2021 03 22

Alfonsas Grauslys

Vidutinis skaitymo laikas:

13 min.

Pažinkime žmogų!

Studentas P. Bluzmanas su klasės draugais 1936 m. vasarą Zarasuose.
Studentas P. Bluzmanas su klasės draugais 1936 m. vasarą Zarasuose. Zarasų krašto muziejaus asociatyvi nuotrauka

Alfonsas Grauslys gimė 1902 m. Telšiuose, mokėsi ten ir Kauno kunigų seminarijoje. Vytauto Didžiojo universitete studijavo bažnytinę teisę. Tarp 1926–1940 metų buvo kapelionu įvairiose vidurinėse mokyklose. Lietuviškos inteligentijos plataus susidomėjimo sulaukė savo rūpestingais paruoštais pamokslais, kuriuos sakydavo Kauno Įgulos bažnyčioje. Vėliau buvo Kauno arkivyskupijos pamokslininku. 1988 m. mirė Čikagoje.

Per Antrąjį pasaulinį karą pasitraukė iš Lietuvos į Argentiną. Anot 1971 m. išleistos jo knygos „Ieškau tavo veido“, būtent Argentinoje pasižymėjo „ruošdamas aukšto lygio literatūros vakarus. Nuo 1950 m. gyveno Čikagoje, rašė į spaudą literatūrinius ir religinius straipsnius. 

Tekstas, kurį siūlau „Bernardinai.lt“ skaitytojams, pasirodė 1936 m. septintajame „Židinio“ numeryje. Skaitytoją, matyt, derėtų perspėti, kad šio kunigo tekstas vis dėlto yra tarpukario produktas: kai kurios raiškos formos gali pasirodyti perdėm sentimentalios, naivios, „nekritiškos“ ar „nemoksliškos“, tačiau vis tiek nestokojančios įtaigos. Matyt, šį tekstą dabar priskirtume psichologijos sričiai: daugelis jame esančių įžvalgų dabar gali būti rastos šios disciplinos ribose. 

Įdomu, kad autorius savo tekste cituoja ne tik katalikiškam tikėjimui įprastus autorius, pavyzdžiui, François Mauriacą ar šv. Augustiną, bet ir indų jogą Ramačaraką ar bengalų poetą Rabindranathą Tagorę. Apskritai A. Grauslio tekstai pasižymi plačiu akiračiu, apsiskaitymu, atvirumu kitoms kultūroms ir mintims, kuriose jis ieško pagrindimo savo paties mąstymui.

***

Daugelio dalykų mokomės šiais laikais mokykloje. Nemaža jų studijuojame universitetuose. „Mokslas, švietimasis“ yra tapę tie magiški žodžiai, iš kurių tikimasi kultūros ir visokios gerovės pakilimo. Tačiau, pasinėrę į įvairių mokslų sūkurį, mes per mažai kreipiame dėmesį į visais atžvilgiais įdomiausią studijų objektą – žmogų. Tiesa, mes mokomės apie nuostabiai sudėtingą ir tikslų žmogaus organizmą, apie kurį jogas Ramačaraka sako: „Studijuoti nuostabų žmogaus kūno mechanizmą ir jo darbą – kilnus kiekvieno iš mūsų uždavinys. Studijuodamas tuos dalykus, žmogus gauna patį įdomiausią įrodymą, jog gamtoje egzistuoja didysis Protas.“ Bet studijuoti žmogaus organizmą tai dar nereiškia pažinti žmogų. Dar svarbiau pažinti pačią žmogaus esmę. Tai, kas padaro žmogų žmogumi, būtent jo dvasią ir jos pasaulį. Kokie įdomūs dvasios horizontai ir įvairaus dvasingumo niuansai, kokios šiurpulingos bedugnės ir prarajos pasirodytų tam, kurs panorėtų kasdien atidžiai stebėti tų žmonių gyvenimą, su kuriais jam tenka susitikti. Įdomią dvasios knygą atverčia prieš mus gyvenimas, knygą, spaustą žmonių veidų raukšlėmis ir šypsniais, jų žodžių ir elgesio raidėmis, tik gaila, kad nedaug žmonių, kurie bandytų ją skaityti. Pažįstame gamtą, o nepažįstame žmogaus! Pažįstame žmogaus fiziologiją, o maža jo psichologiją. Tuo tarpu, anot Oscaro Wilde’o, „Žmogaus gyvenimas… tėra vienintelis dalykas, vertas tyrinėti…“ 

Kuriam tikslui reikia žmogų pažinti? Kam mokytis tokio mokslo, kuris neturi nei vadovėlių, nei mokyklų; kur reikia kiekvieną pažinimo grūdelį po grūdelio kruopščiu stebėjimu rinkti, dažnai nusivylimu juos sijoti ir tikrinti?

Pažinti žmogų reikia tam, kad a) mokėtume žmoniškai su juo elgtis. Tik pažinę žmogų pilniau, mes mokėsime prie jo derintis, arba būti jam žmoniški. Nepažindami žmogaus, o vis dėlto bendraudami su juo, mes įnešime tikros nežmoniškumo kakofonijos gyveniman. Jei prieš koncertą reikia suderinti instrumentus, tai taip pat reikia derintis su žmonėmis, kad darnus sutarimo koncertas pripildytų gyvenimą. Štai kodėl, turėdamas, turbūt, galvoje šią žmogaus pažinimo naudą, Pascalis savo „Mintyse“ skundėsi: „Nemokama žmonių, kaip būti vertais žmonėmis, o mokoma juos viso kito; tuo tarp niekas jiems taip nėra svarbu, kaip tai, kad jie būtų vertais žmonėmis. Svarbu jiems vieną dalyką pažinti, kurio nemokoma“. Tikrai, kas iš to, kad mokyklos prikraus visokių žinių, kai tuo tarpu aplinkiniai žmonės, su visais jų išgyvenimais, pasiliks mums mįslė? Kas iš tokio mokslo, jei mokytas, lygiai kaip ir kiti, visur savo elgesiu liūdesio rūku temdins žmonių veidus ir, anot vieno rašytojo, taip elgsis su žmonėmis, tartum jie būtų ne žmonės, o prekės? 

V. Šleivytė. 1932 m. Kupiškio etnografijos muziejaus / Veronikos Šleivytės nuotrauka

b) Dvasiniai išugdytume save. Ką tai reiškia pažinti žmogų? Tai reiškia suprasti jo didybę, bet taip pat ir jo vargą. Tai pažinti jo nežinojimo tamsybes ir kasdien į jo duris besibeldžiantį moralinį skurdą. Jo nepastovumą ir vidujį blaškymąsi, kurs verčia jį rausti paslaptyje. Pažinęs tą visą savo vargą, žmogus tampa tuščias ir tinkamas indas nužengti į jį minčiai ir pagalbai iš aukštybės. Tuo būdu jis savo dvasią brandina. Tasai pažinimas pašalina visas iliuzijas, savęs apgaudinėjimus, pažadina tuo būdu žmogų iš apsvaigimo melu ir pastato jį tiesos šviesoje. O tiesa –  tai vienintelė saulė, kuriai leisdamas save veikti, žmogus gali tikėtis tikro dvasinio subrendimo. 

Pagaliau c) – reikia pažinti žmogų dar tam, kad išsiugdytume savyje socialinį jausmą. Dažnai esame neteisingi žmonėms, nes nepažįstame jų. Visi mūsų žodžiai, sprendimai, elgesys užgauna juos, nes įžeidžia teisingumo ilgesį, glūdintį juose. Pažindami žmones, mes mokėsime teisingiau įvertinti besireiškiantį per juos gyvenimą. Tas teisingumas cementuos visus mūsų socialinius santykius. Kokia tad gili socialinė išmintis ir kokie dvasios pradai glūdi žmogaus pažinime!

Pažinti tačiau žmogų teisingai kliudo daug aplinkybių. Nenuostabu, kad didžiausia mįslė yra kiekvienas mūsų sutiktas žmogus ir niekuomet negali garantuoti, kad ją teisingai išsprendei. Išskaičiuokime bent svarbesniąsias aplinkybes, kurios sunkina žmogaus pažinimą. 

a) Aplinkumos melo atmosfera išugdo ir paskirame žmoguje veidmainingumo ir slaptumo dvasią, kuri labai kliudo jį pažinti. „Žmonių gyvenimas yra tik nuolatinis apsigavimas; žmonės vien apgaudinėja vienas kitą ir maitina pataikavimais. Niekas mūsų akivaizdoje nesako apie mus to, ką sako mums nesant… Yra žmonių, kurie stačiai meluoja tam, kad meluotų…“, – taip sako Pascalis. Jei tokie melo rūkai viską supa, argi stebėsimės, kad tiesos šviesą taip sunku įmatyti!

Visi prisidedame prie tos atmosferos sudarymo, nes retas kuris bent dalies melo neįneša gyveniman, savo pasakojimuose ko nors neperdėdamas ar nepagražindamas. Štai kodėl Ernestas Hello savo veikale „L’homme“ (pranc. – žmogus – red. past) sako: „Pasauly meluojama taip, kaip kvėpuojama, nes šioje ašarų pakalnėje melas beveik tą patį reiškia, ką kalbėjimas. Galbūt, beveik nieko pasaulyje pasakyti negalėtume, jei nemeluotume“. Be to, pataikavimo ir šliaužiojimo dvasia, kurią daugelis kurios nors priklausomybės akivaizdoje pareiškia, gamina žmoguje tartiufizmą, kuris verčia jį kaukę nešioti. Nenuostabu tad, kad François Mauriacas savo „Gyvačių lizde“ sako, kad „…be kaukės niekas negyvena, niekas“, o Rabindranathas Tagorė savo „Alkanuose akmenyse“ skundžiasi, kad „yra žmonių, kurie likimo ironijos verčiami rodytis tuo, kuo jie nėra“. Kaip visa tai kliudo pažinti tikrąjį žmogaus veidą.

b) Negalėjimas įžvelgti žmogaus vidų kliudo žmogų pažinti. O tą vidų pažinti taip svarbu, nes, anot Rabindranatho Tagorės, „tie yra kvailiai, kurie smerkia žmones pagal jų išorinę išvaizdą“. Gaila, kad nėra tokių Rentgeno spindulių, kuriais būtų galima peršviesti žmogaus dvasią! Tuo tarpu, anot dr. I. Klugo („Die Tiefen der Seele“) (liet. Sielos gelmės – red. past) – „Niekas nėra taip nepermatomas, kaip žmogaus siela ir niekas neprivalo būti taip peršviestas, kaip ji“. Tik, deja, tas pats autorius kitoje vietoje sako: „Žmogaus dvasios esmės su jos visais palinkimais peršvietimas ir pažinimas nėra žemėje galimas“. Reikia tačiau, nors iš dalies, tą vidų pažinti, nes tik išsiaiškindami paslėptas intencijas, impulsus, išvysime tikrąjį kurio nors veiksmo veidą. Reikėtų taip pat pažinti didžiuosius žmogaus išgyvenimus, kurie palieka antspaudą visam gyvenimui, pažinti jo tėvų ir protėvių išgyvenimus, „kurie mūsų kraujo ūžime pašnibždom kalba, šaukia“ (dr. I. Klug), pažinti galimus žmoguje iracionalius momentus ir daug daug kitų vidaus dalykų, kurie daro įtakos į mūsų veiksmus. Bet, taip sunku visa tai pažinti!

c) Negalėjimas sužinoti jo didžiųjų išorinio gyvenimo faktų taip pat sunkina žmogaus pažinimą ir neleidžia teisingai spręsti apie jį. „Niekados negalime mes visko apie kitą sužinoti, ypač kai tai reikalingiausia, kai šis kitas yra kaltas“, sako Dostojevskis „Idiote“. Juk dažnai, pažinus kurio nors žmogaus paslėptą fizinį trūkumą, lieka suprantamesnis ir jo dvasinis trūkumas. Įdomią iliustraciją tam tvirtinimui paremti patiekia mums anglų rašytojo Samuelio Rogerso gyvenimas. Jis gerokai keikdavo ir, be abejo, buvo už tai aplinkinių smerkiamas. Vėliau gi štai kas paaiškėjo. Turėdamas silpną balsą, jis ne kieno nebuvo girdimas susirinkimuose; niekas jo neklausydavo. Tik pradėjus jam keikti, žmonės jį „išgirdo“. Taigi, už to išoriniai nedoro elgesio slėpėsi teisėtas, nors ir nevykusiu būdu reiškiamas, asmenybės noras pasireikšti, kuris, atsimenant jo fizinį defektą, parodė jo elgesį kitoje šviesoje. Kaip tad sunku, nežinant daugelio išorinių gyvenimo faktų, apie kurį žmogų spręsti. Teisingai tad šv. Augustinas savo „Išpažinimuose“ sako: „…daugelis veiksmų, kurie žmonėms atrodė papeiktini, Tavo ištarme buvo pagirti, o daugelis, kurie žmonės giria, Tavo ištarme esti pasmerkiami, kadangi dažnai kitokia yra įvykio išvaizda ir kitokia veikiančiojo galia, nežinomos esti ir laiko aplinkybės“. Štai kodėl, anot Lessingo, „Tiek tai klaidų slepiasi už mūsų dorybių“, arba, anot Foersterio, „kiek tai dorybių slepiasi už kai kurių mūsų ydų“. 

Veronika Šleivytė. XX a. 4 deš. Kupiškio etnografijos muziejaus / Veronikos Šleivytės nuotrauka

d) Bešališkumo ir objektyvumo stoka, atsirandanti dėl įvairių aistrų, kliudo teisingai žmogų pažinti ir jį įvertinti. Aistra atima tą dvasios blaivumą, kuris reikalingas pažinimui. Kaip dažnai savo priešuose tik bloga tematome, tartum jie būtų įkūnyto blogio šmėklos. Štai kodėl Tolstojus „Annoje Kareninoje“ sako: „Tu taip užgauta, taip sujaudinta, kad daugelį dalykų matai ne taip, kaip jie yra“. Juk kartais kuri nors smulkmena ar gestas nuteikia mus nepalankiai kuriam nors žmogui ir tuo būdu parengia nepalankiam sprendimui apie jį. „Simpatija ar neapykanta atmaino teisingumo fizionomiją“, – sako Pascalis. Pagaliau negalime nujausti, kiek sugestijonuoja mus visuomenė, kuri nustato mus vienaip ar kitaip bet kurio žmogaus atžvilgiu. 

e) Gyvenimo nepatyrimas, kuris ypač jaunystėje per daug paviršutiniškai viską sprendžia, sutrukdo žmogų pažinti. Kas pats dar nėra patyręs gyvenimo kovos ir įvairių konfliktų, kas nėra kentėjęs, tas dažnai yra beraštis žmogaus pažinimo atžvilgiu. Teisingai tad vienas rašytojas sako, kad „giliausiai į žmogaus širdį žiūri akys, kurios daugiausia ašarų išliejo“. Štai kodėl ir Franzas Herwigas savo romane „Die Eingeengten“ (liet. Apribojimas – red. past.) sako: „Kol viso ant savo kailio nepatyrėme, iki tol tie dalykai nebus mums tikrenybė…“. Gaila, kad dažniausiai žmonių pažinimas ateina tik per patyrimą, nes jau prieš tai žmogus padaro nemaža klaidų savo sprendimuose. Iš senesniųjų ir patyrusiųjų žmonių lūpų reikia tad mokytis žmogaus pažinimo išminties. 

Jei tiek yra kliūčių žmogui pažinti, tai nereikia stebėti, kai Flaubertas melancholiškai pastebi: „Mes visi esame tyruose. Niekas nesupranta vienas kito.“, arba kai Goethe sako: „O, kaip šitam pasauly sunku žmogui suprasti kitą žmogų!“. Tie visi sunkumai tik įspėja mus, kad juos stropiau, uoliau ir atsargiau artėtume prie žmogaus pažinimo. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ką reikia daryti, norint žmogų pažinti? Reikia a) stebėti žmones įvairiose jų gyvenimo aplinkybėse ir b) stebėti save. 

a) Besirengiant stebėti žmones ir juos pažinti, reikia nusikratyti to prietaro, esą žmonės yra sąmoningai, iš piktos valios nedori. Yra, žinoma, ir tokių, bet nedaug. Tuo tarp yra daug nelaimingų žmonių, kurių gyvenimą kažin ar galima vertinti paprastu dorovės mastu. Yra žmonių, kurie yra kitų žmonių, šiuo ar kitu atžvilgiu, auka. Todėl žymus moralistas Petras  Lippertas sako: „Gali būti, kad žmogus atrodo visiems dorovės įstatymams matomu būdu ir sunkiai nusikaltęs, tačiau… jis yra nelaimingas, bet ne blogas žmogus“.

Negana to, norint atidaryti žmogaus dvasios slaptybes, reikia su meile į kiekvieną žmogų artėti. Kaip gėlė atsidaro saulei, taip siela meilei.

b) Be to, reikia saugotis iš vieno antro elgesio daryti išvadą apie žmogų. Nereikia pamiršti, kad pirmas įspūdis apie žmogų dažniausiai esti klaidingas. Tik prisiminkime tas aplinkybes, kuriose toks įspūdis gaunamas. Juk tai dažniausiai būna svečiuose, baliuose, kur dirbtina atmosfera padaro dar labiau dirbtiną mūsų civilizacijos sąlygose gyvenantį ir taip jau nenatūralų žmogų. Daug sykių susitikęs žmogų, pradedi jį kitoje šviesoje matyti. Reikia taip pat saugoti ir atskiro žmogaus gyvenimo įvykio spręsti apie visumą, nes, anot dr. I. Klugo, „veikėjas gali būti didesnis ar mažesnis, negu jo darbas, nusidėjėlis gali būti dar blogesnis, bet taip pat ir daug geresnis, negu jo nuodėmė“.

Vakaronė meno mokykloje. 1930 m. Kupiškio etnografijos muziejaus / Veronikos Šleivytės nuotrauka

Ką reikia stebėti žmoguje norint jį pažinti? Reikia stebėti jo žodžius, veiksmus ir pačią jo sielą, kalbančią per jo išorę.

Pirmiausia – reikia mokėti klausyti žmones. Ką tai reiškia? Tai reiškia, reikia ne tik girdėti tariamus garsus ir žodžius, bet ir mokėti išgirsti tų žodžių toną ir įvairius sielos pergyvenimų atspalvius, kurie juose telpa, vis tai, kas neišsakyta ir kas todėl nedrąsiai tarp žodžių slepiasi. Tiesa, šiame nervingame civilizacijos amžiuje menas klausyti yra taip sunkus. Šiandien tik visi vieni kitus nutraukdami kalba. Klausomasi tik pro forma. Tačiau negalima pažinti žmogaus, jei nenorima ir nemokama jo klausyti. 

Bet vien žodžiais remiantis, negalima dar galutinai vertinti žmogaus. Juk negali žinoti, kodėl žmogus apie kurį dalyką taip, o ne kitaip pasakė, nes nežinai, kuriuo požvilgiu jis tą dalyką vertino. Gal tu jo žodžius vertinti vienu mastu, o jis kitu, ir todėl jie tau atrodo klaidingi, o jis juos visai teisėtai laiko teisingais. Be to, nesykį, anot R. Saitschicko, būna, kad „žmogaus kalbos sugadinimui prisideda skubotumas ir nuovargis, o taip pat ir patogumo noras“, anot Sienkiewicziaus, „Žmogus neskaito su žodžiais, kada jį skausmas prislėgia“. O dar atsiminkime ir tai, kad, anot paties Saitschicko, kartais „tarp žodžio ir minties gali būti toks pat nelaimingas ryšys, kaip tarp vyro ir moters“. Kitaip tariant, ištarta mintis kartais gali virsti melu. Tas viskas rodo, kad dėl įvairių aplinkybių, drumsčiančių žodžio skaidrumą, jis negali būti vienintelis kelias į žmogaus pažinimą.

Čia dar noriu iškelti įdomią E. Hello mintį, būtent, kad ir žmogaus tylėjimas taip pat šį tą apie jį kalba, o kartais jis „gali tapti žodžio viršūne… aukščiausiu kalbos pražydėjimu“.

Jei ištartas žodis dar neduoda pakankamo pagrindo žmogui pažinti, tai gal rašytas žodis šiuo atveju geriau pasitarnauja? Vargu! Juk rašytas žodis tai jau negyvas žodis, ir jame neatsispindi gyvojo žodžio tonas. Juk tas pats parašytas sakinys gali būti ištartas ir suprastas keleriopa prasme.

Visa tai, kas čia apie žmogaus kalbamą ar rašomą žodį pasakyta, visai neneigia fakto, kad žmogaus žodis – tai viena svarbiausių priemonių jam pažinti. Visa, kas pasakyta, mus tik ragina įsigyti to kritiškumo, kur čia taip reikalingas.

Negana tik klausytis žmogaus, reikia stebėti ir jo gyvenimą, pasireiškiantį įvairiais veiksmais. Kadangi darbų šaknys glūdi žmogaus dvasioje ir jo išgyvenimuose, tai reikia bandyti įsigyventi į visokias žmogaus gyvenimo situacijas.

Svarbu žinoti, kokioje aplinkumoje ir kaip tas žmogus buvo auklėjamas, nes tai turi įtakos į visą jo gyvenimą ir daug dalykų gali jame išsiaiškinti. Gal tas žinomas cinikas augo nešvarių žodžių ir elgesių atmosferoje ir todėl, nustojęs pagarbos bet kam, pasidarė toks, kokį jį dabar matome. Gal tad kaltės dalį neša ir tie, kurie su juo vaikystėje bendravo. Gal kito smarkesnis reagavimas į įvairius gyvenimo nepasisekimus yra tik padarinys vaikystės, kurioje jam nieko nebuvo atsakoma. Gal kuris nors mums žinomas žmogus ir dabar yra kieno nors stiprios, bet piktos valios sugestyvėje įtakoje ir todėl tam tikrai jo veiksmų daliai išaiškinti reikia ieškoti kitų priemonių. 

Gal šis žmogus labai kenčia ir todėl į visokį užgavimą ar lengvą pajuoką daug aštriau negu kiti reaguoja. Juk, anot Goethės, „Jūs esate laimingi, todėl juokavimas negali jūsų įžeisti, bet kenčiantis – lengviausios pajuokos palytėjimą atjaučia“. Gal jo liūdesys kyla iš to, kad jis priklauso prie tų žmonių, kurie niekuomet niekas su užuojauta apie jų skausmą neišklausė ir nenuramino. O anot Šekspyro, „Sunkiausiai kenčia tie, kurie patys vieni kenčia, nes iš niekur palengvinimo nė suraminimo nesemia“. Gal už daugelio žmonių originalaus ir visų pajuokiamo elgesio slepiasi šiurpi ilgų metų vienuma, per kurią jų socialinis jausmas atrofavosi? „Aš tiesiog sergu nuo to tylėjimo… o sergantis visada juokingas kitų akims“, – sako S. Zweigas. Pažindami panašiose padėtyse esančius žmones, mes jų neišjuoksime ir jų kančios nepalaikysime nusikaltimu.

Gal tas žmogus pusbadžiu gyvena, o ar mes žinome, ką jaučia ir kaip į pasaulį žiūri tas žmogus, kuris badauja, per kurio rūbus vėjas perpučia ir kurs nežino, kur šiandien nakvos? Juk dažnai vargšas įsigyja visai kitokių psichologinių bruožų, kuriuos reikia žinoti, norint apie tokiose padėtyje esančius žmones spręsti. Juk skurdas prislegia žmogų, padaro jį bailų, o kartais maištingą. Mes, pavyzdžiui, smerkiame kartais žmogų, kad jis, neturėdamas kultūringų pramogų, eina į smuklę, bet ar pagalvojame, kad gal tai desperatiškas žingsnis tų žmonių, kurie džiaugsmo saulės, taip reikalingos žmogaus dvasiai, neturi. Ar mes įsismąstome, ką gali jausti tas žmogus, kuris dėl savo neturto visur yra paspiriamas, kuris niekur deramos žmogui pagarbos nesulaukia? Ar tad tokio žmogaus poelgiai gali būti matuojami sočių ir patenkintų žmonių apvalkiotu mastu?

Ar mes pažįstame to žmogaus dvasios žaizdas, jo didžiąsias pagundas, temperamentą ir tų ydų pančius, kuriuos jis nešioja. Anot dr. I. Klugo, „yra žmonių, kurie sykį sžeisti, visada kraujuojančią širdį kenčia“. O tuo tarpu, anot Franzo Herwigo, „niekas negirdi, kaip vienumoje siela šviesos šaukiasi“. Kap dažnai, nepažindamas žmogaus temperamento, gali kas suklysti, įvertindamas jį. Nesykį už besišypsančio sangviniko veido, vietoje pasitenkinimo ir laimės, glūdi kokia tragedija. Arba sangvinikės gyvumas ir judrumas dar nereiškia jos dorovinio nerimtumo. Dažni melancholiko dvasios pravirkimai nebūtinai turi būti sąžinės nerimavimo vaisius.

Kauno meno mokyklos direktorius Ignas Šlapelis. 1931 m. Kupiškio etnografijos muziejaus / Veronikos Šleivytės nuotrauka

Gal mums retai teateina į galvą, kad nesykį, anot dr. I. Klugo, „sunku atskiri, kur riba sveiko žmogaus, o kur jau prasideda patologiniai bruožai“. O tu bruožų žmonėse gal yra daugiau, negu mes manome.

Pasitaiko žmonių tokios silpnos valios, kad jie įvairiems žmonėms ar net tam pačiam žmogui įvairiais atvejais kitaip atrodo. Mat, kiekvienas žmogus, kuris juos sutinka, įvairiaip juos sugestijonuoja, ir todėl jie vis kitoki atrodo. Stačiai neįmanoma tokius žmones pažinti. Tokie žmonės retai pareiškia savąjį „aš“, ir jų didžioji gyvenimo dalis tai tik reagavimas į aplinkumą ir jos reiškinius.

Reikia taip pat žinoti, kad yra įvairaus laipsnio jautrumo ir nervingumo žmonių. Anot E. Ožeskienės, „yra žmonių, kurių gyvenimas, kaip takelis be saulės ir gėlių, vingiuoja vienumoje tarp įvairių šios žemės kelių. Pavasario rožės neša jiems ilgesį, rudens miglos pučia jiems ašaras“. Tai mimozos prigimties žmonės. Tokio liguisto jautrumo žmonės turėtų būti visai kitu mastu vertinami.

Be to, yra žmonių ir visokio tipo. Yra zigzago tipai, kurių elgesy nesurandi jokios logikos. Gal apie tokius dr. I. Klugas sako: „Yra žmonių visais atžvilgiais blogų, kurie tačiau kai kada parodo nuostabaus gerumo“. Yra opozicijos tipo žmonių, kurių todėl opozicingumas nebūtinai turi būti rimtu įsitikinimu pagrįstas, o tik kaip reakcija, kieno nors kategoriško tvirtinimo iššauktas. Jei būtų kitoks tvirtinimas, tai gal ir visai kitaip pasireikštų jo opozicingumas. Daug panašių įvairių tipų žino psichologija ir patologija ir, be abejo, tų tipų fone padaromi veiksmai negali būti vienodai vertinami.

Ypač nelengva pažinti moterį, nes gal būt, dėl didesnio jos jausmingumo, joje yra ir daugiau netikėtinumų ir irracionalumų. Štai kodėl, anot Tolstojaus, „Moteris tai, matai, toks daiktas, kurį gali studijuoti kiek nori, vis bus visiškai nauja“. Tačiau visa tai, kas iki šiol pasakyta apie visokias žmogaus situacijas, nereiškia, kad jos neturi būti taikomos ir moterims.

Neužtenka vien stebėti žmones ir bandyti suprasti jų gyvenimo sąlygas, reikia ir skaityti tokius rašytojus, kurie įvairiopus žmogaus sielos stovius yra studijavę ir apie tuos dalykus rašę. Dostojevskis, Bourget, Mauriacas ir kiti – kiek jie atskleidžia žmogaus dvasios slaptybių. Nors ir juokiamės iš knyginio gyvenimo pažinimo, tačiau tas pažinimas tampa gyvenimišku, kai mes išskaitytų dalykų ieškome tarpe žmonių, tikriname juos gyvenime. Knyga paskatina mus ir pačiu gyvenimu domėtis.

Nori pažinti kitus, reikia pažinti save. Save pažinę, gerokai prisiartinsime prie kitų pažinimo. Pažinti save nėra lengva, nes mes apgaudinėjame ir patys save. Net toks didelis savęs analizuotojas, kaip šv. Augustinas, ir tai sako: „Tavo akyse aš pasidariau sau pačiam klausimu, ir tai yra mano liga“. Norint tad save pažinti, reikėtų ir save stropiai stebėti, analizuoti savo darbus, jų intencijas ir įtaką į kitus. Pažinę daug kur paslėptą savo išdidumą ir tuštumą, savo įvairiopą vargingumą, pamatysime, kad vis dėl to mes save gerais laikome. Tuomet atsiminsime, kad tokiais pat save laiko ir tie, kuriuos kaltiname. 

Taip stebėdami save ir aplinkinius žmones, nors klysdami ir apsirikdami, tačiau prieisime kai kurių išvadų, kurios mums padės gyvenime orientuotis. Tada pamatysime, kad žmogus nėra nei visai geras, nei visai blogas, ir, anot dr. I. Klugo, „žmogaus dvasia… tinka dangiškoms ekstazėms ir purviniems darbams“. Pamatysime, kad kiekviename žmoguje yra daug gero ar, teisingiau sakant, palinkimo į gera. Yra jame tai, kas, anot šv. Tomo, juda į Dievą. Bet, yra žmoguje ir palinkimo į bloga. Juk, anot šv. Augustino, net vaikuose „… nektaltas yra kūdikių narių silpnumas, ne jų širdis“. O kiek to blogio suaugusiuose žmonėse! Štai kodėl Papini savo „Užbaigtame žmoguje“ taip pesimistiškai sako: „Kiekvienas myli beribe meile žmoniją, kol pats vienas būna uždarytam bute, tuo tarp kai tik į Dievo pasaulį išeina, tuojau susitiks Petrą ar Judą, ir tuomet jo meilė virs panieka ar neapykanta.“ Tačiau tie skaudaus blogio šešėliai tik pasako, kad turi būti ir kuris nors šviesos šaltinis  žmoguje. Tas žmonių nedorumo pažinimas nėra nenaudingas, nes, anot Pascalio, „žmogaus didumas yra didus tame, kad jis pažįsta savo vargą“. Tas pažinimas neturi kelti pasibjaurėjimo žmonėmis, o tik pasigailėjimą jiems. Atsimindami, kad ir taip jau, anot šv. Augustino, „… kiekviena netvarkinga siela yra pati sau sava bausmė“, mes jos antrą sykį savo smerkimu nebausime. Gal todėl Kristaus žodžiai „Nesipriešinkite piktam“ (Mat. 5, 36) kaip tik ir reiškia, kad kovoti su piktu reikia ne tiesiogiai, t.y. ne piktom priemonėm, bet blogą reikia nugalėti geru. Tik tuomet tas blogas mums nepakenks, kitu gi atveju, vietoj jį nugalėti, mes patys liktume jo užkrėsti. Gal tą Kristaus mintį pareiškia ir dr. I. Klugas, sakydamas: „Kas kaip moralistas-psichologas į žmogaus sielos bedugnę gali įžvelgti ir be pasigailėjimo josios vidų atidengti, tas taps geras ir švelnus“. Anot François Mauriaco, „…žmonės niekada nėra taip žemai puolę, kaip kad vaizduojamasi“. Tačiau kaip daug tai užmiršta ir, anot Georg Sand, „iki kol dar nusidėjėlis stovi, jūs truputį jo gailitės, bet jei parpuolė ant žemės, jūs mindžiojate jį kojomis, renkate akmenis ir purvus ir draug su minia svaidote į jį, kad ir kiti budeliai, matydami jūsų žiaurumą, tikėtų į jūsų teisingumą. Juk būtų baisu parodyti jam pasigailėjimą, nes tai būtų blogai išaiškinti ir pagalvoti, kad jūs esate aukos brolis ar draugas“. 

Tekstą publikavimui parengė ir įvadą parašė Kristina Tamelytė

Kalba netaisyta