Pelenai

Tekstas perpublikuojamas iš dienraščio „Draugas“ šeštadieninio priedo „Kultūra“ (2023 m. vasario 25 d., Nr. 8)

Rodos, Vytautas Kavolis yra pasakęs, kad pažangus žmogus yra tas, kuris netiki pažanga. Kitaip tariant, kuris žino, kad negalima visą laiką beatodairiškai žengti į priekį ir nepasižiūrėti atgal, kad kartais pažanga, kaip rašė S. C. Lewisas, yra stabtelėjimas, o kartais – netgi atsitraukimas atgal.

Tiesą pasakius, Apšvietos amžiuje taip manyti būtų nedora: žvalaus ir galingo žmogaus proto darbai davė savo derlių, viduramžių mistika ir tikėjimas, kad verum est ens (Tiesa yra būtis) traukėsi į praeitį. Tačiau XXI amžiuje žodis pažanga ėmė gąsdinti. Jis tapo kliše, šablonu, nebeapmąstoma, o tiesiog mechaniškai priimama formule. Viskas, ką ji apima ir transformuoja – buities kultūrą ir papročius, kultūrinius produktus ir vartojimą, madas ir žiniasklaidą – žengia į priekį šimtamyliais žingsniais.

Tačiau ji nešasi su savimi visa, kas yra sena kaip šumerų dantiraščiai – ir kvailumą, ir prietarus, ir tuštybę, ir aklumą. Žinoma, visa tai turi naujus vardus – tam, kad sukurtų iliuziją, jog ateitis yra nepriklausoma nuo praeities ir netgi nuo konkrečių žmogaus poelgių, kurie vyksta dabar ir turi didelę įtaką tam, kas atsitiks vėliau.

Bet jeigu laikas, iš esmės būdamas linijinis, taigi nepakartojamas, vis dėlto kartais gali raizgia spiralės vija grįžti atgal ir pasikartoti – lyg ir turėtume grįžti prie nepažangos. Prie to stabtelėjimo, o gal net atsitraukimo – kad nenulėktume į bedugnę.

Koks tas stabtelėjimas bus – sunku pasakyti. Galbūt ir spėlioti nereikia. Tų spėlionių pilna visa mūsų gyvenamoji erdvė, net sapnai ir maldos. Bet labai norėtųsi tikėti, kad šitas atsitraukimas bus prasmingas. Nuo tos prarajos, kuri lyg juodoji skylė traukia šviesą ir laiką, kuri pilna melo ir smurto, paniekos gyvybei ir geismo turėti, valdyti, manipuliuoti.

Jau visai čia pat gavėnios pradžia, čia pat – Pelenų diena. Koks talpus, koks prasmingas simbolis – pelenas!.. Pilkas, sidabrinis, šiltas, švelnus kaip atodūsis – nors imk ir apsisiausk it karališka mantija. Šaltas, šlapias, sunkus, su nuodėgulių antracitu, išpiltas lauke ir pavirtęs į šlaką – tokiu neapsisiausi. Ir nepasibarstysi galvos. Jis liudija visa, kas sudega, kas išnyksta, kas vėjo nunešama ir kas pavirsta į graužiantį šarmą.

Kaip betikėtume pažanga, kaip beskubėtume į priekį, kaip besižavėtume civilizacijos vaisiais – nėra nė vienos žmogiškosios mūsų būties dienos be peleno.