Pavojinga romantika

Uostysiu šlapią žolę ir sudrėkusią duoną, stebėsiu, kaip sklaidosi rūkas ir rytuose kyla saulė, kad nušviestų šį nuostabų slėnį, kuris nekantriai laukia, pasiruošęs atverti man paskutinį likusį ir dar ne visai prarastą rojų.“ (Jose A. Castillo)

Skamba romantiškai? Norėtumėte tai patirti?

Mūsų laikais įsimylėjėliai į romantišką kelionę leidžiasi prieš tai įvertinę viešbučių lovų minkštumą, SPA paslaugų kokybę, restorano gėrimų ir maisto įvairovę, patikrinę lankytinų vietų reitingus ir atsiliepimus internete. Net ir senjorai pamėgo romantiškas keliones kruiziniu laivu, kur „viskas įskaičiuota“. Tačiau taip buvo ne visada.

Prieš du šimtus metų populiarumo viršūnę pasiekęs romantizmo judėjimas įkvėpimo ieškojo ne žvakių šviesoje, porceliano lėkštėse ar lovų šilkuose. Būti romantiku tais laikais reiškė būti labai jausmingam, gebėti pajusti vaizdų, garsų ir kvapų estetiką, dūsauti dėl prarasto rojaus, priešintis viskam, kas varžo saviraišką. Negalėjai savęs laikyti romantiku, jei leidi vakarus prabanga blizgančiuose Londono ar Vienos salonuose. 

Tikras romantikas, apibūdinant šių laikų terminais, privalėjo išeiti iš savo komforto zonos. O tada, susidūręs akis į akį su nauja realybe, turėjo atrasti naujų emocijų, sustiprinti jas vaizduotės haliucinacijomis, patirti vidinę laisvę ir nugalėjęs vidinius demonus pagimdyti savyje naująjį „aš“. Vėliau, atsitokėjus, visą šį procesą reikėjo emocingai papasakoti, aprašyti, nutapyti ar išreikšti muzikos garsais taip, kad kiti netektų žado ir alptų iš pavydo.

Pirmieji į nuotykių kupinas keliones ir naujojo „aš“ paieškas leidosi to meto dailininkai, rašytojai, poetai ir net… botanikai. Štai tik kelios to meto romantikų pavardės: Byronas, Beethovenas, Schubertas, Hugo, Chateaubriand’as, Mérimée, Goya. Šių genijų kūryba užbūrė savo jausmingumu ir sujaukė Europos aristokratų protus.

Jų įkvėpti turtingi, išsilavinę, puikiais drabužiais pasidabinę džentelmenai ir rafinuotos puritonės leidosi į rizikingus žygius kalnais, jūromis, dykumomis, jojo asilais, mirko laivų triumuose, įnirtingai kovojo nakvynės namuose dėl suolo su valkatomis ir galvažudžiais. 

Šie garbūs ponai ir ponios kelionių metu rašydavo dienoraščius, o grįžę su didžiuliu malonumu ir entuziazmu pasakodavo tai, ką patyrė.

Kelionės ir nuotykiai romantizmo epochoje tapo madingi. Nors romantiško entuziazmo pikas truko tik trisdešimt metų, bet jo palikimas Europos kultūroje yra milžiniškas.

Europos romantikai atrado Andalūziją

Dabar į Andalūziją keliautojai atvyksta automobiliais, traukiniais ar leidžiasi lėktuvu į Sevilijos, Malagos ar Kordobos oro uostus. Tačiau prieš kelis šimtmečius romantikai iš Europos ar Amerikos savo keliones pradėdavo lipdami iš laivo Gibraltare. Iš čia jie traukdavo į Rondą, iš kurios savo kelionę galėjo tęsti penkiomis kryptimis – į Seviliją, Kordobą, Granadą, Kadizą ar Malagą. Tais laikais Ronda buvo svarbiausia Andalūzijos kryžkelė.

Nors Gibraltarą ir Rondą skiria tik 100 kilometrų, tačiau tuomet šis kelias buvo tolimas ir pavojingas. Dėl sudėtingo reljefo miestus jungė siaurų takų tinklas, kuris driekėsi kalnų slėniais, upių vagomis ir siauromis kalnų šlaitų atbrailomis. Rondą galima buvo pasiekti tik pėsčiomis arba įsitaisius arklio ar mulo balne.

Be to, XVII a. šiuos takus kontroliavo kontrabandininkai, jie gabendavo prekes iš Gibraltaro į Andalūzijos gilumą. Net puikiai išmuštruota Napoleono kariuomenė nesugebėjo prižiūrėti ir ginti šių takų tinklo. Vietiniai plėšikėliai, save vadinę partizanais, be vargo įveikdavo prancūzų kavaleriją ir išvaikydavo išstatytus sargybos postus. Atkarpa, jungianti Gibraltarą su Ronda, buvo praminta Prancūzų kapinėmis.

Po Napoleono karų teritoriją tarpusavyje pasidalijo liberalūs ir verslūs plėšikai. Taigi šio kelio reputacija ir geografija idealiai tiko romantiškų nuotykių ieškotojams.

Ko gero, pirmasis kelionės į Rondą įspūdžius aprašė Benjaminas Disraelis, vėliau apie tai pasakojo Washingtonas Irvingas, Prosperas Mérimée ir Richardas Fordas. Jų istorijų įkvėpti į Rondą patraukė turtingesni nuotykių mėgėjai. Paskui vyrus romantikos ieškoti patraukė ir aristokratės bei buržuazijos luomo moterys. Moterys keliaudavo vienos, neslėpdavo nei savo lyties, nei kilmės, o patirtus įspūdžius vėliau aprašydavo pasirašydamos savo tikraisiais vardais.

Grafienės, markizės ar ne tokios kilmingos ponios samdydavo vienus plėšikus, kad apsigintų nuo jų draugužių. Pasitaikydavo net teatralizuotų keliautojų pagrobimų, išpirkos reikalavimų, išdavysčių, išvadavimų iš nelaisvės, nakvynių olose ir ožkų aptvaruose. Kai kurie vietiniai kontrabandininkai tapo išmaniais kelionės gidais ir gerokai pasipelnė vedžiodami turtingus romantikus šiurpą keliančiais takais, pasakodami šiurpą keliančias istorijas.

Naujoji keliautojų banga kurį laiką sujaukė kelyje nusistovėjusią tvarką. Taip, pasitaikydavo, kad vietos plėšikėliai, kontrabandininkai ir marodieriaujantys respublikonų armijos kareiviai prigąsdindavo, prikuldavo ar apšvarindavo vieną kitą romantiką, atsitikdavo nelaimių, tačiau rimtų konfliktų buvo išvengta. Vietiniai prieš keliautojus nedrįso imtis smurto, nes užčiuopė naują aukso gyslą.

Ir šiais laikais galite pamėginti kelią nuo Gibraltaro iki Rondos įveikti pėsčiomis arba sėdę ant dviračio. Galite neskubėdami kalnų keliais vingiuoti automobiliu ar ekskursijų autobusu. Šis maršrutas vadinasi Ruta de los Viajeros Románticos, arba El Camino Ingles, dar kiti jį vadina Ruta de los Bandoleros. Galimos kelios maršruto kryptys, tačiau mes siūlytume iš Gibraltaro važiuoti iki Manilvos, toliau kilti pro Čezaresą į Gauciną, Algatociną, Atajatę. O tada jau patys spręskite, kokiu keliu pasiekti Rondą: visi jie unikalūs ir savaip nuostabūs.

Ir nepamirškite visus kelyje pasitaikiusius nuotykius surašyti į kelionės dienoraštį ir atrasti naująjį „aš“.

Laima Druknerytė – fotografė, keliautoja. Ispanijos pietuose esanti Andalūzija yra jos antrieji namai. Šis Pietų Ispanijos regionas garsus įspūdingais gamtos vaizdais, unikalia miestų ir miestelių architektūra, alyvuogių giraitėmis, kaitria saule, mėlynu dangumi, gardžiu maistu, puikiu alyvuogių aliejumi ir šiltais bei draugiškais žmonėmis. Jie L. Druknerytei padeda pažinti šio regiono kultūrą, virtuvę, tradicijas ir papročius. Puslapyje Virgenextra.lt fotografė pasakoja apie atrastą Andalūziją ir apie šio krašto ypač tyrą alyvuogių aliejų.