Penki eurai prievartautojui

Čia būtų galima tęsti vardijant tūkstančius rusų okupuotose Ukrainos teritorijose įvykusių (dabar vykstančių ir vyksiančių bent jau netolimoje ateityje) seksualinio prievartavimo atvejų – ne tik moterų, beje. Neabejoju, kad ne vieną sukrečiančią istoriją esate skaitę ar girdėję: kaip rusų soldafonai nesivaržydami žagino ukrainietes netgi jų artimųjų akivaizdoje. Ko čia smulkintis – tegul mato visi. Vargšeliai – tik prievartaudami priešų moteris ir tegali priartėti prie šlovingų savo senelių žygdarbių, įvykdytų kur nors Nemmersdorfe. Kai pusę metų visomis išgalėmis kariauji dėl rajono centro su druskos kasykla, kas belieka.

Sakoma, kad yra toks iškrypėlių tipas, kurie imasi prievartauti, nes tai vienintelis būdas jiems patirti susijaudinimą: kitaip nebepavyksta. Tik matant aukos išgąstį, susikaustymą, bejėgiškumą – tik tada kažkas išeina. Išlekia apipešiotas višterelis palakioti po Ukrainos stepes, tarytum būtų jaunas ir galingas. Spjauna į žmogišką padorumą, Dekalogą, Magnitogorske paliktą žmoną ir vaikus. Po visko trenkia sutaršytai chachluškai per veidą ir prišvampia vodziaros. Tiek, kad, grįždamas savo urvan, sustoja vidury kaimo parūkyti ir nusimyžti, bando tai suderinti ir yra nukepamas kažkur tūnančio ukrainiečių snaiperio. Magnitogorsko gatvėmis didvyrio vaikus į darželį našlė veš nauja „Lada“. Win-win.

Rusų kariuomenės (ar to, kas kažkada ja vadinosi) vykdomi masiniai prievartavimai okupuotose teritorijose – gera viso karo iliustracija. Milžiniškas užmojis – Ukrainą per tris dienas – subliuškęs į geležinę užpultųjų valią apginti savo Tėvynę. Kas belieka – nusiaubti, išprievartauti, nužudyti – tai, ką pavyko šiaip ne taip užimti. Tai, ko nepavyksta išlaikyti – ir savo šalį deokupuojanti Ukrainos kariuomenė atveria pasauliui bučas, iziumus, chersonus. O šie – savo tragišku ruožtu – pasauliui akis. Pasauli, nerimauk – dar šiemet tu sužinosi viską apie Mariupolį – ir niekad nebebūsi koks buvęs.

Ginkluoti asmenys – negebu išžaginti klaviatūros ir išspausti žodį „kareiviai“ – tie, kurie jau tiek apkvaitę nuo šnapso, narkotikų, nepalaužiamos ukrainiečių gynybos ar neapykantos viskam, kas dar nėra išprievartauta, mielai ateitų ir pas mus. Pasibelstų automato buože į šarvuotas buto duris. Aptaškytų krauju, sperma, degtine bei vėmalais mielą patalynę, smulkiais ornamentais, pirktą „Ikea“, vieną jaukią šeštadienio popietę, kai padangę okupavo saulutė, žmona džiaugėsi nauja orchidėja, o vaikai ant galinės sėdynės siurbčiojo kolą ir ledų kokteilius iš makdonaldso. Nebėra – saulė pasislėpė, dvokia kieme deganti padangų krūva, o trys žalnierukai nuo Uralo nelygumų paeiliui traukia taviškę – prieš tai paskraidinę paties vaikus iš penkto aukšto. Fiodoro Dostojevskio tritomis tyli lentynoj užsisklendęs, neatpažįsta didžiosios rusų tautos.

Jie nori viską aplink išprievartaut, nes juos pačius išprievartavo. Jus, jūsų, mane, mano. Jei būtų jėgų – Varšuvą, Berlyną, Paryžių, Londoną, Vašingtoną. Visus. Nauja pasaulinė revoliucija – išdulkint visus ir tapti didžiausiais: nors patys savoj naftos ordoj seniausiai ištratinti per visus galus nuo vaikystės – mokykloj, armijoj, darbe, o ypač – iš televizijos ekrano. Didžioji egzistencinė kova – atkeršyti prakeiktiems Vakarams už savąjį pagaidinimą. Išdulkinti Vakarus.

Tik prašovė truputį armija nenugalimoji – užpuolė keliskart mažesnę, bet dvasiškai n kartų stipresnę valstybę. Ukrainą – tą, kur pusėj vėliavos ne saulėgrąžos, o auksas. Ukrainą – tą, kuri prievartautojų gaujai žarstekliu išdaužė dantis. Ir jau greit – jau labai greit – galybė vakarykščių išvaduotojų apsisuks į Rytus: vaduoti saviškių. Sužvėrėjusios banditų gaujos, prisidengusios antpečiais, Bučoje įgytas gerąsias patirtis perkels į savuosius miestus ir kaimus. Tik apie tai mes nesužinosim: nes prievartaus jie ne pasižymėjusias NTV propagandistes, o eilines rusų moteris: tas, kurios prieš metus pačios svaičiojo apie kovą su ukrainietišku fašizmu, o jau greit pasimėgaus savu, tautiniu, produktu.

Ką pasėjot, tą ir gausit, nors krikščioniškas atlaidumas sakytų nesidžiaugti priešo kančia, tačiau šiuo atveju norėtųsi tarti tuos žodžius. Gaila nekaltų žmonių – tų, kurie išties nepalaikė savosios karo mašinos. Tų, kurie suprato, jog jų šalis daro milžinišką nusikaltimą. Gaila – nes ir šie žmonės kentės. Kai mišką kerta, skiedros lekia, tokia jau liūdna tiesa. Ne ukrainiečiai atėjo į jūsų namus. Ne ukrainiečiai prievartavo jūsų moteris, žudė vaikus. Jūs atėjot, jūsų bendrapiliečiai. Ir artėja laikas, kai gausit skausmingą sąskaitą už šią spec. operaciją.

O kad tas laikas ateitų greičiau – padarykime tai, ką galime kiekvienas. Ir jūs žinot, apie kokį keturių skaičių numerį kalbu – pastarosiomis dienomis jis nuolat mirguliuoja visuose įmanomuose tinkluose bei ekranuose. Tik vienas telefono skambutis. Už penkis eurus.

Kad prievartautojų orda greičiau paspringtų.