2020 08 15

Marius Jonaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Pažaislio Dievo Motinos gėlės

Paveikslas.
Pažaislio kamaldulių Dievo Motinos su Kūdikiu gėlių vainike paveikslas. Kęstučio Stoškaus nuotrauka

Žolinė – riba tarp žydinčios ir vaisius subrandinusios vasaros ir artėjančio rudens. Diena, kai dažnas peržengs kurios nors iš garsiųjų Dievo Motinos šventovių slenkstį.

Tądien liturgijoje skambant Apreiškimo Jonui ištraukai apie moterį, apsisiautusią saule, mėnuliu po kojomis ir dvylikos žvaigždžių vainiku ant galvos, prieš akis pirmiausia iškyla Aušros Vartai su pro koplyčios langus srūvančia spindulingos žvaigždžių diademos šviesa ir stebuklingojo paveikslo papėdėje blausiai švytinčiu mėnulio pjautuvu. Kita vertus, į bažnyčias vedančiuose takeliuose, gatvėse ir keliuose marguojantis Žolinės simbolis – gėlių ir žolynų puokštės – primena ne tik seną su šia švente siejama legendą apie ne vien į susitikimą su prisikėlusiu Išganytoju, bet ir į Dievo Motinos Užmigimo slėpinį pavėlavusį apaštalą Tomą, Dievo Motinos kape aptikusį kvapnius lelijų žiedus, bet ir vieną gražiausių Lietuvoje stebuklingų Švč. Mergelės Marijos atvaizdų – iš barokiškai vešlaus ir spalvingo gėlių vainiko ramiai žvelgiančią Pažaislio, arba Kamaldulių, Dievo Motiną.

Didžiausia Kauno pašonėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Kristupo Zigmanto Paco XVII amžiuje atsiskyrėliams kamalduliams pastatydinto eremo brangenybė – popiežiaus Aleksandro VII 1661 metais fundatoriui dovanotas ir pradžioje tik uždaroje choro patalpoje besimeldžiantiems vienuoliams regimas Dievo Motinos paveikslas traukia iki šiol dar taip ir neįmintomis mįslėmis apie jo autorių, tarp kurių kartais minimas net ir flamandų baroko genijus Peteris Paulis Rubensas bei jo aplinkos dailininkai, stebina praeityje patirtomis klajonėmis po įvairias Kauno katalikų ir stačiatikių šventoves, Rusijos platybes (veikiausiai nerastume kito šitaip migravusio stebuklingo Dievo Motinos atvaizdo), primena šiandien neįprastai atrodančius tikinčiųjų mėginimus pelnyti malonių, kai stebuklingąjį atvaizdą nešant iškilmingoje procesijoje buvo stengiamasi prasmukti pro paveikslo apačią…

Tai, kas Pažaislio Dievo Motiną labiausiai išskiria iš kitų stebuklingųjų Švč. Mergelės Marijos atvaizdų, yra už paveikslą dengiančio stiklo vasariškai žydinčios gėlės, gyvai primenančios ir spalvingas Žolinės puokštes. Pamenu tas gėles iš vaikystės – tuomet stebuklingasis paveikslas klajūnas, ištremtas iš namų Pažaislyje, glaudėsi Kauno arkikatedros bazilikos Šv. Teklės altoriuje. Pažaislio Madonos gėlės liko žydėti ir poetų eilėse. Judita Vaičiūnaitė rašė: „Meldeisi / mamos numylėtai Pažaislio Madonai, / laukeis jos širdies / jau skurdžiom rudeninėm maldom, / paveikslo tamsiam ovale, / iš rožių, bijūnų, gvazdikų“. Kun. Stasys Yla 1949 metais Pažaislio Dievo Motinai skirtame eilėraštyje į ją kreipėsi: „Marija, Motina šventa, / Gėlių vainiko apsupta / Taikos kalne mums paskirta.“

Kokios gi gėlės žydi garsiajame Pažaislio Madonos vainike? Pasak dr. Laimos Šinkūnaitės, kiekviena į vainiką įpinta gėlė vienu ar kitu aspektu atsiskleidžia, įsiliedama į visumos pilnatvę: „Vainiko pagrindas – tai savitai nutapyti ir komponuoti dvylikos rausvų ir dviejų balkšvų rožių žiedai (…). Krikščioniškojoje simbolikoje raudona rožė simbolizuoja kančią, o balta – nekaltybę. Pasak šv. Ambraziejaus (apie 340–397), rožė rojuje augo be dyglių. Tik po žmogaus nuopuolio ji užsiaugino spyglius, turėjusius priminti apie netektą malonę. O rožės grožis ir kvapas liudija rojaus puikumą.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Botanikė Dovilė Rylienė, Sibirkos rožyne Trakų rajone puoselėjanti tiek istorines, tiek modernias rožes, teigia, jog dažnai rožės religiniuose paveiksluose vaizduojamos tik kaip simboliai, nemėginant pavaizduoti gyvo, realaus rožės žiedo, tačiau Kamaldulių Dievo Motinos vainiko atvejis kitoks. Gėlės jame pavaizduotos labai tikroviškai. Pasak D. Rylienės, XVI amžiaus pabaigoje–XVII amžiuje didelės rožių įvairovės Europoje nebūta, mat iki pat XVIII amžiaus dar nebuvusi perprasta hibridizacija, todėl senuosiuose botanikos darbuose minimos vis tos pačios rožių veislės ar formos.

Didelė rožių įvairovė nebūdinga ir dailės kūriniuose vaizduojamoms puokštėms ar vainikams. XVII amžiuje dažniausiai tapyti Rosa x centifolia L. – šimtalapių rožių žiedai. Veikiausiai ir Pažaislio Madonos vainiko rausvosios rožės – Centifolia rūšies. Šios rožės žiedai itin pilnaviduriai, rutulio formos. Daugybę trumpesnių vidinių žiedlapių apgaubia stambūs šviesesni išoriniai žiedlapiai, todėl kartais šios rožės vadintos kopūstinėmis arba dailininkų rožėmis. Manoma, kad XVI amžiaus antrojoje pusėje šimtalapes rožes imta auginti Nyderlanduose, o XVII a. rūšis tapo ypač populiari tiek visos Europos soduose, tiek dailininkų paveiksluose. Centifolia rožes savo darbuose vaizdavo flamandų dailininkai Janas Brueghelis, Janas Davidsz. de Heemas, Rachel Ruysch, Janas van Huysumas, Danielis Seghersas ir kt. Tik XIX amžiuje atsirado daugiau šios grupės atstovių, o iki tol buvo žinoma tik keletas šimtalapių rožių.

Rožė puokštėje su kitomis gėlėmis.
Flamandų tapytojos Rachel Ruysch darbe pavaizduota šimtalapė rožė („Rosa x centifolia L.“). Artsy.net nuotrauka
Rožė krepšelyje su kitomis gėlėmis.
Flamandų tapytojo Jano van Huysumo darbe pavaizduota šimtalapė rožė („Rosa x centifolia L.“). Fineartamerica.com nuotrauka
Rožė puokštėje su kitomis gėlėmis.
Flamandų tapytojo Danielio Segherso gėlių kompozicijos centre nutapyta baltažiedė pilnavidurė rožė – veikiausiai „Rosa x alba L.‚ Maxima“. Joje taip pat matyti ir vadinamoji Rembrandto dryžuota (raudona ir balta) tulpė. Šios dvispalvės tulpės anuomet radosi dėl gėles puolusios virusinės ligos, tačiau netrukus labai išpopuliarėjo. Mauritshuis.nl nuotrauka

Kelios Pažaislio Madonos vainike įpintos baltos pilnavidurės rožės greičiausiai yra baltažiedės rožės (Rosa x alba L. Maxima) žiedai. Tuo laikmečiu buvo žinomos dar kelios baltosios rožės, tačiau viena jų (Rosa x alba Semiplena) buvo pusiau pilnavidurė, o kita (Maiden’s Blush) – rausvesnė ir labiau pilnavidurė, nei nupiešta paveiksle, o ir žiedlapiai išsidėstę daug tvarkingiau ir simetriškiau. „Maxima“ buvo ypač paplitusi senuosiuose Europos soduose nuo XV amžiaus, t. y. gerokai anksčiau, negu pastatytas Pažaislio vienuolynas, iki pat XIX amžiaus vidurio. Ši rožė buvo labai populiari ir senuosiuose lietuviškuose soduose, tačiau vėliau ją išstūmė naujosios rožių veislės. Kita vertus, Lietuvoje šią baltąją rožę vis dar galima rasti senose sodybose.

Įdomu tai, kad abi Pažaislio Madonos paveiksle pavaizduotos senosios rožės – šimtalapė ir baltoji „Maxima“ žydi ir Pažaislio vienuolyno kluatruose. Tiesa, jos pasodintos tik prieš dešimtmetį, tačiau atrodo taip, tarsi augtų ten jau kelis amžius…

Rožių krūmas.
Šimtalapė rožė („Rosa x centifolia L.“) Pažaislio vienuolyno kluatre, padauginta iš senoje sodyboje Lietuvoje rasto augalo šakelių. Rausvi šios itin tapybiškos senovinės rožių rūšies žiedai sudaro Pažaislio Dievo Motinos gėlių vainiko pagrindą. Dovilės Rylienės nuotrauka
Rožių krūmas.
Pažaislio vienuolyno kluatre žydinti „Rosa x alba, Maxima“. Ši veislė Europos soduose augo dar anksčiau, nei buvo pastatytas Pažaislio vienuolynas. Keletas balkšvų šios rožės žiedų įpinta ir į Pažaislio Dievo Motinos paveikslo gėlių vainiką. Dovilės Rylienės nuotrauka

Be gėlių karalienės – rožės, Kamaldulių Dievo Motiną puošia ir kitų gėlių žiedai. Pasak dr. L. Šinkūnaitės: „Ne mažiau raiškia tapymo maniera išsiskiria keturi skirtingų spalvų saulėgrąžų žiedai; ant mažesnio, šviesiai melsvo žiedo,

nutapyto kairėje pusėje, galima pastebėti medų renkančią bitutę. Kaip yra žinoma, saulėgrąža nuolatos gręžiasi į saulę, todėl mums ji – Dievo ieškančios sielos simbolis; o medų renkanti bitė laikoma iškalbos ženklu.“ Iš tiesų tiek bitės, tiek jų nešamas medus dažnai minimi Šventojo Rašto puslapiuose ir tiek judaizme, tiek krikščionybėje laikomi išminties, gerovės, darbštumo, nekaltybės, ištikimybės bei nemirtingumo simboliu. Ankstyvieji krikščionys buvo linkę savo bendruomenes lyginti su bičių aviliais, vėliau šią simboliką imta sieti ir su vienuolinių bendruomenių gyvensena.

„Vienintelė vainike baltažiedė lelijos šakelė, nutapyta dešinėje pusėje, – tai tyrumo, skaistumo ir šviesos simbolis. Tačiau visų pirma ši gėlė svarbi kaip karališkumo emblema. Marija čia suvokiama kaip dangaus karalienė, – pažymi dr. L. Šikūnaitė. Biblijos puslapiuose lelija minima net 15 kartų ir žydų buvo laikoma gražiausia iš gėlių bei tautos simboliu. Pranašo Ozėjo knygoje (Oz 14, 6) skaitome: „Izraeliui būsiu lyg rasa, – jis žydės kaip lelija, įleis šaknis kaip Libano {kedrų}.“

Esama spėjimų, kad karalius Saliamonas nurodęs Jeruzalės šventyklos kapitelius turinčius būti lelijos žiedo formos. Beje, leliją kaip kilmingumo ženklą galime aptikti sustingusią ir barokinėje Pažaislio vienuolyno puošyboje: vienuolyno fundatoriaus giminės – Pacų naudotame herbe – Gozdavoje raudoname fone vaizduojama dviguba heraldinė lelija (lot. flores liliae in campo rubeo). Krikščionybėje lelija pirmiausia siejama su Švenčiausiąja Mergele Marija, kuri, sekant Giesmių giesmės žodžiais, vadinama lelija tarp erškėčių. Anglijoje Švenčiausiosios Mergelės Marijos simboliu laikoma baltoji lelija paprastai net ir vadinama „Madonna Lily“ – Dievo Motinos lelija.

Puokštė gėlių vazoje.
Danielio Segherso tapytoje gėlių kompozicijoje pavaizduotos baltažiedės lelijos – tyrumo ir Švč. Mergelės Marijos simbolis. Christies.com nuotrauka

„Į vainiką įpintos skirtingos gėlės: be įvairiaspalvių tulpių, geltonų chrizantemų, paveikslo apačioje išsiskiria skaisčiai raudonos aguonos kaip užuomina į būsimą Jėzaus Kristaus kančią, o vainiko pakraščiuose pulkeliais pabyra balti apelsinmedžio žiedlapiai – tai vėlgi tyrumo ir kilnumo simbolis, tad šie Mergelę Mariją supantys žiedai čia neatsitiktiniai“, – teigia dr. L. Šinkūnaitė.

Iš tiesų skaisčiai raudona aguonų spalva siejama su būsima Kristaus kančia ir ant kryžiaus pralietu krauju, tačiau, kita vertus, – taip pat ir su prisikėlimu bei amžinuoju gyvenimu. Aguonos galėjo reikšti ir paguodą praradimuose, žuvusiųjų karuose atminimą.

Aguonos žiedas.
Aguona Jano van Huysumo lietoje akvarelėje. Pinterest.com nuotrauka

Lelijinių genčiai priskiriamų iš Persijos kilusių ir ypač Turkijoje išplitusių tulpių pavadinimas kildinamas iš persų kalbos žodžio dulband, reiškiančio Rytų šalyse įprastą galvos apdangalą – turbaną, mat tulpės žiedas primenantis jo formą. Vakaruose tulpėmis susidomėta tik XVI amžiuje, kai žinias apie šiuos augalus išplatino Otomanų imperijoje rezidavę Europos valstybių diplomatai. Tulpė tapo ir vienu populiariausių olandų tapybos „Aukso amžiaus“ (XVII a.) meistrų vaizduojamų augalinių motyvų. Dvispalvės dryžuotos tulpės ir šiandien vadinamos vieno žymiausių šios epochos tapytojų – Rembrandto vardu.

Manytina, kad su gilia ir tobula meile, o vėliau – gailestingumo ir labdaros darbais siejamos tulpės neatsitiktinai įpintos ir į Pažaislio Madonos, kuri dar vadinama Gražiosios Meilės Motina, vainiką. Raudonos ir rausvos tulpės paprastai simbolizuoja meilę ir džiaugsmą, geltonos – šviesias ir tyras mintis, baltos – atleidimą, bordinės arba vyšninės – karališkumą.

Moters su vainiku ant galvos portretas.
634 m. Rembrandtas nutapė savo žmonos – Saskios van Uylenburgh – portretą, kuriame ši pavaizduota kaip pavasario ir gėlių deivė Flora su gėlių vainiku ant galvos. Vainike įpinta ir vadinamoji Rembrandto dvispalvė (balta ir raudona) tulpė. Nytimes.com nuotrauka

Dar vienas iš Rytų kilęs vainiko žiedas – chrizantemos. Nuo seno augintos Kinijoje, apie 400 metus budistų vienuolių atgabentos į Japoniją ir tapusios neatsiejama šios šalies kultūros ir įvaizdžio dalimi, Europą chrizantemos pasiekė XVII amžiuje ir švedų gamtininko, mokslinės sistematikos pradininko Karlo Linėjaus buvo pavadintos graikiškos kilmės vardu, kurį sudaro šios kalbos žodžiai „chrysos“, reiškiantis „auksą“, ir „anthemon“ – „gėlės žiedą“. Chrizantema simbolizuoja susimąstymą, refleksiją, garbingumą, geltoni šių gėlių žiedai – liūdesį. Budizme chrizantemų žiedai religinėse apeigose naudojami aukojimui, o Konfucijus teigė, kad ramus, lėtas ir laipsniškas chrizantemos žiedlapių skleidimasis esantis natūralus tobulumo atspindys.

Pažaislio Madonos vainike pabirę balti apelsinmedžių žiedai dėl savo trapumo ir malonaus kvapo dar senovės Kinijoje reiškė tyrumą, jais dabintos nuotakos. Vėliau ši tradicija perimta Indijoje, Persijoje, į Europą apelsinmedžio žiedų atsigabendavo Kryžiaus žygių dalyviai. Rytų šalims būdingas paprotys apelsinmedžių žiedais puošti nuotaką, pabrėžiant jos tyrumą, pirmiausia išplito Ispanijoje ir jos kolonijose. Citrus sinensis – ilgainiui imtas laikyti ir vaisingumo bei motinystės simboliu, mat sunokinęs vaisius vis tiek nepaliauja žydėjęs.

***

Už išsamią informaciją apie senovinių rožių, pavaizduotų Pažaislio Dievo Motinos paveiksle, rūšis, paskolintas nuotraukas nuoširdžiai dėkoju botanikei, Sibirkos rožyno – specializuoto Dovilės ir Mindaugo Rylų šeimos ūkio – savininkei p. Dovilei Rylienei. Už tarpininkavimą – p. Gražinai Žumbakienei ir p. Jurgitai Sadonienei.

Publikacijoje cituojamas dr. Laimos Šinkūnaitės straipsnis „Pažaislio kamaldulių Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu gėlių vainike paveikslas kaip maldos ir tikėjimo kelrodis“ (Vytauto Didžiojo universitetas. SOTER. 2012.44(72).

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.