Penki kepalėliai duonos ir dvi žuvelės. Misija Lenkijoje su ukrainiečių pabėgėliais

Mūsų keturių žmonių ekipažas važiavo pirmiausia kviesti jaunimo į šį renginį, kurį ruošiame liepai. Tačiau, kaip rašoma Tiberiados brolių reguloje, mes negalėjome neatsiliepti „į mūsų laikų kvietimus”, ypač turėdami omenyje ukrainiečių pabėgėlių skaičių Lenkijoje. Dėl šios priežasties sudarėme nedidelę programą: kiekvieną vakarą Varšuvos ir Liublino lenkų ar ukrainiečių parapijose rengsime susitikimus su grupe jaunų žmonių, o dieną, turėdami laisvo laiko, eisime ir siūlysime savo paslaugas savanoriams, kurie skirsto humanitarinę pagalbą pabėgėliams.

Šioje programoje buvo daug spragų ir nežinomųjų, įskaitant ir tai, ar mūsų pagalba bus priimta. Visose interneto svetainėse, kurias peržiūrėjome prieš išvykdami, buvo skelbiama, kad situacija pabėgėlių priėmimo centruose jau kontroliuojama ir kad savanoriai nebereikalingi… Tačiau tai tebuvo oficiali versija! Situaciją vietoje radome visai kitokią, nors, kai išvykome, to dar nežinojome.

„Ieškoti brolių“ – tai pirmiausia pasiruošti būti broliu bet kuriam sutiktam žmogui, kad ir kokios tautybės jis būtų. Tapti visuotiniu broliu yra neįtikėtina dvasinė programa, ypač kai vykstame į kitą šalį, Lenkiją, kurios santykis su Lietuva dėl požiūrio į praeitį kartais būna įtemptas, ypač dabartinio karo kontekste: tikriausiai nesutiksime nė vieno ruso, tačiau šis pašaukimas būti broliu kviečia mus praplėsti savo širdis iki pasaulio dimensijų.

Kristus prisikėlė!

Pirmasis susitikimas – su kunigu Volodymyru iš vienos graikų apeigų katalikų parapijos Varšuvos Rytuose. Kaip tik Rytų apeigų krikščionims tai – Velykų pirmadienis ir džiaugsmas sušukti „Kristus prisikėlė!“, nors ir siaubingoje karo atmosferoje. Prie bažnyčios durų stovime gerokai per anksti ir matome, kad tai yra labai nedidelė ir gana apleista bažnyčia, esanti šalia kitos, lotynų apeigų, bažnyčios, kuri yra didžiulė ir gana nauja. Tai vaizdas to, ką išgyvena ukrainiečių ir lenkų tautos: viena tauta ieško prieglobsčio kitos tautos šešėlyje!

Kai telefonu pradedu pokalbį su tėvu Volodymyru, suprantu kelis dalykus: pirma, kad jis nė trupučio nekalba angliškai, antra, kad atvažiuos po 5 minučių, o svarbiausia, kad jo balse jaučiu entuziazmą, kuris mane sujaudina. Sunkiai galime susikalbėti, visgi jis nori susitikti ir pabendrauti!

Ir štai pokalbio telefonu  pabaigoje prie uždarytų bažnyčios durų pasirodo jauna mergina. Prieinu prie jos ir pakalbinu. Ji kalba angliškai, nors ir neįprastai: vis įterpia lenkiškų žodžių, kuriuos turiu atspėti iš konteksto. Mane paliečia susitikimas su šia jauna mergina, kuri tikrai stengiasi mums padėti. Kunigas atvyksta, Anastasijos (toks merginos vardas) buvimo dėka jau turime vertėją!

Tėvas Volodymyras pasirodo esantis labai svetingas ir atviras susitikimams su mumis, nors, kaip ir maniau, visai nekalba angliškai, o jo „Google“ vertėjo“ programa labai vargsta versti tai, ką norime vienas kitam pasakyti… Todėl Anastasija yra tikra dangaus dovana, verta 1000 kartų daugiau nei sugedęs „Google“!

Dar prieš prasidedant ukrainiečių liturgijai, jaučiamės šiltai priimti, o mūsų kvietimas dalyvauti tarptautinėje stovykloje Lietuvoje sudomina dalį parapijos žmonių. Po to prasideda liturgija – nuostabios Rytų apeigos su nenutrūkstamu kunigo ir žmonių dialogu, litanijų ritmu ir dažnu priminimu apie ryšius su Romos vyskupu, Kyjivo patriarchu ir metropolitu (vietos vyskupu). Parapija labai paprasta, giesmės – taip pat, tačiau jaučiamės perkelti toli už šios skurdžios bažnyčios ribų… Romoje, Kyjive… Ir taip išgyvename bendrystę su Ukraina.

Šioje liturgijoje dažnai kartojami taikos raginimai kviečia mus vienytis su visais kenčiančiais žmonėmis, užmegzti dvasinę bendrystę su šiais broliais krikščionimis. Per pamokslą, kurio dėl kalbos barjero nesuprantu, girdžiu ir galiu suprasti tik žodžius „vynia“ (karas), „Mariupolis“, „raketa“ ir girdžiu kai kurių susirinkusiųjų moterų (dalyvavo beveik vien moterys) ašarojimą. Pamokslo pabaigoje kunigas pristato mus, atvykusius iš Lietuvos broliška dvasia, ir kviečiančius jaunimą dalyvauti tarptautinėje stovykloje. Keli parapijiečiai prieina, mūsų komandos merginos užmezga pokalbį su jaunais žmonėmis, atsiveria širdys, apsikeičiama padėkomis, palaikymo žodžiais.

Tą vakarą nuėjau miegoti su džiaugsmu, sumišusiu su liūdesiu: džiaugsmu dėl susitikimo bei bendrystės su žmonėmis, kurie buvo svetimi, bet kuriuos suvienijo Kristaus Prisikėlimas, ir su liūdesiu, nes žinojau, kad liturgijoje dalyvavusių moterų akys slėpė istorijas ir jaudulį dėl savo vyrų, sūnų ir brolių, kurie kovoja ir miršta dėl vykstančio baisaus karo. Viena iš Rytų Bažnyčioje švenčiamos šv. Jono Auksaburnio liturgijos parengiamųjų maldų skamba taip:

„Priimk, Viešpatie, šią auką už visų mūsų brolių Kristuje nuodėmių atleidimą ir už kiekvieną krikščionių sielą, kenčiančią skausmą ir kančią, kuriai reikia Tavo pagalbos ir užuojautos; už šios šalies ir visų joje gyvenančiųjų apsaugą; už viso pasaulio taiką ir stabilumą; už šventųjų Dievo Bažnyčių stabilumą;. … už belaisvių išlaisvinimą, už tuos, kurie yra teisiami, kalinami, persekiojami, kenčiantys ir atsidūrę sunkioje padėtyje, už tuos, kurie mūsų nekenčia, ir už tuos, kurie mus myli…“

Savanoriai Varšuvos parodų centre

Kaip minėjau, mūsų vakarai tuo metu jau buvo užimti, tačiau dieną turėjome laiko. Planavome užpildyti savo dienas siūlydami paslaugas savanoriams ir kariams, kurie rūpinasi į Varšuvą atvykstančių ukrainiečių pabėgėlių priėmimo logistika. Žiniasklaidoje skelbiami pabėgėlių skaičiai buvo tikrai įspūdingi, todėl aš įsivaizdavau, kad mūsų rankos bus reikalingos šioms įvairioms tarnystėms atlikti.

Kartais man į galvą ateidavo mintis, kad viskas, ką mes galime pasiūlyti, yra taip menka, palyginti su karu. „Čia yra berniukas. Jis turi 5 duonos kepalėlius ir 2 žuvis, bet ką visa tai reiškia tokiam žmonių skaičiui?“ – klausia apaštalai prieš pat duonos padauginimą (Jn 6, 9). Ir mane, prieš siūlant pagalbą, vis aplanko mintis apie tą jaunuolį, kad mes, kaip ir jis, teturime tik 4 širdis ir 8 rankas, kad galėtume būti naudingi. Tai nedaug ir kartais kone niekas, bet tikėjome, kad būtent šį nieką Dievas naudoja savo Karalystei plėtoti.

Lenkų savanorių registracijos svetainėse internete buvo aiškiai nurodyta, kad naujų savanorių priėmimas baigėsi, jog dabar jau yra pakankamai rankų humanitarinei pagalbai teikti… Buvome nusivylę, bet kartu ir nuraminti, kad humanitarinė pagalba tuo metu taip gerai organizuota. Ir vis dėlto kažkas galiausiai privertė mus nuvykti į Varšuvos EXPO centrą – didžiausią pabėgėlių priėmimo ir paskirstymo centrą Europoje.

Iš pirmo žvilgsnio didžiulis parodų centras pirmadienio rytą atrodo gana tuščias. Ką tik atvyko autobusas, kurio kelionės tikslas – Ispanija. Juo važiuoja keleiviai, daugiausia moterys ir vaikai. Didžiulėje laukimo salėje šalių vėliavos rodo pabėgėliams kryptis, į kurias jie gali vykti pagal savo pasirinkimą. Keletas kareivių užtikrina tvarką. Prieinu prie vieno iš jų ir prisistatau. Atvykome pasiūlyti savo pagalbą, esame iš Lietuvos, turime rankas ir dosnumo: pasinaudokite mumis! Kariškis nustebęs žiūri į mane, bet, atrodo, mano religinė apranga, regis, jį įtikina. Jis greičiausiai taip pat galvoja apie 5 duonos kepalėlius ir 2 žuvis…

Ir tuomet greitai nurodo už logistiką atsakingą asmenį – jauną moterį vardu Marta, kuri atrodo visiškai pervargusi, ir iš karto priima mūsų pagalbą. Mažiau nei po 5 minučių jau uoliai darbuojamės ir dėliojame kuprines vaikams, atvykusiems iš karo zonos: vandens buteliukus, nosinaites, sąsiuvinius piešimui, spalvotus pieštukus, saldainius, sausainius, vaisių sultis ir kitus smulkius žaislus… Tą dieną paruošiame daugiau nei 2500 mažų kuprinių.

Aplink mus kiti savanoriai dirba ramiau nei mes: matyti, kad mus dar veikia pirmosios dienos entuziazmas! Čia dirba lenkų kaliniai savanoriai, taip pat yra daug karių. Visi šie žmonės kartu sudaro humanitarines pajėgas, kurios yra būtinos norint tinkamai priimti tūkstančius pabėgėlių, kurie kasdien atvyksta į Lenkiją ir dažnai važiuoja į Varšuvą.

Po truputį priprantame prie darbo ir mechaniškai pildome mažus drobinius maišelius. Jaučiame norą melstis už kiekvieną vaiką, kuriam šie siuntiniai skirti! Pradedame kartu kalbėti rožinį, paslaptį po paslapties, kančios paslaptis, Jėzaus kančios paslaptis ir ukrainiečių tautos kančios paslaptis. Jėzaus agonija Bučoje, Jėzus neša kryžių Mariupolyje, Jėzus miršta su kareiviais fronte…

Marta – logistikos koordinatorė – yra pavargusi, bet visiškai atsidavusi savo misijai. Ji organizuoja savanorių srautus, priima telefono skambučius ir nukreipia humanitarinę pagalbą. Pirmąją popietę moteris priima grupę senjorų, atvykusių iš Ispanijos su automobiliu tam, kad nuvežtų ukrainiečių šeimas į Vakarus. Sužinojome, kad tai jau antras kartas, kai šie maždaug 70 metų amžiaus vyrai keliauja – jie gerai pažįsta Martą ir yra suintriguoti religingo žmogaus buvimo.

Taip mes susipažįstame, greitai randame bendrą kalbą, baigdamas pokalbį, sakau jiems: „Telaimina jus Dievas.“ Kai jie pakelia į mane akis – jose randu pritarimą ir slaptą bendrystę. „Esame iš tos pačios šeimos – Bažnyčios! Taip, telaimina ir jus Dievas“, – atsako jie. Martą jaudina, kad nežinomi savanoriai pradeda bendrauti jos dėka: tai iš tiesų yra jos darbas – sujungti žmones ir leisti, kad brolystė pasiektų reikiamus žmones.

Dorohuskas – miestelis pasienyje su Ukraina

Mūsų laikas Varšuvoje baigiasi ir mes vykstame į Liubliną, esantį toliau į Rytus. Vakare vėl vyksta susitikimai su jaunais lenkų ar ukrainiečių graikų apeigų katalikais, o dieną vykstame pasisiūlyti Liublino arkivyskupijos Caritui. Pirmoji popietė, kurią praleidžiame ten tarnaudami, nėra labai produktyvi, ir savanoris Markas man sako, kad būtume naudingesni Dorohuske, pasienio su Ukraina miestelyje, kur Caritas įrengė „Vilties palapinę“, kad priimtų nuo karo bėgančius ukrainiečių pabėgėlius. Markas ką tik išėjo iš kunigų seminarijos, jis išgyvena ypatingą savo gyvenimo etapą – grįžimą į pasaulio gyvenimą, jam kyla daugybė klausimų, ir mes pasikalbame ilgiau.

Taip pat Markas man duoda kito jauno savanorio, airio Davido, kitą dieną turėsiančio vykti į Dorohuską, kontaktus. Davidas tuo tarpu duoda man jaunos lenkės Gosčios kontaktus, kuri jau yra ten ir yra atsakingas asmuo pasienyje. Vėliau suprantame, kad iš tiesų ji, kaip ir mes, yra tiesiog žmogus, pasiėmęs savaitės atostogas, kad galėtų atvykti ir tarnauti kuo arčiau Ukrainos.

Vis dėlto tame pasienio chaose, kurį randame, žinoti jau besidarbuojančio žmogaus vardą buvo itin svarbu, todėl merginos vardas atveria visas duris. Davidas mums buvo rekomendavęs turėti raudonas Carito savanorių liemenes, antraip, anot jo, muitininkai neleis mums praeiti. Ir iš tiesų raudonos liemenės + brangus sezamas „mes einame pas Gosčią“ + mano religinė apranga padeda mums pereiti visus postus ir įtikinti nenoriai nusiteikusius kariškius praleisti civilius per šią vietą…

Atvykstant į zoną, kaip jau minėjau, randame chaosą: ką tik iš Kramatorsko (Donbase) atvažiavo autobusas su maždaug penkiasdešimčia moterų ir vaikų pavargusiais, įsitempusiais veidais… Jie nuvažiavo daugiau nei 1200 km, ir tai iš tiesų buvo matyti. „Vilties palapinė“ apgulama šių žmonių: bandydama suspėti prie kiekvieno, Gosčia dalina kavą, arbatą ir įvairius iš anksto paruoštus lauknešėlius. Jaučiu, kad atvykome tinkamu laiku ir, nepaisant kalbos barjero, greitai pradėsime tarnauti šiems žmonėms, kaip tik išmanome.

Norėdami čia patekti, turėjome pravažiuoti itin ilgą automobilių eilę. Matyti, kad į Ukrainą bando įvažiuoti tūkstančiai automobilių. Dauguma jų registruoti užsienyje, todėl manome, kad tikriausiai tai automobiliai, kurie vėliau bus parduoti arba atiduoti ukrainiečiams. Matome keletą naudotų greitosios pagalbos automobilių, vokiškų pašto mikroautobusų, traktorių ir daugybę sunkvežimių su užrašu „humanitarinė pagalba“. Namo grįžta taip pat ir keletas ukrainiečių.

Atrodo, kad mažytėje teritorijoje tarp dviejų valstybių situacija yra gana sudėtinga, kontrolė vyksta labai lėtai ir greitai suprantame, kad kai kurie sunkvežimiai ten stovi jau kelias dienas, o kartais ir savaitę, laukdami, kol galės įvažiuoti į Europos Sąjungą. Moteris ir vaikus vežantys autobusai patikrinami greičiau, ir žmonės gali tęsti savo kelionę. Kartais jie važiuoja iš Ukrainos gilumų ir atrodo labai pavargę. Vaikai yra nerūpestingesni, jie greičiau šypsosi, kai paduodu jiems obuolių tyreles, ir ilgai nesvarsto, kol juos paima. Tada šypsosi ir motinos.

Viena močiutė man pasakoja, kad yra iš Odesos ir kad ten paliko dukrą bei anūkus. Palaiminu ją kryželiu ant kaktos, ji pradeda verkti. Žmonės veržiasi prie nemokamai platinamų SIM kortelių: 1000 nemokamų minučių Europos Sąjungoje ir neribotas skaičius į Ukrainą. Akivaizdu, kad tai – neįkainojama, norint palaikyti ryšį su artimaisiais namuose. Jauna savanorė Anja, kuri platina šias korteles, man pasakojo, kad per dieną jų išdalina daugiau nei 100.

Vėliau susipažįstu su sunkvežimių vairuotojais iš rusų pajėgų okupuoto Chersono. Mano labai prastos rusų kalbos žinios leidžia suprasti, kad vairuotojas, vardu Aleksandras, paliko savo žmoną ir vaikus rusų okupuotoje zonoje, o pats tuo metu buvo išvykęs į Vakarų Europą dirbti… Situacija dramatiška, nes jis negali pas juos atvažiuoti, nes zona okupuota, o mieste vyksta kovos.

Su šiais žmonėmis greitai užsimezga brolybė, spaudžiame vienas kitam rankas, apsikeičiame draugiškais žvilgsniais, siūlome kavos ir sumuštinių kaip raktą, kuris padeda užmegzti kontaktą, atrišti liežuvius ir atverti širdis. Šioje pasienio zonoje, kurioje niekada negalvojome, kad susitiksime, visi esame broliai, kuriuos vienija poreikis būti žmogiškesniems už blogį, kuris mus visus ištiko.

Kovoti su blogiu kuriant brolystę

Vietoje taip pat veikia katalikiška organizacija Caritas ir kita, protestantiška, pabėgėlių paramos organizacija. Šioje organizacijoje dirbanti ir Švedijoje su šeima gyvenanti kanadietė Susan pasiėmė savaitę atostogų ir atvyko padėti. Grupė puikiai rusiškai kalbančių vokiečių taip pat pasiėmė savaitę atostogų ir keliavo pirmyn ir atgal tarp Rumunijos bei Ukrainos, kad pristatytų humanitarinę pagalbą. Jie yra pripratę prie konfliktų ar krizių zonų ir atrodo labai ramūs. Jie baigia tarnybą ir grįžta namo, bent jau planuoja sugrįžti.

Čia yra ir kitų jaunų lenkų, kurie taip pat „naudingai atostogauja“ šioje vietoje, kur sužeistas žmogiškumas, visi vedami savo tikėjimo. Man atrodo, kad būtent krikščionys čia, Europos Sąjungos pašonėje, yra labiausiai susitelkę suteikti žmogišką paramą nuo karo bėgantiems žmonėms.

Kiekvienas savanoris dalijasi savo gyvenimo istorija, atveria širdį, dalijasi bendrystės žodžiais, kartais – malda ar palaiminimo gestu. Kanadiečiai, amerikiečiai, vokiečiai, lenkai, airiai ir kiekvienas iš mūsų turėjo daugmaž tą pačią idėją: skirti savo brangų laiką ir atvykti tarnauti čia, šiame Dorohusko pasienio poste, viename judriausių pabėgėlių, bėgančių nuo karo, poste. Tikriausiai daugiau niekada nebesusitiksime, tačiau žinome, kad vien buvimas vienam šalia kito paliko neišdildomą pėdsaką mūsų atmintyje. Prieš išvykdama Susan prašo mūsų kartu pasimelsti: katalikai ir protestantai kartu tarnauja pabėgėliams. Kristus tikrai yra ten, kur du ar trys susirinkę jo vardu!

Likus kelioms savaitėms iki išvykimo į šią misiją, naršydamas internete radau vienos jaunos moters, kuri taip pat išvyko be didesnio pasiruošimo teikti pagalbą pabėgėliams, straipsnį. Jos pavadinimas mane palietė ir įkvėpė: „Nenašu, bet svarbu“. Tai, ką darėme savaitę, tikriausiai nepakeis karo ir skausmo situacijos, tačiau nieko nedarydami nebūtume padarę daugiau!

Būdavo, kad mums pasienyje kartais nieko nenutikdavo, nes pabėgėliai atvyksta labai nereguliariai. Reikėdavo laukti. O tai yra neatsiejama humanitarinės tarnybos dalis: būti. Būti ten, kur gali būti tie, kuriems reikia pagalbos būtent tuo metu, kai jos reikia. Patyriau tai kaip savotišką budėjimą ir misiją Kristaus vardu: savo malda ir paprastu buvimu šioje vietoje ir prie šių žmonių padaryti tave, Jėzau, esančiu šioje vietoje.

Buvimas ten su savanorio liemenėmis, vargana širdimi ir rankomis yra ženklas žmogiškumo, kuris rūpinasi kitu ir tiesiog būna net tada, kai nėra skubaus poreikio. Būti ten su savo penkiais duonos kepalėliais ir dviem žuvimis… Nenašu, bet labai svarbu!