prasideda – nepaisant nieko ir nepaisant visko – po vasarinės pertraukos, kartojant sau panosėje: „taip nekenčiu, taip pasiilgau“, žingsniuojant į taktą nežinia iš kur suskambantiems maršams ir stuksint, barbant. 

„Bar bar bar!“ 

„Tai tu?“

„Užeik, užeik!“ 

Ir įsileidžiame, ateiname, pasitinkame. Jei ne patys, tai savo vaikų ar vaikaičių, draugų pavidalu. Kaip mokytojai, auklėtojai, budėtojai, kaip savanoriai lydėtojai ar pavežėjai mes artėjame prie mokyklos, einame, grįžtame į ją. 

Ir to grįžimo niekad, jau turbūt niekad nesugebės išrauti nesibaigiančios švietimo reformos ir pataisos bei absurdiškos ligos ir jų padariniai, tiesiog grįžtam – su tuo ilgesiu, kuriuo apgaubiam vieni kitus net ir per distanciją, kad ir kiek jos reikėtų..

Ateiname, nors ir nujaučiame, kad mūsų subjektyvūs vertinimai ir gyvenimai ir liks tokie pat kaip tie tūkstančiai nerimuotų nerimų, panašiai ir objektyvieji testų bei rašinių taškai, kaupiniai, tas visas kasdienybės šlakas ir siurrealistinio sapno pojūtis – net ir tas bejėgis, kai eini nesitikėdamas daugiau nieko, išskyrus susitikimo šviesą. 

Nežinia, ar vien apie tai yra Rugsėjo 1-oji. Bet ir apie tai. Juk puikiai tai žinom – žiogelis, žuvelis žvejys, tu, aš…

Tad su švente visus mus. 

Va, artėja, stiprėja ūžimas, auga… Jau tuoj. Tuoj išnirs. Pirmoji.

Pati pati.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien