Penki Ispanijos kankiniai: į smurtą atsakyti gerumu

Penki kankiniai – tai kunigas Valentínas Palencia Marquina, gimęs 1871 m., ir keturi jo bendražygiai, jauni bendradarbiai pasauliečiai: 25 metų Donato Rodríguezas García, muzikos mokytojas, 24 metų savanoris mokytojas Germánas García García, 20-ies metų muzikos studentas Zacarías Cuesta Campo ir devyniolikmetis Emilio Huidobro Corrales, gyvenęs koledže; visi nužudyti 1937 m.

Kunigas Valentínas buvo atsidavęs našlaičiams ir neturtingiems, atstumtiems vaikams. Jiems jis įsteigė Šv. Juozapo globos namus ir ugdymo centrą, kur 110 vaikų galėjo gyventi ir gauti išsilavinimą. Dvasininkas vykdė įvairias veiklas – subūrė teatro, dailės studiją, taip pat jo iniciatyva buvo įsteigta muzikos grupė, kurioje grojo jo globojamas jaunimas.

Kunigas Valentínas Palencia Marquina buvo ir kelių koplyčių kapelionas, Šv. Liucijos ir Šv. Juozapo brolijų dvasinis asistentas, globos namuose įsteigė Švč. Šeimos broliją. Tačiau atsisakydavo garbės ir privilegijų, savo dvasiniame testamente rašė: „Laimė, kurios visuomet troško mano siela, tai atiduoti savo gyvenimą Jam.“

Kunigo Valentíno veikla buvo labai vertinama, 1925 m. Ispanijos vyriausybė įteikė jam apdovanojimą už labdaringą veiklą. Beje, po kelių dešimtmečių kunigo Valentíno karitatyvinę veiklą įvertino jo gimtasis miestas, jo vardu pavadindamas vieną gatvę.

Tačiau 1936 m. vasarą prasidėjus pilietiniam karui, Ispanijos Bažnyčiai atėjo liūdni laikai, buvo uždrausta aukoti Mišias, bažnyčios buvo deginamos, vienuoliniai namai plėšiami, sakralaus meno paveikslai deginami.

1937 m. sausio 15 d. kunigą įskundė vienas jo auklėtinių dėl to, kad nesulaukė jo patarimo, ir dvasininkas bei keturi jo bendradarbiai buvo suimti, nužudyti ir palikti nuošalioje vietoje. Kunigo Valentíno mirties priežastį vienas liudininkas įvardijo taip: „Jie nužudė jį, nes jis buvo kunigas.“ Keturi jaunuoliai nužudyti kartu, nes gynė tikėjimą ir pasirinko tokį pat likimą kaip jų tėvas, mokytojas ir draugas.

„Tokie kruvini ir nežmoniški persekiojimai neturi pasikartoti“, – sakė kardinolas Angelo Amato SDB, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas. Kankiniai sėja meilę, ne neapykantą. Jie skleidžia buvimo su Dievu šviesą net ir jų žudikų širdyse. Jų gražus gyvenimas apmalšina žaizdas ir gydo širdis nuo neapykantos ir susiskaldymo.

Kankinių dėka žmogaus namai tampa gražesni ir gyvesni, jie kviečia nekartoti tamsių, kruvinų praeities klaidų, kviečia kurti šviesią bei brolišką ateitį. Tai yra Geroji Naujiena, kurią skelbia kiekviena beatifikacija: į kerštą atsiliepti su atleidimu, mirtį sėjančias mintis pasitikti su gyvybės gestais, į smurtą atsakyti gerumu. Todėl Bažnyčia ir toliau prisimena bei gerbia kankinius.

Parengta pagal Vatikano radiją.