Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Patirtis su agresyviais autizmo sutrikimą turinčiais vaikais: svarbiausia – pagarba ir kantrybė

Austėja Jakubauskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Austėja Jakubauskaitė Lietuvoje baigė tuometį Lietuvos edukologijos universitetą, šiuo metu studijuoja magistrantūroje Milano Pegaso universitete. Mergina ne vienerius metus dirba Milano mokyklose mokytojo padėjėja ir edukologe, taip pat vasaros stovyklose – su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais. Ši vasara Austėjai buvo ypatinga – jai teko dirbti su dviem į agresiją linkusiais autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais.

Iš anksto apgalvojo, kaip elgsis

Austėja pasakoja, kad Italijoje vaikams, kurių tėvai dirba, organizuojamos vasaros stovyklos. Į jas įtraukiami ir specialiųjų poreikių turintys vaikai, kiekvienam iš jų skiriama po atskirą specialistą. „Jau prieš prasidedant stovyklai man paskambino koordinatorė ir pasakė, kad skiria man itin sudėtingą vaiką, devynmetį Marko (vardas pakeistas). Marko metus niekur neišeidavo iš namų, o prieš tai mokykloje išbūdavo ne ilgiau kaip penkiolika minučių – tada tapdavo itin agresyvus, pradėdavo mušti visus aplinkui, tad tėvai sūnų turėdavo pasiimti. Koordinatorė buvo įsitikinusi, kad man su berniuku pavyks“, – pasakoja mergina.

Su vaiku Austėja susipažino likus porai dienų iki stovyklos: „Kartu su kolege, kuri prieš tai dirbo su Marko, nuėjome pas jį į svečius. Marko iškart prie manęs priėjo, apsikabino. Kolegė pasakė: „Manau, viskas bus gerai, jei kas nepatinka, Marko atstumia išsyk.“ Jau pirmą stovyklos dieną berniukas man pasakė: „Aš su tavimi jaučiuosi gerai.“ Tai  pradžiugino.“

Specialistė sako iš anksto žinojusi, kad stovyklos aplinka Marko bus itin nepalanki – ji organizuota regbio klube, didžiulėje erdvėje: „Supratau, kad Marko, kaip ir daugumai autizmo sutrikimą turinčių vaikų, reikės asmeninės erdvės. Iš anksto įsigijau paklotą, jau pirmą dieną su Marko susiradome vietą, kur įsikursime ir slėpsimės, kai bus per daug triukšmo. Žinojau – vaiko garso suvokimas kitoks, dėl triukšmo susierzinęs Marko tampa agresyvus, jį ištinka krizė. Didžiąją dalį laiko ir praleisdavome savo erdvėje, berniukas bendrų veiklų nemėgo.“

Austėja Jakubauskaitė savanorystės Indijoje metu. Asmeninio archyvo nuotrauka

Stengėsi sugalvoti vis naujų veiklų

A. Jakubauskaitė pasakoja, kad bet kokia veikla berniuką domindavo maždaug penkiolika minučių. Tada jam nusibosdavo, tad specialistei tekdavo ieškoti, kuo jį toliau užimti. Kurį laiką Marko labai patiko žaidimas „Ieškok lobio“. Austėja paslėpdavo kokį nors daiktą, o Marko pagal nuorodas „šilta-šalta“ turėdavo jo ieškoti. „Kartą pabandžiau žaidimą paįvairinti, padariau lobio ieškojimo planą, prikarpiau lapelių ir suslapsčiau skirtingose vietose. Marko pažaidė penkias minutes, tada susinervino, kad žaidimas – ne toks kaip įprasta, ir atsisakė žaisti. Radęs lėktuvėlį, kurį buvau nupirkusi ir paslėpusi, išsyk jį sulaužė. Kiekvieną kartą tekdavo apgalvoti menkiausias smulkmenas. Berniukas nemėgo siurprizų – jis iš anksto turėdavo žinoti, ką ir kaip žaisime, koks lobis bus paslėptas“, – aiškina specialistė.

Pirmą savaitę Austėja su Marko sutarė itin gražiai, tėvai džiaugėsi, kad berniukas ne tik išbūna stovykloje visą dieną, bet ir nenori eiti namo. Jis netgi valgė su visais vaikais, tiesa, mažesnėje palapinėje, kur mažiau triukšmo. „Kai siųsdavau tėvams Marko nuotraukas, jie stebėdavosi – ar čia tikrai mūsų vaikas? Jis pirmą kartą gyvenime žaidė, susirado draugų“, – pasakoja pašnekovė.

Specialistė paprašė tėvų, kad atneštų iš namų vandens šautuvą. Kurį laiką žaidimai su vandeniu Marko labai patiko, vėliau nusibodo. Specialistei tekdavo gerokai pasukti galvą, kad vėl atrastų ką nors naujo, įdomaus. Pasirodė, kad Marko nemoka nei skaityti, nei rašyti – vieną dieną jis paprašė Austėjos išmokyti jį skaityti, tik ir čia jam kantrybės pakako vos keletui minučių.

Jau po kelių stovyklos dienų Austėjai teko iš arti pamatyti krizės ištiktą auklėtinį: „Visą dieną Marko atrodė ramus, tik popietę susiklostė pora nepalankių situacijų. Kartu nuėjome į didžiąją palapinę ieškoti draugo, Marko susinervino dėl triukšmo. Tuokart berniuką pavyko nuraminti. Prie pietų stalo Marko užsimanė duonos kepaliuko, o jis jau buvo perpjautas per pusę. Vaikas labai supyko, atsisėdo saulės atokaitoje ant žemės ir nustojo kalbėti. Kai prieidavau prie jo bandydama įtikinti, kad bent atsisėstų pavėsyje, užuot atsakęs, man spirdavo. Buvo dienos pabaiga, Marko pasiimti atvažiavo tėvai, bet jiems taip pat nepavyko įkalbėti sūnaus. Jis darėsi vis agresyvesnis, pradėjo mušti tėvus ir aplink esančius vaikus, pargriovė mergaitę ant žemės ir spyrė jai į galvą. Kuo labiau visi stengėmės, tuo situacija darėsi pavojingesnė – didelė stovyklos teritorija, atviras laukas, aplink – daug kitų vaikų, kurie gali nukentėti. Tada pirmą kartą pamačiau, koks neprognozuojamas gali būti net ir nedidelis agresijos priepuolio ištiktas vaikas“, – pasakoja Austėja.

Nesivaldantį berniuką merginai pavyko nuraminti užsiminus apie jo mylimą šuniuką. „Pasiūliau Marko – einame pažiūrėti, ką veikia tavo šuo Blu? Berniukas susidomėjo: „Ar tikrai eitum pas mane?“ Tokiu būdu visi kartu sėkmingai pasiekėme namus.“

Pirmoji krizė Austėją daug ko išmokė: „Pamačiau, nuo ko gali prasidėti vaiko agresija. Po šio įvykio labai stengiausi užkirsti kelią bet kokiam vaiko susierzinimui, laiku pakeisti žaidimą, užsiėmimą. Pavyzdžiui, įkalbėti eiti ieškoti draugo, nukreipti dėmesį nuo to, kas sunervino. Visada turėdavau parengusi kokį slaptą planą, kaip elgtis, pastebėjus artėjančios krizės ženklus.“

Austėja Jakubauskaitė savanorystės Nigerijoje metu. Asmeninio archyvo nuotrauka

Svarbu – nepriimti vaiko elgesio asmeniškai

Antroji krizė Marko ištiko visai netikėtai. „Diena atrodė kaip niekada rami, berniukas jautėsi gerai. Paprastai jis neprisijungdavo prie bendrų veiklų, bet vaikai tądien darė maisto piramidę, tad Marko susidomėjo. Tiesa, neilgam. Kai veikla pabodo, jis pradėjo erzinti kitus vaikus. Bandžiau jį nuvesti šalin, bet planas nesuveikė. Bėda, kad jis prisikabino prie gerokai didesnio ir taip pat agresyvaus vaiko. Kilo muštynės, su kolegėmis puolėme vaikus tramdyti. Kai atskyriau Marko, jis puolė mane. Kol atsitokėjau, berniukas mane gerokai apdraskė, bandė suplėšyti drabužius. Sukryžiavau berniuko rankas ir suėmiau jas už nugaros, taip apsaugodama ir jį patį, ir aplinkinius. Paprašiau kolegės, kad išimtų iš mano kišenės telefoną ir paskambintų tėvams. Ją Marko apkandžiojo ir apspjaudė. Tai truko daugiau nei pusvalandį. Tądien po darbo grįžau gerokai nukentėjusi“, – juokiasi Austėja.

Vis dėlto tokių dalykų, nors jie ir labai nemalonūs, Austėja nesureikšmina: „Suprantu, kad tokį Marko elgesį lemia jo sutrikimas, žinau, kad dirbu su problemų turinčiu vaiku. Po krizės ateina nauja diena, verčiame naują lapą ir dirbame toliau. Kartą Marko prasitarė: „Kai aš supykstu, galiu ką nors ir užmušti.“ Stebėti jo elgesio pokyčius tekdavo nuolatos. Marko – labai protingas vaikas, mes su juo kalbėdavomės įvairiausiomis temomis. Jis pats suprasdavo, kad nutiko kažkas negero. Po krizės kartu aptardavome, dėl ko kilo agresijos priepuolis, klausdavau, kaip tokiu atveju turėčiau elgtis, kuo jam galėtume padėti. Panašų pokalbį pradėdavau tik tuo atveju, jei matydavau, kad Marko nori apie tai kalbėtis. Visą laiką stengiausi gerbti ir vaiką, ir jo poreikius. Tai – vienas pagrindinių dalykų dirbant su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais.“

Nors ištiktas krizės Marko būna neprognozuojamas, be stabdžių ir ribų, jis gali išlėkti į gatvę, tampa pavojingas ir vaikams, ir suaugusiesiems, Austėja nemano, kad jis neturėtų būti kartu su kitais vaikais. Tiesiog jam reikia daugiau kantrybės ir dėmesio.

Atokvėpio reikia ir tėvams

Su Marko A. Jakubauskaitė dirbo visą vasarą, todėl jo tėvai galėjo lengviau atsikvėpti: „Tėvai visada būna kartu su vaiku, jie neturi senelių, žmonių, kurie galėtų pavaduoti, prižiūrėti sūnų. Marko nuolat reikalauja dėmesio, jei nuobodu, tampa labai agresyvus. Pamačiau, kad tėvai visai neturi savo gyvenimo. Kadangi man su Marko pavyko rasti bendrą kalbą, sutikau ir toliau retsykiais pabūti su juo, kad tėvai galėtų papramogauti, išeiti vakarienės į miestą. Suprantu, kad jiems, auginantiems tokį sudėtingą sutrikimą turintį vaiką, labai sunku.“

Tuo, kad Marko, kuris mokykloje niekada neištverdavo ilgiau penkiolikos minučių, stovykloje išbūna visą dieną, susidomėjo ir kiti su juo dirbantys specialistai. Per surengtą nuotolinę konferenciją Austėja dalijosi su kolegomis patirtimi, kalbėjo, kas padeda dirbant su į agresiją linkusiais vaikais: „Manau, bendraudamas su tokiu vaiku, visų pirma privalai išlikti ramus – ne tik išorėje, bet ir viduje. Stebėdavau menkiausius emocinius Marko pokyčius, kiekvieną veido išraišką, kad galėčiau iš anksto užkirsti kelią galimai krizei. Visą laiką leidau su Marko – jokių pokalbių su kolegomis ar kavos pertraukėlių. Mano manymu, perduodamas vaiką kitam specialistui, kartu perduodi jam žinutę – tu mane vargini. Vaikas turi jausti, kad su juo būni noriai. Labai gerbiau Marko ne kaip vaiką, bet kaip asmenybę, dėl visko stengdavausi su juo tartis. Padėjo ir tai, kad nuo pat pradžių užsimezgė gražūs mudviejų santykiai.“

Austėja Jakubauskaitė savanorystės Nigerijoje metu. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ne visi atvejai – sėkmingi

Be Marko, Austėjai savaitę, kol atostogavo edukologas, teko dirbti su dar vienu vaiku – taip pat devynmečiu Luka (vardas pakeistas). Šio berniuko agresija buvo ypač destruktyvi. „Marko krizės užeina retsykiais, joms galima užbėgti už akių, o Luka – sunkiai kontroliuojamas, vos atėjęs į stovyklą, iškart pradėdavo visus mušti – jei ne vaiką, tai kurį nors edukologą. Su gyvūnais taip pat buvo žiaurus, gaudydavo drugelius, kad galėtų jiems nurauti sparnus. Labai daug keikdavosi“, – pasakoja Austėja.

Stovykla, kurioje mergina dirbo su Luka, buvo religinio pobūdžio. Kartą, įėjęs į bažnyčią, vaikas pradėjo garsiai burnoti prieš Dievą, keiktis labai negražiais žodžiais. Išvesti iš bažnyčios jo ilgai nepavyko. „Luka buvo pavojingas aplinkiniams, bet ką galėdavo sužeisti. Kartą vienas berniukas atbėgo verkdamas – ant jo rankos buvo likusios ryškios Lukos dantų žymės. Kitam vaikui berniukas, kaip tikras italų mafijozas, pagrasino: „Aš tave rūgštyje ištirpdysiu.“ Stebiuosi, kad italų vaikų tėvai buvo tokie tolerantiški, niekas neatėjo skųstis ar piktintis“, – dėsto pašnekovė.

Pasak jos, dirbti su Luka nesisekė ir kitiems specialistams. Jis sugebėjo sudaužyti net kelių edukologų telefonus, sulaužyti akinius. Per savaitę Austėjai teko susidurti su ypač sudėtingomis situacijomis: „Stovyklos koordinatorė, vienuolė, bandydama suvaldyti Luką, prinešė jam daug pliušinių šuniukų, padarė savotišką šunidę, kad jis ten galėtų žaisti. Mintis tarsi gera, bet jei vaikas, atėjęs į stovyklą, nerasdavo bent vieno šuniuko, kildavo didžiulis triukšmas ir eilinis agresijos priepuolis. Kartą vienuolė sumanė iš metalinio vazono padėklo pagaminti vežimėlį šuniukams vežioti. Vos pamačiusi supratau, kad tai baigsis blogai, tik pasakyti jau buvo per vėlu – vežimėlis buvo atsidūręs Lukos rankose. Kurį laiką vaikas vežiojo šuniukus, paskui pakėlė vežimėlį į orą ir ėmė sukti jį virš galvos. Labai pasisekė, kad nė vienam vaikui nekliuvo į galvą. Tada dar kartą įsitikinau: dirbdamas su agresyviu vaiku, privalai apgalvoti kiekvieną smulkmeną, nieku gyvu negali duoti jam jokio daikto ar instrumento, kuris galėtų tapti smurto įrankiu.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Austėja įsitikinusi, kad su tokiais vaikais kaip Luka turi dirbti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai stiprūs vyrai. Mergina ne kartą gerokai nukentėjo nuo vaiko agresijos, grįždavo namo su mėlynėmis, apspardyta, apdraskyta. „Tai buvo pirmas atvejis per mano karjerą, kai su vaiku nepavyko rasti bendros kalbos. Mano manymu, vaikai, keliantys pavojų tiek sau, tiek aplinkiniams, galėtų būti su kitais tik tada, kai šalia yra žmogus, galintis juos suvaldyti fiziškai ir psichologiškai. Antraip tai – nuolatinis pavojus visiems.“

Nepaisant visų sunkumų ir problemų, darbas su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais merginai artimas širdžiai. „Man patinka kurti santykius su vaiku, matyti, kaip jis keičiasi. Jaučiu, kad tai – mano tikrasis pašaukimas“, – pabrėžia Austėja.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu