Pauliaus Širvio išklajotas Vilnius

„Tai neįsivaizduojamai didelė koncentracija, – stebisi D. Pocevičius. – Ne išimtis iš šios pirmosios kartos nuo žagrės kohortos, kuri iš provincijos atsikėlė gyventi į sostinę, buvo ir Paulius Širvys. Būsimoji gyvoji miesto legenda.

Iš šiai kartai priklausančių Juozo Baltušio ar Vytauto Kubiliaus atsiminimų matyti, kad miesto juose labai mažai. Tai buvo kaimo žmonės, įmesti į miesto gyvenimą, kuris jiems buvo svetimas. Pavyzdžiui, Vytautas Kubilius puslapiais aprašinėja Neries vingį ar Vingio parką – jam artimos gamtos vaizdus. Ir nerasime nė vieno kavinės aprašymo ar ko nors iš prospekto gyvenimo. Tik Vilniaus gamta ir uždaras, „sektantiškas“ gyvenimas rašytojų terpėje, kur jie tai myli vienas kitą, tai riejasi tarpusavyje kaip stiklainyje uždaryti vorai dėl vietos plejadoje.

Beje, memorialinės vietos daugeliui rašytojų ir menininkų iš šios į Vilnių atsikrausčiusios kohortos įrengtos jų gimtuosiuose kaimuose. Tai irgi liudija, kad ta pirmoji karta buvo neatsiejama nuo savo gimtinės, o mieste jautėsi kaip svetimkūniai.

Nors Širvys turėjo žmoną, su kuria vėliau išsiskyrė, ir nemažai gerbėjų tarp jaunų merginų (yra kartu gyvenęs su viena medicinos sesele iš Naujosios Vilnios dispanserio), vis dėlto, kaip pats yra sakęs ir rašęs laiškuose, visada mylėjo savo pirmąją meilę Alpunytę – Alfonsą Žegliūnaitę-Liolienę, iš gretimo kaimo, kai dar gyveno Degučiuose. Ši mergina, su kuria susipažino 1948-aisiais per gegužinės šventę, jam tapo labiau ne realia moterimi, bet nostalgišku jo kaimo simboliu, jo paties alter ego. Įsivaizduoju, kad Širvys per meilę Alpunytei išreiškė savo meilę gimtajam kaimui.“

Pirmoji vilniečių karta nuo žagrės – kokie jie?

Miesto tyrinėtojo manymu, nors pirmąja tikra miesto poete įvardijama Judita Vaičiūnaitė, iš tiesų, atidžiau panagrinėjus kūrybą, matyti, kad poetės eilėraščiuose miesto beveik nėra – tai veikiau kaimo poezija, turinti miesto įvaizdžių intarpų, kaimiškajai poezijai būdingą klasikinę struktūrą. Ir netgi vėlesni poetai modernistai – Marcelijus Martinaitis, Vytautas Bložė ar Sigitas Geda, irgi buvo besiblaškantys tarp miestiškosios ir kaimiškosios poezijos. Kaimas jiems buvo vis dėlto artimesnis.

„Ir tik po Gedos atėjusią kartą jau galima vadinti tikraisiais betono ir daugiabučių vaikais. Jų poezija, galima sakyti, tapo sintetinė, joje jau galime įžvelgti postmodernistinių žaismų. Tik tada mūsų rašytojai išsigelbėjo iš provinciškos Lietuvos ir tapo miestiškos, kosmopolitinės kultūros atstovais. 

Beje, vienintelis Eduardas Mieželaitis buvo nelaikšis, bandęs aplenkti miesto kultūros ir globalios pasaulėžiūros atėjimą į Lietuvos padangę. Tačiau liko nesuprastas ir paneigtas tų pačių modernistų – Bložė, Geda, Martinaitis sakė, kad mums, poetams, reikia kurti tautinę, lietuvišką poeziją, atsiremti į savo šaknis, folklorą.

O Mieželaitis buvo visiškai kosmopolitiškas poetas. Mano supratimu, jis buvo pirmasis miestiškas poetas – ne Judita Vaičiūnaitė. Na, o Paulius Širvys šliejosi prie Jono Strielkūno ir tęsė pirmajai kartai nuo žagrės būdingą kalbėjimo būdą. Tai ganėtinai lyriški, gamtos kupini eilėraščiai, kurie su Vilniaus miestu, nors šis paminimas ne kartą, nieko bendra neturi“, – P. Širvio kaimo ir miesto pasaulių sankirtas reziumavo D. Pocevičius.

P. Širvio vonia Rašytojų sąjungoje

Paulius Širvys netapo Vilniaus poetu. Nuolat keisdamas savo gyvenamąjį būstą, jis veikiau buvo Vilniaus nomadas, ieškojęs savo vietos, bet taip jos ir neradęs.

„Širvys priklausė tai retai Vilniaus menininkų klajūnų grupei. Sostinėje jis pragyveno ketvirtį amžiaus ir pakeitė mažiausiai aštuonias gyvenamąsias vietas. Be to, dar spėjo pasimokyti Maskvoje, paplaukioti laivais Baltijos jūroje, – pasakojo D. Pocevičius. – Kai kuriuose Širvio eilėraščiuose netgi atsirado į Jacko Kerouaco romano „Kelyje“ panašių motyvų: „Gal tyčia, / Gal netyčia / Keliu anuomet ėjom. / Daugiau tylėjom. / O aš – padauža retas. / Suplyšę batai – / Šaipos. / Kur mano namai? / Po dangum. / Nuo lietaus man kepurė.“

Pirmasis P. Širvio būstas Vilniuje, kuriame jis pragyveno ketverius metus, buvo Lietuvos rašytojų sąjungos rūmuose, šiauriniame korpuse, trečiame aukšte, kur dabar įsikūrusi literatūros mėnraščio „Metai“ redakcija. Atsikraustęs čia 1954-ųjų pradžioje su žmona Birute ir metų sulaukusia dukra Dange, glaudėsi nedideliame kambarėlyje. Nors socialinės sąlygos buvo prastos, šis laikotarpis, kaip yra pasakojusi B. Širvienė, šeimai buvo vienas šviesiausių, romantiškiausių – P. Širvys dar nebuvo susidėjęs su bohemos kompanijomis.

B. Širvienė prisimena: „Mūsų kambarėlis buvo palėpėje, tamsus kaip vienuolyno celė, su vienu langeliu. Gretimais gyveno literatūros kritikas Zakarijus Grigoraitis, paskui jį pakeitė studijas ką tik baigęs Kazys Saja. O apačioje, bromos, vedančios į vidinį kiemą, dešinėje, buvo sekretorės Emilijos butelis. Gyvenom labai kukliai, bet buvom laimingi. Paulius tada dar neturėjo draugų, dirbo „Literatūroje ir mene“, daug rašė. Kiek jam buvo džiaugsmo, kai pasirodė „Žygio draugai“, pirmoji jo knyga.“

„Toje vietoje, kur dabar yra įsikūrusi „Metų“ redakcija, – tęsė pasakojimą D. Pocevičius, – netinka vienas užkaboris. Čia išlikęs vonios kambarys iš tų laikų rašytojų viešbutėlio, kuriame gyveno Paulius Širvys su šeima. Ir dabar šis vonios kambarys „Metų“ redakcijai visiškai nereikalingas. Neaišku, ar ten esanti vonia yra iš tų 1954–1958 metų, o gal pakeista. Tačiau toks istorinis reliktas yra išlikęs.“

„Daržas“ ir „Totorynė“ su raudonąja bohema

Apsigyvenęs mieste, P. Širvys, žinoma, atrado kavines ir įsiliejo į bohemišką gyvenimo būdą. Visi biografiniai leidiniai mini didžiuosius restoranus, kuriuos poetas buvo pamėgęs: „Palangą“, „Literatų svetainę“. Tačiau iš tikrųjų poetui patiko kur kas paprastesnės, kaimiečiui artimesnės įstaigos, kaimo smuklę primenantys barai ar lauko kavinės medžių apsuptyje.

Mėgstamiausia tokia kaimiška P. Širvio vieta Vilniuje buvo „Palangos“ restorano vasaros kavinė, paprastai visų vadinama „Daržu“. Tai nebuvo visiška skylė, kaip dabar pasakytume, arba snarglinė, kaip anuomet tokios vietos būdavo vadinamos, tai buvo jau prašmatnesnė įstaiga. Ši vieta (nebeišlikusi) su žema mūrine siena ir vartais joje kadaise buvo įsiterpusi tarp dviejų pastatų dabartiniame Gedimino prospekte. Įėjus pro vartus reikėdavo pasukti į dešinę, buvusio „Palangos“ restorano link, kur, kaip matyti išlikusiose nuotraukose, nusidriekdavo ilga teritorija su staliukais, skėčiais, scena, kur buvo grojama gyva muzika, aplink augo obelys ir kiti vaismedžiai. Čia ir sėdėdavo Paulius Širvys – lyg gamtos glėbyje savo Degučiuose. Čia rinkdavosi ne tik jo draugai frontininkai, bet ir kita mišri meniška publika.

Kita mėgstama P. Širvio kaimiška vieta Vilniuje buvo Totorių gatvėje (dabar numeris 24) – bevardė numeriu paženklinta užkandinė, primenanti kaimišką gryčią ar užeigą. Tiesiog eilinė valgykla su alaus baru, alkoholiniais gėrimais, užkandžiais, pamėgta menininkų. Ši vieta, miesto tyrinėtojo D. Pocevičiaus žiniomis, buvo vadinama įvairiai: „Žydruoju Dunojumi“, „Šanchajumi“, „Singapūru“, įvairiais negražiais žodžiais. Bet labiausiai jai prigijo literatūriškiausias pavadinimas – „Totorynė“. Čia nuo pat pirmųjų pokario metų susiformavo vadinamoji raudonoji bohema, kurios vėliavnešys buvo poetas Eduardas Mieželaitis.

Rašytojas K. Marukas (Marijonas Krasauskas) šią vietą prisimena šitaip: „Totorių gatvės smuklė buvo miela, jauki rašytojų, dailininkų, aktorių buveinė. Čia dažnai galėjai sutikti aktorius – Rudzinską, Grybauską, Derkintį, Kisielių, dailininkus – Savickį, Katiną, Jusionį, rašytojus – Mieželaitį, Avyžių, Grybą – visų ir neišvardysi. Bufetininkė – lenkė stambiakrūtė „pani generalova“ – be užsakymo tuoj pripildavo Kubilinskui stiklą degtinės. Prie mūsų stalo bemat sustumdavo kėdes pažįstami ir nepažįstami.“

„1954-aisiais Mieželaitis kaip tik užlenkė su ta bohema, ėmė rečiau vartoti alkoholį, ir jį pakeitė Paulius Širvys, – aiškino D. Pocevičius. – Taigi, chronologiškai žiūrint, Širvys yra Mieželaičio raudonosios bohemos įpėdinis.

Čia Širvys sėdėdavo ilgai, o kai vėlai vakare užkandinę uždarydavo, eidavo namo pas poetę, dar tarpukario Kauno bohemos atstovę Liūnę Janušytę netoliese į Labdarių gatvę.“ (L. Janušytė buvo labai drąsi moteris, protestavusi prieš rinkinį „Jie ir mes“ užlaikiusius „Glavlito“ cenzorius ir 1947-ųjų pabaigoje įteikusi prašymą išbraukti ją iš Rašytojų sąjungos narių sąrašo.)

Nuo „rūmų“ iki kalnų nuorūkų ir pupų prausimosi dubenyje

Vilniuje tuo laikotarpiu rašytojams buvo pastatyti net penki daugiabučiai: keturi Antakalnyje ir vienas Vokiečių gatvėje. Tačiau poetas P. Širvys jų vengė. „Nežinau, kodėl, – svarstė D. Pocevičius. – Gal todėl, kad matė rašytojų rietenas sąjungoje kovojant dėl garbės. Matyt, visa tai niekindavo. Ateidavo į Rašytojų sąjungos suvažiavimus pasipuošęs visais savo medaliais ir nebijodavo drėbtelėti keiksmažodžių.“ 

Antra P. Širvio gyvenamoji vieta išsikėlus iš kambarėlio Rašytojų sąjungoje buvo pati prašmatniausia. Šeima gavo trijų kambarių butą Pylimo gatvėje (dabar numeris 36), kuriame anksčiau gyveno Antanas Jonynas (Antano A. Jonyno tėvas). Birutė šį būstą vadino rūmais: „Paulius į rašytojų namą keltis nenorėjo, vadino jį bendrabučiu. Trys kambariai mums pasirodė kaip tikri rūmai, vieną kambarį nuomojom studentėms. Atrodo, ko daugiau norėti, bet tada mūsų šeima ėmė irti. Paulius išgarsėjo, atsirado daug draugų – ne tiek draugų, kiek prisiplakėlių, kurie nuolat jį vaišino. Išgėręs darydavosi pavydus ir agresyvus, keldavo skandalus. Mūsų keliai išsiskyrė. Butą išsikeitėm į du mažesnius. Paulius išsikėlė į Jogailos gatvę, o aš su dukra išsikrausčiau į Statybininkų gatvę prie grąžtų gamyklos, paskui – į Kauną.“

Šiuo laikotarpiu P. Širvys jau maudosi šlovės ir bohemiško gyvenimo būdo tarp gausių sugėrovų spinduliuose – pasirodo trečias jo eilėraščių rinkinys. Poetas spėjo pagyventi ir Jogailos gatvėje 12, neseniai pastatytame name, ir Konstitucijos prospekte 11 (anuomet Ukmergės g. 15), avariniame daugiabutyje.

„Tokios krūvos cigarečių nuorūkų nebuvau matęs gyvenime, – P. Širvio butą Jogailos gatvėje prisiminė žurnalistas Algirdas Gineitis. – Pūpsojo ji kambario kampe, prie koklinės krosnies. Svečiai ėjo, pažarstę rinkosi iš tos krūvos nuorūką ir surūkydavo iki galo. Bet kalnas nemažėjo, nes ateidavo kiti lankytojai su pilnais „Primos“ pakeliais. Gėrėme vyną. Kambarys skendėjo dūmuose.“

Taip atėjo laikas „rimtosioms“ P. Širvio klajonėms po miestą – visi kiti poeto butai sunkiai priminė įprastą gyvenamąjį būstą, apie interjerą čia mažai ką galima pasakyti. Tas pats A. Gineitis, P. Širvio sugėrovas, yra pasakojęs: „Atsidūrėm Ukmergės gatvėje. Ar tos durys buvo nerakintos, ar kabliu kabinamos, nepamenu, bet Paulius jas pastūmė, ir jos atsivėrė. Baldų nebuvo matyti. Prie sienos – ištiesta plati kanapa. Kelios kėdės. Ant vienos palangės – krūvelė knygų, laikraščiai. Prie kito lango priremtas baltas stalelis ir dvi taburetės. Ant grindų pastebėjau didžiulį praustis skirtą dubenį, iki pusės pripildytą didelių virtų pupų.“

Nepriklausomas augalų ir jaunųjų filologų darželis Vokiečių gatvėje

1968 m. P. Širvys išsikėlė į dviejų kambarių butą Tilto gatvėje 9, priklausiusį Literatūros fondui. Kas tik negyveno šiame kone pereinamajame kieme, tikroje komunoje. Buvo apsistoję Audronė ir Rimantas Šaveliai, vėliau – Alfonsas Bukontas, paskui dvi merginos, o po jų – Jonas Strielkūnas. Per tą laiką P. Širvys dar spėjo išvažiuoti į Klaipėdą ir paplaukioti prekybiniame laivyne. Tuo metu pasirodė penkta jo eilėraščių knyga „Ir nusinešė saulę miškai“.

1970-aisiais poetas apsigyveno dviejų kambarių bute Švyturio gatvėje 16 (dabar P. Širvio g. 16), kuris iki tol priklausė poetei Ramutei Skučaitei. Ir čia, pasak D. Pocevičiaus, įvyko skandalingas incidentas, į kurį teko įsikišti milicijai ir vėliau aiškintis Rašytojų sąjungai.

Kadangi savo namų duris P. Širvys jau buvo pratęs svetingai atlapoti draugams ir gerbėjams, sykį, 1970-ųjų spalį, šioje kompanijoje atsidūrė ir iš namų pabėgusios nepilnametės, Vilniaus 22-osios vidurinės mokyklos aštuntokės Nijolė ir Janina. Paauglės iš vakarėlio pareigūnų buvo nugabentos patikrai į odos ir venerinių ligų dispanserį Bokšto gatvėje. Kadangi aštuntokės buvo ne iš kelmo spirtos, aiškiai chuliganavotos merginos, čia jos surengė tikrą pogromą – „išdaužė moterų skyriaus langus, sulaužė dvi spintas, išėmė ir išnešė į kiemą vidines duris, koliojosi necenzūriniais žodžiais ir dainavo įvairias nepadorias dainas“. 

D. Pocevičius pasakojo, kad aštuntokėms norėta kelti baudžiamąją bylą, o poetas, įtariamas „nepilnamečių įtraukimu į girtavimą“, turėjo rašyti pasiaiškinimus. Tačiau viskas baigėsi laimingai – 1971-ųjų rugsėjį P. Širvys gavo dviejų kambarių butą elitiniame name Vokiečių gatvėje 11.

1972–1973 m. – P. Širvio šlovės apogėjus: pasirodo jo kūrybos rinktinė „Ilgesys – ta giesmė“, skiriama valstybinė premija ir „Poezijos pavasario“ laureato laurai. O buitis nesikeičia, eina vis slogyn.

„Priešpaskutinė Širvio gyvenamoji vieta, dviejų kambarių butas, vėl tapo prestižinė, visai šalia rašytojų daugiabučio. Dabar čia kabo memorialinė lenta, kurioje kalbama apie nepriklausomą darželį. Iš tikrųjų tas nepriklausomas darželis – dviprasmybė. Viena vertus, Širvys, kaip kaimo vaikas, labai mylėjo augalus ir neva tarp tos savo bohemos veiklos dar spėdavo prižiūrėti darželį: atsinešdavo, pasodindavo augalų, prižiūrėdavo juos. Jo sugėrovai ir draugai prisimena siena į viršų lipantį vijoklinį augalą.

Bet darželis turi ir kitą prasmę. Tai metafora vakarais čia stoviniavusių ir akmenukus į antro aukšto langus mėčiusių jaunų filologijos studentų. Jie taip norėjo patekti pas Paulių, kad čia prastovėdavo skyles, įaugo į šią vietą kaip Pauliaus pakaita, jo augintiniai, jo darželis – būsimieji pauliai širviai“, – pasakojo D. Pocevičius.

Memorialinė lenta P. Širviui Vokiečių gatvės 11 namo kieme pakabinta poeto dukros Dangės pastangomis 2019 m. Skulptoriaus Rimanto Sakalausko kūrinys primena barokinę segę.

Poeto biografas Alfas Pakėnas apie šią vietą yra palikęs tokį prisiminimą: „Beldėmės ilgai, tačiau niekas neatidarė durų. Laiptinėje buvo šalta, dvokė kačių šlapimu. Išėję į lauką dar vis su viltimi žiūrėjome į Pauliaus buto langus – ten auksavo šviesa. Langai be užuolaidų – geltonas kvadratas švietė miesto tamsoje blausiai, bet viliojamai. Vėl beldėmės, ir pagaliau mūsų išsvajotas Sezamas atsivėrė. Atsidarė Pauliaus buto durys.“

Lietuviškam beržui – memorialinis ąžuolas, užaugęs kleveliu

1973-iaisiais butą Vokiečių gatvėje nusiaubė gaisras: vienas iš P. Širvio svečių padauginęs užmigo lovoje su cigarete. Būstas Vokiečių gatvėje priklausė Literatūros fondui, ir kadangi P. Širvys tuomet jau daug laiko praleisdavo gydydamasis Naujojoje Vilnioje, Vasaros gatvės psichoneurologiniuose dispanseriuose, fondas vis delsė būstą remontuoti.

1975 m. P. Širvys išsikėlė į savo paskutinę gyvenamąją vietą Vilniuje – dviejų kambarių butą ką tik baigtame statyti gelsvų plytų dvylikaaukštyje Antakalnio gatvėje 50.

Poeto sveikata jau buvo smarkiai pašlijusi. Birutė lankydamasi Vilniuje pasakojo kartą pamačiusi buvusį vyrą veikiau jau panašų į savo paties šešėlį: „Paskutinį kartą Paulių mačiau vėlyvą 1978-ųjų rudenį. Ir tik iš tolo, pro troleibuso langus. Į Antakalnio kioską netoli namų jis nešė tuščius butelius. Rankoje rezginėlė, kaip visada vienplaukis, pasišiaušusiais, vėjo blaškomais plaukais. Atrodė labai pavargęs. Tada neradau nei jėgų, nei ryžto išlipti ir prieiti prie jo. Kitų metų kovą Paulius mirė.“

Anot D. Pocevičiaus, čia P. Širvys pragyveno ketverius paskutinius metus: „Trečiame aukšte, langai į gatvę. Irgi dviejų kambarių butas. Rašytojai, gyvenantys kitoje gatvės pusėje, dar matė jį ryte prieš mirtį kažko ieškant balkone. Greičiausiai žmogui reikėjo atsipagirioti.“

Kaip ir dera, P. Širvys buvo pašarvotas Rašytojų klubo salėje. Gulėjo karste išpuoštas, aprengtas juodu kostiumu ir baltais marškiniais, nors mėgo nešioti jūrinukę ir striukę atbrizgusiomis rankovėmis. Karstą iki Rašytojų kalnelio Antakalnio kapinėse lydėjo dešimtys merginų tautiniais rūbais ir šimtai vilniečių.

1982-ųjų lapkritį šalia paskutinės P. Širvio gyvenamosios vietos jo bičiuliai pasodino memorialinį medelį. Nors P. Širvys gyveno neatsiejamas nuo lietuviško beržo įvaizdžio, „Vakarinės naujienos“ anąsyk parašė, kad draugai jo atminimui pasodino ąžuoliuką. O išaugo klevas.

„Gal medis persodintas, – svarstė D. Pocevičius, – bet pagal nuotrauką „Vakarinėse naujienose“ jis auga toje pačioje vietoje, kur visi nusifotografavo. Tad lyg ir galima augantį klevelį vadinti memorialiniu.“

„Pauliaus Širvio medelis – aukštas, lieknas, liemeningas, pasidabinęs vešlių šakų vainiku. Ąžuoliukas augs, lapos, primindamas, kad čia, Vilniuje, praminti Didžiojo Tėvynės karo dalyvio, giliai liaudiško poeto P. Širvio – „ąžuolo kieto“ gyvenimo takai“, – rašė E. Danilevičius.

Vaizdo pasakojimą kūrė kultūros publikacijų autorė Jurgita Jačėnaitė ir vaizdo operatoriai Kostas Kajėnas bei Martynas Stankevičius.

Dėkojame Maironio lietuvių literatūros muziejui.

„Bernardinų“ dienraščio projektas „Rašytojai. Tarp kaimo užutėkio ir miesto sūkurio“ – vaizdo pasakojimų ciklas apie kontrastingus kaimo ir miesto pasaulius bei jų įtaką žymių lietuvių rašytojų tapatybei, savitumui, kūrybai. Projektu norima priartinti lietuvių literatūros klasiką prie šių dienų skaitytojų per rašytojų kaimiškosios ir miestiškosios būties pėdsakus, taip pat – pabrėžti mažųjų memorialinių namų-muziejų išlikimo ir tausojimo svarbą.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Vaizdo pasakojimo sukūrimą parėmė Vilniaus miesto savivaldybė.