Pavirvytės dvaras: klasicizmo proporcijos, kuklus fasadų dekoras ir itin puošnus atviras prieangis

Tačiau pasislėpti nuo naujovių ir Europos madų tendencijų jiems nepavyko – kelią skynėsi masinė fabrikų, lentpjūvių produkcija, virtuvės funkcionavimą pakeitusi saugesnės ir švaresnės maisto gamybos priežastis – angliško tipo lieto ketaus viryklė. Dėl jos virtuvė buvo perkelta į pagrindinį pastatą – rūmų rūsį arba pirmojo aukšto galines patalpas.

XIX a. medinių dvarininkų namų suplanavimas, palyginti su XVIII a., tapo racionalus ir patogus, artimas tradicinei etninei architektūrai. Patalpos išdėstytos dviem eilėmis, jos pereinamos, tačiau nebūtinai anfilada. Amžiaus viduryje galinis įėjimas į miegamųjų ar ūkinę dalį virto koridoriumi, kurį matome ir Pavirvytės dvaro pavyzdyje.

Du dvarininkų gyvenamieji namai

Šiandien iš Pavirvytės dvaro sodybos išliko vos keletas pastatų. Dauguma jų, kaip ir rūmai, buvo mediniai, išskyrus buvusią ledainę, kuri buvo sumūryta iš akmenų su pavienėmis molio plytomis, bei sodininko namą. Pastarasis, statytas XX a. pradžioje, sukurtas iš žvyro ir kalkių mišinio su molio plytų vidinėmis sienomis. Jis pastatytas prie buvusio vaismedžių sodo – į pietryčius nuo naujojo dvarininkų namo.

Naujuoju dvarininkų namu medinis rūmas vadinamas dėl to, kad jį pastačius dar ilgai stovėjo ir, tikėtina, buvo naudojamas senasis, datuojamas XVIII a. pabaiga–XIX a. pradžia, taip pat medinis gyvenamasis dvarininkų namas. Sprendžiant iš išlikusios ikonografijos – senų nuotraukų – tai buvo tradicinių klasicizmo formų, kresno tūrio pastatas su pusvalminiu stogu ir keturių kolonų portiku-atviru prieangiu.

Taigi Pavirvytės dvaro gyvenamųjų pastatų atveju nepasiteisino XIX a. antrojoje pusėje vyravusi tendencija senąjį rūmą aprengti nauja forma – iš dalies pakeičiant suplanavimą, pristatant flygelius, mezoninus bei prieangius. Dviejų dvarininkų gyvenamųjų namų laikymas vienoje dvaro sodyboje gali būti paaiškinamas didelės šeimos gyvenamojo ploto poreikiu. Senajame name taip pat galėjo reziduoti giminaičiai ar svečiai.

Modernumo ženklai: tualetas, miegamieji, virtuvė ir maisto sandėliavimo patalpos

Pavirvytės dvaro rūmai (dvarininkų namas) pastatyti XIX a. viduryje (?) laikantis dar klasicizme suformuotų medinių vienaaukščių dvarelių proporcijų ir principų – vieno aukšto, su aukštu pusvalminiu stogu, saikingu fasadų dekoru, apsiribojančiu tradiciniu sienų apkalu ir langų apvadais bei langinėmis. Iki išbaigto klasicistinio medinio rūmo vaizdo trūksta reprezentacinio fasado akcento – keturiomis ar šešiomis kolonomis paremto dorėninio arba toskaninio portiko-atviro prieangio.

Pastato plane ir patalpų suplanavime matosi modernėjimo tendencijos – rūmai nėra griežtai stačiakampio plano, būdingo klasicizmui, jų pietvakarinėje pusėje, prie pagrindinio pastato tūrio, yra prijungtas flygelis (arba sparnas), kuriame, tikėtina, buvo įkurdintos gyvenamosios patalpos – savininkų miegamieji arba svečių kambariai.

Restauracijos metu pietvakariniame flygelyje rasta buvusio tualeto, pragmatiškai įrengto prie gyvenamojo apartamento, ženklų. Pietvakarinė pastato pusė miegamiesiems tiko dėl šilumos ir šviesos, kurių akivaizdžiai pakako – tai nurodo kuklus flygelio langų skaičius. Išlaikant langų angų išdėstymo ritmą, flygelio fasaduose įrengti imitaciniai langai, išpiešti ant išorinių sienų ir įrėminti apvadais, tokiais pat, kaip ir tikrųjų langų.

Šiaurinėje rūmų pusėje veikiausiai buvo įrengta virtuvė ir maisto sandėliavimo patalpos. Tai liudija restauravimo metu atrastas mėsos sūdymo kubilas, kuris įtaisytas patalpos statymo metu – jį išmontuoti pavyko tik išardžius dalį pertvarų. Šiaurės vakarinio fasado išėjimas taip pat galėjo tarnauti virtuvėms reikmėms – per jį buvo pasiekiami greta rūmo pastatyti virtuvę aptarnaujantys pastatai: maisto sandėliukai, ledainės.

Pavirvytės atveju greta šiaurinės rūmų dalies yra nurodoma ledainės vieta – pastatas sugriuvęs, tačiau išlikę akmens mūro sienų fragmentai. Apie šiaurinės pastato dalies ūkinę funkciją byloja ir kiti suplanavimo sprendimai – siauras koridorius, kadaise,jungęs virtuvę su valgomuoju bei kredensu, po galinėmis patalpomis įrengtas dviejų patalpų rūsys su cilindriniais skliautais, kuris neabejotinai naudotas maisto produktams, vynui laikyti.

Papjė mašė lubų rozetė ir glazūruotų koklių krosnies medalionas

Rūmų fasadams, išskyrus puošnų prieangį, būdingas kuklus dekoras – jie apkalti vertikaliomis lentomis, kurių tarpai uždengti lentjuosčių antdėklais. Viršutinė fasadų apkalo dalis dekoruota pusapskričių arkų formos, primenančios romantizmo architektūros įtaką, ornamentu. Langų ir durų apvadai puošti geometriniu dekoru, su profiliuoto karnizo formos sandrikais.

Po restauracijos atkurta medinė stogo danga su virš jos iškylančiais pusapskričiais tūriniais stoglangiais. Akmens mūro cokolis papuoštas tamsia skalda. Cokolį ir sienas skiria medinė nuolaja, apsauganti cokolį nuo kritulių. Medinį fasadą nuo kritulių saugo išsikišę stogo kraštai ir stogynėliai. Švaraus fasado įspūdį išlaiko gudriai paslėptos detalės – gegnių galai uždengti dėžutės tipo apkalu. Panašiu principu uždengtos ir vertikalios sienų sąvaržos.

Išskirtinis reprezentacinio, šiaurės vakarų, fasado tūrinis elementas – itin puošnus atviras prieangis. Jis sudarytas iš keturių profiliuotų kolonėlių, remiančių sudėtingos konstrukcijos stogelį. Apatinė prieangio dalis apjuosta kiaurapjūvio pjaustiniais dekoruota tvorele. Savo originalią išvaizdą prieangis atgavo restauravimo metu – XX a. antrojoje pusėje buvo nunykę dalis pjaustinių ir stogelio centre buvęs špilis.

Žvelgiant į stambaus pastato tūrio ir grakštaus prieangio kontrastą, peršasi išvada, kad istorizmo stilistikos prieangis pristatytas vėliau. XIX a. antrosios pusėje dvarų architektūrai būdingi daliniai perstatymai – senieji rūmai nebuvo nugriaunami, bet jiems buvo suteikiamos naujos formos – pristatomi flygeliai, mezoninai, prieangiai, keičiama stogo forma. Po tokių permainų neretai pastatai įgaudavo XIX a. pabaigai būdingų istorizmo architektūros bruožų.

Rūmų interjere sienos buvo tinkuotos kalkiniu tinku. Atlikti tinko polichromijos tyrimai parodė trafaretinį dažymą viršutinėje sienų dalyje, greta lubas juosiančio karnizo.

Patalpoje, į kurią pirmąją patenkame iš pagrindinio prieangio, rasti popierinių tapetų fragmentai. Šiuo metu skirtingose rūmų patalpose eksponuojamos dviejų skirtingų laikotarpių lubų konstrukcijos: vožtinės, įrengtos virš medinių perdangų sijų, ir unikaliu būdu tinkuotos – tinkas dengtas ant stačiakampių sijų, pritvirtintų molyje mirkytais šiaudais apvyniotomis kartelėmis.

Po restauracijos dvaro sodybos savininko pastangomis į autentiškas vietas sugrįžo papjė mašė lubų rozetė ir glazūruotų koklių krosnies medalionas su angelo figūra. Atkurti neišlikę krosnių karūniniai kokliai. Papjė mašė – presuoto popieriaus technika – buvo populiari interjero puošyboje XIX–XX a. pradžioje. Šia technika gaminti netgi sietynai. Pagrindinės priežastys, kodėl plačiai naudota tokia sąlygiškai neilgaamžė medžiaga – mažesnė dirbinio kaina, galimybė nesudėtingai išgauti įvairiausias formas ir – tai ypač aktualu – mediniuose statiniuose, lengvumas. Prie lubų tvirtinama rozetė buvo itin lengva – neapkraudavo papildomu svoriu medinių perdangų.

Už pagalbą rengiant pasakojimą dėkojame p. Antanui Naujokui.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.