Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

15 min.

Pažadinta Lietuvos totorių atmintis. Nemėžio mečetė ir senosios kapinės

Nemėžio totorių mečetė. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Įprasta teigti, kad totoriai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse įsikūrė 1397 m., nors nė viename istoriniame šaltinyje nėra nurodyta tikslaus šios, mums daugelį metų artimos, tautinės bendrijos Lietuvoje įsikūrimo laiko.

Pirmosios žinios apie totorius šiose žemėse pasirodė XIV a. pradžioje. Gedimino, vėliau ir Kęstučio bei Algirdo laikais būdavo sudaromos sąjungos su totoriais kipčiakais. Tačiau tikrasis totorių dabartinėse Lietuvos žemėse įkurdintojas – Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Valdovas siekė sukurti stiprią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, toliau tęsė Lietuvos valdovų planus ir tradicijas Rytų politikoje, palaikė draugiškus santykius su totoriais, dažnai pasinaudodavo jų pagalba savo kariniuose žygiuose. Totorių gyvenviečių atsiradimas Lietuvoje – tai Vytauto vidaus ir užsienio politikos rezultatas.

Krymo totoriai. Spalvota litografija, autorius Winckelmannas (XIX a.). Lietuvos valstybės istorijos archyvo nuotrauka
1909 m. kovo 17 d. Vilniaus gubernijos valdybos statybos skyriuje patvirtintas civilinio inžinieriaus A. Sonino parengtas Nemėžio mečetės projektas. Lietuvos valstybės istorijos archyvo nuotrauka

Nemėžio pavadinimas žinomas dar nuo Vytauto Didžiojo laikų

1397 m. pirmojoje pusėje chanas Tochtamyšas kartu su žmona, sūnumis ir būriu ištikimų karių atvyko į Lietuvą. Vytautas juos priėmė, apgyvendino netoli Vilniaus ir apdovanojo žemėmis. Taip buvo įkurta Nemėžio gyvenvietė. 1397 m. pirmojoje pusėje chanas Tochtamyšas kartu su žmona, sūnumis ir būriu ištikimų karių atvyko į Lietuvą. Vytautas juos priėmė, apgyvendino, pagal Motiejaus Strijkovskio „Kroniką“ laikinąja jo rezidencija tapo Lydos pilis. Burgundijos diplomatas, riteris Guillebert’as de Lannoy, 1413–1414 m. kelionių po Lietuvą užrašuose paminėjo, kad Trakuose gyveno lietuviai, rusai, vokiečiai, daug totorių ir žydų.

Nemėžio pavadinimas žinomas dar nuo Vytauto Didžiojo laikų. Apie Nemėžio gyvenvietės atsiradimą esama ir legendos, kad labai seniai didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas įkurdino totorius prie savo vasaros rezidencijos, kuri stovėjo netoli Vilniaus. Kad totoriai gerai tarnautų, kunigaikštis ne tik leidęs jiems savo tikėjimą išpažinti, bet ir davė žemės tiek, kiek kiekvienam iš jų reikėjo. Iš čia kilo vietovės pavadinimas: lenkiškai Nemiežona – („nematuota žemė“) – Nemiež – Nemėžis.

Valdovų valia totoriai buvo įkurdinami prie pilių ir pagrindinių kelių. Tai, kad XV a. šioje vietoje būta totorių gyvenvietės, liudija Vytauto žmonos Julijonos laiškas, datuojamas 1426 m. Šiame laiške rašoma, kad ji, Julijona, dėkoja ordino magistrui už į Nemėžį atsiųstą gydytoją ir vaistus. Galima būtų teigti, kad būtent čia dalį totorių Vytautas apgyvendino dėl to, jog Nemėžyje, tiksliau sakant, šalia itin svarbaus kelio Vilnius–Ašmena–Minskas, buvo jo, didžiojo kunigaikščio, dvaras, kuriame jis mėgdavo vasaroti su šeima. Tad ir totoriai čia turėję tarnauti kaip didžiojo kunigaikščio apsauga. Tačiau išsamesnių duomenų apie čia buvusį kunigaikščio dvarą nėra išlikę. Tiesa, dar 1933 m. šalia dabartinio Nemėžio dvaro arklidžių buvo atkastos pamatų liekanos, tačiau nei anuomet, nei dabar kruopštesnių archeologinių tyrinėjimų nebuvo atlikta.

Nemėžis, kaip ir kitos LDK gyvenvietės, kentėjo nuo karų. Ypač didelių nuostolių padarė 1655–1660 m. maskviečių kariuomenės ir po jų švedų kariuomenės antplūdžiai. Totoriai buvo priversti apleisti savo namus. Dalis besitraukiančiųjų buvo paimti į nelaisvę, dalis žuvo, tačiau kai kuriems vis dėlto pavyko išsigelbėti. 

Nemėžio mečetė. Arvirukas. Trakų istorijos muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Pasibaigus karui ir neramumams, jie grįžo namo. Tačiau ir čia jų laukė nusivylimas. Kol totorių nebuvo, jų gyvenvietės pavirto griuvėsiais, maldos namai – mečetės – buvo nusiaubtos, o senieji kaimynai užgrobė jų laukus. Nemėžio totoriams teko bylinėtis su Vilniaus dominikonų, pranciškonų ir karmelitų vienuolynais dėl žemių bei pievų. Procesą sunkino ir tai, kad per karą sudegė teismų knygos ir dingo kiti svarbūs nuosavybės dokumentai. Vis dėlto po ilgų pastangų totorių bendruomenei pavyko susigrąžinti prarastas žemes. 1794-aisiais, Tado Kosciuškos sukilimo metu, Nemėžio gyvenvietėje veikė sukilėlių būrys, vadovaujamas pulkininko Jokūbo Jasinskio. Totoriai dalyvavo ir XIX a. sukilimuose kovoje su caro kariuomene, taip užsitraukdami valdžios nemalonę.

Negandos Nemėžio gyvenvietės neaplenkė ir vėlesniais laikais. Antrojo pasaulinio karo metais Sovietų Sąjungos kariuomenė senųjų totorių kapinių teritorijoje, kurios įsikūrusios greta Nemėžio mečetės, buvo pastačiusi raketines sistemas BM-13. Iš čia buvo apšaudomas Vilniaus miestas. Kai Sovietų Sąjungos kariuomenė išgabeno raketų sistemas iš kapinių teritorijos, jose liko gausybė duobių. Šias duobes kiekvienas, lankantis senąsias Nemėžio totorių kapines, gali išvysti ir šiandien. 

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui 1956 m. sovietų valdžiai buvo kilusi idėja nugriauti Nemėžio kaime stebuklingai išlikusius medinės architektūros totorių maldos namus. Tačiau ir šį kartą totoriai nenuleido rankų ir stojo ginti savo šventovės. 

Nemėžio gyventoja Felicija Aleksandrovič savo atsiminimuose rašė, kad žmonės apjuosė mečetę gyva grandine. Ji pati stovėjusi su kirviu rankose ir buvo pasiruošusi ginti maldos namus, o Adamas Jakubovskis puolęs po buldozerio ratais ir taip jį sustabdęs. Buldozeriui teko atsitraukti, o žmonės dar kelias dienas bei naktis budėję mečetėje ir taip ją saugoję. 

Tiesa, net ir pavykus išsaugoti maldos namus, totoriai joje negalėję melstis ar naudoti savo reikmėms. 1960–1968 m. mečetėje buvo grūdų sandėlis, o nuo 1968-ųjų jos patalpose veikė etnografinis muziejus. Šventyklos paskirtis jai grąžinta 1978 m. 

Mečetė

Pirmoji Nemėžio kaimo mečetė buvo paminėta 1684-aisiais totoriaus Romano Dovidovičiaus testamente, kuriame Nemėžio mečetei užrašė žemės valdas. Anuomet statyti mediniai maldos namai sudegė 1909 m. (kai kurių mokslininkų nuomone, dar 1907 m.), ir jų vietoje buvo pastatyti nauji pagal architekto A. Sonino projektą. Naujosios mečetės fundatorius buvo Aleksandras Iliasevičius (1853–1925 m.), jis yra žinomas kaip pirmasis totorių bendruomenės piligrimas į Meką. Šios iškilios asmenybės amžinojo poilsio vietą galima aplankyti Nemėžio totorių kapinėse. Projektą koregavo ir statybą organizavo Nemėžio totorius Aleksandras Kričinskis. Mečetę statė meistras Macejus Konarskis.

Nemėžio gyvenvietės mečetė, kaip ir kitos Lietuvoje esančios, turi patalpas vyrams ir moterims. Kambarys moterims – tai tik Lietuvos totoriams būdinga ypatybė. Šis kambarys paprastai įrengiamas mečetės kairėje. Jis daug mažesnis už patalpą, skirtą vyrams. Abi puses skiria plona, medinė pertvara, kuri vieno metro aukštyje nuo grindų turi išilginį plyšį, aptvertą grotelėmis arba stulpeliais. Plyšys pridengiamas permatoma muslino užuolaida, dažniausiai balta. Kiekviena patalpa turi atskirus įėjimus. 

Iki mūsų dienų išlikusi medinė Nemėžio mečetė – viena iš trijų Lietuvos teritorijoje išlikusių medinių mečečių. Dauguma buvusių čia sunaikintos per Antrąjį pasaulinį karą arba sovietmečiu.

Nemėžio mečetė yra medinė, stačiakampio formos su minareto bokšteliu, keturšlaitis stogas dengtas skarda. Šešiakampis minaretas pastatytas stogo centre. Jo bokštelį dengia svogūno formos kupolas, kuris taip pat dengtas skarda. Visą minaretą vainikuoja pusmėnulis su žvaigžde. Kiekvienoje minareto sienoje yra po stačiakampį langelį. 

Totorių mečetė Nemėžyje 1967 m. Antano Garunkščio / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka
Vilniaus apskrities žemės teismo antspaudas, kuriuo patvirtintas Nemėžio kaimo gyventojo totoriaus Jono Mustafičiaus testamentas (1828 m. kovo 19 d.). Lietuvos valstybės istorijos archyvo nuotrauka
Nemėžio totorių mečetės mirties aktų įrašai. Mirtis įregistravo šios mečetės imamas Juozapas Vilčinskis. Nemėžis, 1923–1924 m. Lietuvos valstybės istorijos archyvo nuotrauka
Nemėžio musulmonų prašymas Vilniaus gubernijos valdybos statybos skyriui dėl 1907 m. rugsėjo 18 d. sudegusios medinės mečetės atstatymo. Lietuvos valstybės istorijos archyvo nuotrauka
Nemėžio musulmonų prašymas Vilniaus gubernijos valdybos statybos skyriui dėl 1907 m. rugsėjo 18 d. sudegusios medinės mečetės atstatymo. Lietuvos valstybės istorijos archyvo nuotrauka

Įėjus į mečetės vidų visų pirma patenkama į nedidelį prieškambarį, kuriame reikia nusiauti batus, nes į mečetę einama basomis. Moterys turi būti pridengusios galvą skara. Mečetės vidaus patalpos yra nuklotos kilimais. Įėjus į pagrindinę maldos namų patalpą, kuri skirta vyrams, galima išvysti minbarą (sakyklą) ir mihrabą (vietą, kuri nurodo besimeldžiantiesiems kryptį į Meką).

Nemėžio mečetėje esantis mihrabas nedidelis, su mažu kvadratiniu langeliu sienoje. Penkių laiptelių minbaras simbolizuoja penkis islamo stulpus. „Penki islamo stulpai“ – taip vadinamos penkios pagrindinės pareigos, kurių turi laikytis kiekvienas doras musulmonas. Mečetėje ant sienos kabo dešimt muhirų, po lygiai tiek moterų, tiek vyrų pusėse.

Yra žinoma, kad trys muhirai, kabantys vyrų pusėje, yra atvežti iš Mekos. Nė viename iš muhirų, nepaisant to, ar lankotės Lietuvos, ar bet kurioje kitoje pasaulio mečetėje, neišvysite pavaizduoto žmogaus ar gyvūno. Tai draudžia islamo mokymas. Paveiksluose gali būti vaizduojamos šventosios vietos ar ištraukos iš maldų.

Be muhirų, Nemėžio mečetėje taip pat galima išvysti ir laidojimo audeklą bei du kilimėlius, kurių vienas atgabentas ir Medinos, o kitas – iš Krymo. Mečetėje yra įrengtas ir balkonėlis, į kurį kylama, kai pritrūksta vietos apačioje. 

Kapinės

Kaip jau pasakojimo pradžioje buvo minėta, Nemėžio mečetę supa senosios totorių kapinės, kurios stipriai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Kapines totoriai vadina mizar arba zirec. Senosiose totorių kapinėse niekada nepamatysite atitvertų vienas nuo kito kapų. Taip yra todėl, kad islamo religija skelbia žmonių lygybę prieš Dievą. 

Šiose kapinėse dauguma užrašų ant paminklų jau sunkiai beįskaitomi. Nemažai paminklų giliai susmegę į žemę. Kapvietę žymintys akmenys dedami ties galva ir kojomis. Akmuo, padėtas prie galvos, išgraviruojamas, t. y. jis tampa paminkliniu antkapiu. Užrašai dažniausiai įamžinami arabų, lenkų, baltarusių ar rusų kalbomis. Beveik visuose antkapiniuose paminkluose būna išraižytas pusmėnulis ir žvaigždė – išskirtinis ženklas, žymintis, kad čia palaidotas islamo tikėjimo atstovas. 

Nemėžio senosios totorių kapinės. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Nemėžio totorių mečetė. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Nemėžio totorių mečetė. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Nemėžio totorių mečetė. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Nemėžio totorių mečetė. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Nemėžio totorių mečetė. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Nemėžio totorių mečetė. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Nemėžio totorių mečetė. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Nemėžio totorių mečetė. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Nemėžio totorių mečetė. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Už pagalbą rengiant tekstą dėkojame prof. Galinai Miškinienei, Nemėžio totorių bandruomenės pirmininkui Tairui Kuznecovui ir Aleksandrui Beganskiui.

Projektą iš dalies remia Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien