2022 02 27

Kun. Robertas Urbonavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Penktasis sekmadienis šv. Juozapo garbei. Gelbėtojo gelbėtojas

Vaidotas Žukas, „Vaikas ant tėvo nugaros. Kristus su Juozapu“, 1986 m. Autoriaus nuotrauka

Katalikų Bažnyčioje yra pamaldumo praktika paskirti šventojo Juozapo garbei septynis sekmadienius iki jo šventės kovo 19 d.

Paskelbdamas Šv. Juozapo metus, kuriuos nesenai užbaigėme, bei skaitydamas katechezių ciklą, skirtą tam, kuris buvo laikomas Jėzaus tėvu, popiežius Pranciškus drąsina iš naujo atrasti pamaldumą šiam ypatingam šventajam, patikint Jo globai savo tikėjimo kelionę.

Tegul šie septyni sekmadieniai su Juozapu taps proga tapti geresniu Kristaus mokiniu, kas ir yra kiekvieno pamaldumo galutinis tikslas.

Penktas Juozapo skausmas ir džiaugsmas

Bėgimas į Egiptą, gelbstintis nuo Erodo:

„Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: ‚Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti.‘ Atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą. Ten jis prabuvo iki Erodo mirties“ (Mt 2, 13–15).

Tikrosios Šviesos įžengimas į Egipto tamsą:

„Štai! VIEŠPATS, keliaudamas ant greito debesies, ateina į Egiptą. Egipto stabai dreba prieš jį. Tada, nors VIEŠPATS ir bus smarkiai nuplakęs Egiptą, jį pagydys. Egiptiečiai kreipsis į VIEŠPATĮ, jis išgirs jų maldas ir juos pagydys“ (Iz 19, 1.22).

„Evangelijose yra aiškiai parodytos Juozapo tėviškos pareigos Jėzui. Išganymas, kuris ateina per Jėzaus žmogišką prigimtį, realizuojasi kasdieniškais šeimos gyvenimo veiksmais su įsikūnijimo tvarkai prideramu „palankumu“. Evangelistai rūpestingai stengiasi parodyti, kad Jėzaus gyvenime niekas nebuvo palikta atsitiktinumui, bet viskas vyko pagal Dievo nustatytą planą.“ (Šv. Jonas Paulius II)

Juozapo laukia rimtas iššūkis, kuris visu smarkumu užgula jo pečius. Per sapną angelas Juozapą įspėja, kad karalius Erodas trokšta atimti kūdikio Jėzaus gyvybę. Pirmąkart blogis priartėja, ir Juozapas turi veikti. Jis pakelia Mariją ir jiedu skubiai susiruošę apleidžia Betliejų. Erodo baimės pasekmės – žudomų vaikelių verksmas ir nepaguodžiamos tėvų aimanos.

„Pabėgimas į Egiptą“. Vitražas Paryžiaus Dievo motinos katedroje. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Žodis tapęs kūnu ilsisi saugus ant Marijos rankų. Pamaldžioji liaudis ne veltui Juozapą vadina Gelbėtojo gelbėtoju. Juozapas yra tas regimas stebuklas, kuriuo Dievas pasinaudoja, kad apsaugotų savo Sūnų.

Sudėtingoje kelionėje į Egiptą Juozapas turi laiko apsvarstyti Dievo veikimą. Štai dabar Juozapas regi savo misiją: saugoti Kristų ir Jo Motiną. Šį uždavinį jis su džiaugsmu priima, dėkodamas Viešpačiui, kad išbandymo valandą neleido jam pasitraukti.

Kadaise Senojo Testamento Juozapas, brolių parduotas vergijon, pateko į Egiptą tam, kad taptų faraono patikėtiniu ir išgelbėtų visą kraštą nuo bado. Naujasis Patriarchas Juozapas irgi ne savo noru keliauja į Egiptą, gabendamas Gyvąją Duoną, nužengusią iš Dangaus, kuri pamaitins visą pasaulį.

Sena legenda pasakoja, kad, kuomet Šventoji Šeima įžengė į pagonių šventyklą, visi ten buvę dievų stabai parpuolė žemėn ir sudužo, neatlaikę Jėzaus galybės. Tamsybėje tūnanti tauta buvo aplankyta Išganytojo.

Sakoma, kad populiariausias vardas yra KAŽKAS KITAS. Kažkas kitas turi padaryti tą ir aną, įvesti tvarką valstybėje, namo laiptinėje. Kažkas kitas turi išspręsti mano problemas. Šventojo Juozapo pavyzdys mus drąsina ir primena, kad mes ir esame tas KAŽKAS KITAS. Nebijokime būti atsakingi. Nebijokime veikti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Melskimės:

Šlovingasis šventasis Juozapai, rūpestingas įsikūnijusio Dievo Sūnaus gynėjau! Kiek daug rūpesčių tau kainavo Aukščiausiojo Sūnaus sergėjimas ir išlaikymas, ypač kai teko bėgti į Egiptą! Bet kokia didelė buvo ir tavo laimė gyventi šalia paties Dievo ir regėti griūvant egiptiečių stabus!

Dėl šių rūpesčių ir šios laimės išmelsk ir mums malonę, kad vengtume visų progų nusidėti, kad vytume šalin piktąjį priešą ir iš mūsų širdies pašalintume visus stabus – visokį prisirišimą prie žemiškų dalykų. Mes norime pasišvęsti Jėzaus ir Marijos tarnybai, gyventi vien jų garbei ir jų globoje palaimingai numirti.

7 TĖVE MŪSŲ

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.