Per karantiną pakalbėkime apie kalbą (X). Apie vaikų kalbą ir kalbą vaikams

Mūsų susitikimai Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus inicijuotame virtualiame Kalbos klube tęsiasi. Juos galima stebėti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos „Youtube” kanale. Birželio 11 dieną su vaikų rašytoju Tomu Dirgėla kalbėjomės apie vaikų kalbą ir kalbą vaikams.

Vaikų kalba yra lingvistikos (ypač psicholingvistikos), neuromokslų, literatūros, pedagogikos (išskiriant logopediją) ir t. t. objektas. Psicholingvistai tiria, kaip formuojasi vaiko kalba, psichologai – koks kalbos išsivystymo lygis turi atitikti amžiaus tarpsnius, neuromokslų mokslų atstovams rūpi, kokie vaikų kalbos modeliai atliepia kognityvines struktūras, rašytojams svarbi efektyvi komunikacija su skirtingo amžiaus jaunaisiais skaitytojais, mokytojai turi išmokyti paveikios kalbinės saviraiškos. 

Kalbos klube mums rūpi kalbos veikimo lauko platumas ir įvairovė. Vaikų kalba svarbi kaip kalbos žaidybiškumo natūrali, prigimtinė manifestacija. Visame pasaulyje vaikai žaidžia kalbos ritmais ir rimais, žodžių ir skiemenų reduplikacija, kontaminacijomis ir, žinoma, garsais.

Iš kalbos žaidybiškumo atsirado ir dalis ekspresyviosios leksikos. Tai kai kurie jaustukai, ištiktukai, mįslių žodžiai, ekspresyvai, net frazeologizmai. Jie konkrečiose komunikacinėse situacijose, ypač literatūroje, gali būti kalbos oranamentavimo, „puošybos“ priemonė.

Dalis vaikų kalbos žodžių imituoja pradėjusio kalbėti vaiko raišką. Tarsi prisitaikydami prie vaiko amžiaus žodžiai yra reduplikuojami, jie turi fonosemantinių elementų:  tūtė „čiulptukas“, pypė „pienas“, caca „lėlė“ (pavyzdžiai iš „Lietuvių kalbos žodyno“). 

Vaikų pomėgis žaisti garsais turi fonotaktinių dėsningumų. Romanas Jakobsonas, fonologas, tyrinėjęs ir garsų simbolizmą, atkreipė dėmesį į tai, kad vaikų garsų eilėraštukuose labai dažnai kartojasi junginiai nd, nt, ntr, ndr. Kaip pavyzdį pateikė vaikų žaidimus kalba: kumda munda karamunda / lunda bunda paramon ir endendine beteton (užrašytus Kornejaus Čiukovskio). Atidžiau pažvelgus į šiuos iš pirmo žvilgsnio dėmesio nevertus garsų junginius, atsiskleidė didelė įdomybė. Pasirodo, šie junginiai dažni ir vadinamosiose glosolalijose –  paraleksiniuose tekstuose, kuriais kai kurių sektų atstovai neva tiesiogiai bendrauja su Dievu: kupoy shandre file sundrukuna shandre (amerikiečių presbiterionų glosolalija, užrašyta XX amžiaus viduryje) arba kindra fendra kiraveca rente fente (XVIII amžiaus Maskvos Čiudovo vienuolyno vienuolių glosalalija). Dar įdomiau, kad šių junginių skambumą pastebėjo ir Vytautas Landsbergis ir apie tai parašė savo straipsnyje „Apie muzikos poveikį literatūrai“ (1980 metais). Vadinasi, vaikai kalbos muzikalumui dar nebūna, kaip sakė Vydūnas, „užkurtę“. Paskui, mes, suaugę, užkurstame, sakė jis.

Tomas Dirgėla savo kūryboje žaidžia kalba vaikų pavyzdžiu. Jis rimuoja „šičia guli ne rastai – šičia guli agrastai“. Jis erzina reikšmių asociacijomis, nes į raganos priežodį „va tai tau“ vis atsiliepia paslaptingas balsas „ar man?“. Jis kuria žaismingas kontaminacijas – jei turime uostamiestį, kodėl negalime pasakojime turėti miesto pavadinto Miestamiesčiu?  Tomas Dirgėla sako, kad jo kalbiniai žaidimai skaitytojams labai patinka. Tiesa, vaizdingosios leksikos rašytojas vengia, nes mano, kad tekstui reikalingas saikas visur, taip pat ir žaidybinant ir / arba ornamentuojant kalbą.

Kiek ugdant vaiką reikėtų skatinti jo gebėjimą žaisti kalba? Kokiu lygiu ugdant kalbines kompetencijas reikėtų mokyti ornamentavimo leksikos? Tomo nuomone, vaikų kalbos žaidybiškumas yra gerai, bet tik išlaikant pusiausvyrą. Ne mažiau svarbu, kad vaikai plėtotų sąvokinę, abstrakčią kalbą. Kartais taip nutinka, kad kalbinė ornamentika – ypač vaizdingi sinonimai, frazeologija, archaiškos konstrukcijos, etnologinio turinio metaforos – tekste laikomos vertybe savaime. Atsiranda ir semantinių kuriozų, kai prasilenkiama ne tik su geru kalbiniu skoniu, bet ir su kognityvine logika („Žvilgsnis pro dviračio langą“ – buvo toks straipsnio pavadinimas viename portale).

Kalbos žaidybiškumo sąvokos kalbos didaktikoje nėra arba ji labai reta. Turime kalbos vaizdingumo sąvoką. Ar ji nėra šiek tiek pasenusi? Ir žaisti kalba, ir ją ornamentuoti ekspresyvia leksika reikia sąmoningai. Atsakinga ir paveiki kalba – mums su Tomu Dirgėla labai patiktų – jei būtent tokie atributai prie kalbos kaip vertybės būtų aktualizuojami ten, kur ugdomi vaikai. 

Kalbos klubas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje yra kitoks. Jo tikslas –  paskatinti mąstyti apie kalbą plačiau, išmesti iš galvos giliai įsišaknijusius stereotipus, paskatinti diskusijų dalyvius suvokti, kas iš esmės yra kalba, kokią įtaką ji daro mūsų visokeriopai gerovei ir kaip galėtų mums padėti tą gerovę kurti, jei suprastume, kad kiekvienas mūsų puikiai ją išmanome ir galime naudotis ne tik komunikuodami. 

Kalbos klubas: prof. Jolantos Zabarskaitės pokalbis su vaikų rašytoju Tomu Dirgėla