2021 01 06

Paulius Aleksandravičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Pažink savo priešą: murmėjimas. Mintijimai skaitant šv. Benedikto Regulą

Fra Angelico, „Šv. Benediktas“ (freskos fragmentas), 1441 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Džiugu sulaukti šventojo Benedikto Regulos naujojo vertimo ir leidimo. Tai liudija šio teksto poreikį Lietuvos dvasinės literatūros pasaulyje, – teksto, pelnytai vadinamo kertine kolona Vakarų krikščionybės monastinėje tradicijoje. Ką šiandienos tikinčiajam, labiausiai tikėtina – ne vienuoliui, gali byloti kone pusantro tūkstančio metų skaičiuojanti Regula?

Kad nebūtų išskystama ir skęstama plačiuose pačios Regulos bei josios kontekstiniuose vandenyse, vietoje apibendrinto žvilgsnio į knygą, priartėkime prie vienos iš dažniau pasitaikančių teksto konkretybių: murmėjimo. Išties, skamba keistai, tačiau murmėjimas gali būti raktažodžiu, atveriančiu šventojo Benedikto Regulos turinio esmę ir prasmę, minties gelmę.

Šventasis Benediktas murmėjimą įvairiomis veiksmažodinėmis, daiktavardinėmis ar būdvardinėmis formomis pamini net 12 kartų. Regulą sudaro 73 skyriai, tad jeigu vedame matematinį vidurkį, regime, kad murmėjimas vidutiniškai pasitaiko daugmaž kas šeštame ar septintame iš jų. Žinoma, statistika nėra dabartinis uždavinys, bet matant tokį mažo skaičiavimo rezultatą, murmėjimą drąsiai galima vadinti leitmotyvu, teksto paradigma. Tėviški šventojo Benedikto bakstelėjimai pirštu į murmėjimą atveria aibę (susi)mąstymų apie tai, kas ir koks šiandien yra mano bei mūsų murmėjimas; sykiu sukelia klausimą, kodėl tokiam didžiam Dievo vyrui (taip šv. Benediktą vadina jo biografas šv. popiežius Grigalius Didysis) rūpi toks menkas, sakytumei – niekingas, gyvenimiškas reiškinys.

Visų pirma, murmėjimas kreipia žmogų vienatvės link ir gundo atsisakyti bendrystės pastangų. O būtent bendrystė yra toji grandis, jungianti vienuolių ir pasauliečių šeimas. Kas gi kita, jei ne bendruomenės yra kiekvieno mūsų namai, darbovietės, mokymosi institucijos ir kt.? Skirtingos savais tikslais bei uždaviniais, veikimo būdais bei principais, tačiau visose jose patiriame santykius su kitais žmonėmis. Ir tai yra dieviška! Mat paties Dievo esmė yra bendrystė – Trejybės komunikacija, nuolatinis ryšys-santykis tarp Tėvo, Sūnaus, Dvasios. Prisiminkime, kad ir pagrindinis Katalikų Bažnyčios Sakramentas, Švenčiausiasis Sakramentas, vadinamas žodžiu, nurodančiu (į) bendravimą – Komunija. O murmėjimas kėsinasi užskliausti bet kokį kontaktą.

Antrasis Šv. Benedikto Regulos leidimas lietuvių kalba. Leidėjų nuotrauka

Kaip pavyzdį galima pasitelkti labai paprastą situaciją: dėl vienos ar kitos priežasties būdami nepatenkinti, murmame kažką neaiškaus sau panosėje, o kai kitas asmuo paklausia: „Ką sakei?“, „Kas yra?“ arba: „Kas atsitiko?“, dažniausiai atsakome: „Ai, nieko, viskas gerai!“ ar kaip nors panašiai, šitaip užsisklęsdami savo vienatvėje, kurioje murmėjimas išgraužia neįsivaizduojamo gylio žaizdas, kupinas nuoskaudų, kartėlio ir apmaudo. O būtų pakakę paprasčiausiai leistis bendrystėn, tiesiog nuoširdžiai atsakyti, komunikuoti. Net jeigu tai nepanaikintų nepasitenkinimo priežasties, atviras išsikalbėjimas jau veiktų kaip vaistas.

Ilgėliau pasiliekant prie to paties nedidelio pavyzdžio, įmanu įžvelgti, kad murmėjimas sugundo ir kitaip nusidėti. Murmėjimas priešingas tiesos dvasiai. Juk melas yra tai, ką atsakome mūsų murmesį pastebėjusiam asmeniui. Dažnai meluojame ir patys sau, be paliovos kęsdami nepasitenkinimus, tačiau numodami į juos ranka. Dar blogiau, kai pamanome, kad murmėjimai yra unikalios mūsų savasties dėmuo arba mums skirtosios kančios dalis. Galvojame, jog tylomis nukęsti kokią nors neteisybę yra krikščioniškai kilnu. Ir tai yra tiesa! Tačiau jeigu toksai kantrumas atveda prie murmėjimo, – tai jau ženklas, kad susidariusią situaciją reikėtų spręsti kitaip. Kentėti pasiremiant murmėjimu, galima tarti, yra priešinga išganančiosios, atperkančiosios, Kristaus kentėjimus papildančiosios kančios esmei, mat murmėjimas paskandina širdį priekaištuose, aplinkos bei aplinkinių keiksnojimuose, pikto linkėjimuose. Sykiu tokia padėtis esti veidmainiška: išorėje šypsome, o viduje virte virdami murmame, jokių konstruktyvių sprendimų nesiimdami. Žmogaus pasaulio išorę ir jo vidujybę vienodai aiškiai reginčiam Dievui tai nebus priimtina, ir už tai nesulauksime jokios malonės (plg. Regula, V. 17–18).

Murmėjimo blogis (plg. Regula, 34. 6) pavojingas dar ir dėl savojo užkrečiamumo. Pavienio asmens murmėjimas lengvai tampa kolektyviniu murmesiu. Tai nesunku pastebėti šiek tiek atidžiau pažvelgus kad ir į nūdienos medijas: naujienų sraute rodosi aiškios perskyros – nepasiturintieji prieš turtinguosius, tauta prieš valdžią, darbuotojai prieš darbdavius, mokiniai prieš mokytojus, studentai prieš dėstytojus, arba atvirkščiai, – ir taip be galo. Vienų nepasitenkinimas kitais, vienų murmėjimas prieš kitus yra to „negatyvaus kodo“, kuris kol kas dominuoja žiniasklaidoje, varomoji jėga. Kartu tai rodo klastingą murmėjimo pasklidimą.

Sugretinkime murmėjimą su pykčio fenomenu, o juodu abu palyginkime su nešvarumais audinyje. Pyktis regisi kaip didesnė blogybė, daug aiškiau matomas ir impulsyviau pasireiškiantis; jis – tarytum greitai pastebima dėmė audinyje, „kleckas“, kurį tuojau skubame šalinti. Tuo tarpu murmėjimas yra kaip audinio geltonis, į kurį per dažnai nekreipiame dėmesio, tardami, kad pirmykščio baltumo atstatymas įmanomas tik valiklių reklamose. Pykčio ir murmėjimo kaip dėmės ir geltonio paralelėje skleidžiasi problemos lokalumas ir visaapimamumas, tendencija kerotis. Pyktis „objektyvesnis“, t. y. turintis daugiau ar mažiau aiškų objektą, sukėlėją, šaltinį, – dėl to lengviau numaldomas, išsprendžiamas. O murmėjimas, neabejotinai turėjęs radimosi pagrindą, tuojau įgauna perdėm aptakią, išsklidusią, neapibrėžtą formą; apie tai savitai byloja ir paties veiksmažodžio murmėti sąsajos su neaiškiu, neartikuliuotu kalbėjimu.

Unsplash.com nuotrauka

Jau gana gerai matomas murmėjimo(-ų) įvairiapusiškumas, daugialypiškumas, daugiapakopis šios negerovės pobūdis bei kiti panašūs šio žmogiško reiškinio atributai ar predikatai, ko gero, yra atsakymas, kodėl vienuolinių bendruomenių tėvas skyrė tiek dėmesio kalbėjimui apie murmėjimą, tiksliau – prieš murmėjimą. Iš bendrųjų gyvenimo patirčių ir kontekstų sugrįžtant prie Regulos teksto duotybių galima fiksuoti dar vieną su murmėjimu susijusią binarinę opoziciją: tai šiapusybės ir anapusybės, tam tikri imanencijos ir transcendencijos momentai. Kaip sunku pasakyti, kokia griūtimi gali atsiliepti maža sniego gniūžtė, pradėjusi riedėti nuo kalno, lygiai taip sunku spręsti, kokių pasekmių ar padarinių gali turėti murmėjimas.

Bet tikinčiai širdžiai ganėtinai aišku, kad žemiškas (ne)murmėjimas gali lemti amžinybės atpildo (apdovanojimo arba bausmės) dalį. Todėl, viena vertus, šventasis Benediktas Reguloje ragina saugotis išorinio murmėjimo, kylančio dėl visiškai įprastų ir kasdienių buitinių priežasčių – maisto ar gėrimo, daiktų ar drabužių (plg. Regula XXXIV, XL, XLI etc.). Kita vertus, imperatyvas Nebūti murmekliu (žr. Regula IV. 39) įrašomas į eilę gerų darbų ir dvasinio meno priemonių, už kurias teismo dieną atsiskaitysime ir už kurias „atlygins mums Viešpats tuo, ką pats pažadėjo“ (Regula IV. 76). Būsimosios karalystės atpildas, tik šįsyk – bausmė, laukia ir nepataisomų (nepasitaisiusių) murmeklių (plg. Regula V. 19).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Matyti, kad Regulos tekstas – ne tik duotis, bet ir užduotis, – tačiau tikrai ne tokia, kuri būtų nepakeliama našta, mat šventasis Benediktas Reguloje kalba ne kaip Įstatymo mokytojas ar Rašto aiškintojas, bet veikiau kaip mylintis tėvas, tikėjimo (tik-ėjimo) bendrakeleivis, pats siekęs dvasios aukštybių, jų link drauge norėjęs patraukti kitus. Aišku, absoliuti idealybė šioje žemėje nėra įmanoma; priešingu atveju čia būtų ne žemė, o rojus. Tačiau esame skatinami (neretai ir patys savaime trokštame) be paliovos kreipti save bei kitus į tobulumą, ir tam priemonių turime apsčiai. Viena jų – patarimų pilna ir laikų kaitos iššūkius atlaikiusi šventojo Benedikto Regula, kurios naujas lietuviškasis leidimas pasirodo būtent Kalėdų metu – tuo laikotarpiu, kai kažkaip ypatingiau stengiamės darytis geresni bei daryti gera kitiems. Sutapimų nebūna! – sutapimai yra Dievo valios apraiška mūsų gyvenimuose. Tad atsitieskime ir pakelkime galvas, nes mūsų išvadavimas (ir nuo murmėjimo!) arti (plg. Lk 21, 28).

Br. Paulius Aleksandravičius, Palendrių šv. Benedikto vienuolynas