„Per muziką perduodamos emocijos, kurios negali būti suvaidintos.“ Pokalbis su B. Izbickiu

Šių metų „Banchetto musicale“ festivalyje, skirtame Dievo Motinos kultui, bus atlikta giesmė „Bogurodzica“. Dievo Motinai skirta giesmė Abiejų Tautų Respublikoje buvo giedama kaip valstybės himnas, kuriuo prasidėdavo parlamento sesijos, ją giedojo riteriai prieš eidami į žygius, Mergelės Marijos himno žodžiais buvo pradedami Lenkijos ir Lietuvos teisynai. „Bogurodzica“ buvo vadinama tautos įstatymu, krikščionių tikėjimo išpažinimu, liaudies katekizmu, ginklu kovoje su kitatikiais.

„Programa „Bogurodzica“ mus nukelia į laikus, kai katalikai iš protestantų išmoko vartoti vietines kalbas“, – pasakoja Bartoszas Izbickis, su juo kalbamės apie senosios muzikos galią nukelti į nepažintus istorinius laikus ir mūsų pačių dvasios gelmes.

Festivalyje pristatysite dvi programas. Viena yra protestantiškos, kita – katalikiškos tradicijos palikimas. Kaip šių koncertų muzika susijusi tarpusavyje?

Abu koncertai pristato bendrą Lietuvos ir Lenkijos kultūros paveldą. Programoje „Oratio Dominica“, kurioje kartu su „Gailestingumo šventovės“ ir „Morgaine“ ansambliais atliksime Kiprijono Baziliko kompozicijas, keliamės į XVI a. ir tyrinėjame ankstyvųjų protestantiškų bendruomenių palikimą. Svarbu prisiminti, kad pradžioje Reformacija buvo suprantama kaip judėjimas Katalikų Bažnyčios viduje, siekiant ją reformuoti. Be to, visi pirmosios kartos protestantų kompozitoriai buvo išugdyti katalikiška sakralinės muzikos tradicija, tad šiam laikmečiui nusakyti vartojama protestantizmo ir katalikybės skirtis yra šiek tiek anachronistiška.

Kai klausome XVI–XVII a. sandūros sakralinės muzikos lotyniškai, galime būti tikri, kad tai grynai katalikiška tradicija (sukurta katalikiškai liturgijai), o vietinėmis kalbomis (lenkų ar lietuvių) atliekama muzika bus beveik išimtinai protestantiška. Bet XVII amžiuje daug kas pasikeitė, ir programa „Bogurodzica“ mus nukelia būtent į šiuos laikus, kai katalikai iš protestantų išmoko vartoti vietines kalbas. Prie to ypač prisidėjo jėzuitai, jie sukūrė ir surinko daug sakralinės muzikos kūrinių, pvz., Marijos valandas. Kai kuriuos kūrinius jie perėmė iš protestantiškų giesmynų.

Koncerte „Oratio Dominica“ pristatome išimtinai vieno kompozitoriaus kūrinius, o baigiamasis koncertas „Bogurodzica“ yra įvairesnis – atliksime Diomedo Kato kompozicijų, taip pat keletą gyvosios muzikinės tradicijos kūrinių, kuriuos per šimtmečius išsaugojo ir perdavė katalikų bendruomenės Lenkijoje ir Lietuvoje.

Kaip atrodo jūsų, kaip senosios muzikos ansamblio dirigento, pasiruošimo naujai programai procesas? Nuo ko viskas prasideda, kaip dirbate su savo ansamblio nariais, kiek laiko užtrunka pasiruošimas?

Kiekviena naujos programos pradžia atrodo labai paprastai: į repeticiją atnešu natas (dažniausiai užrašytas to laikmečio notacija) ir repetuojame, kol esame pasiruošę šią muziką atlikti. Paprasta, ar ne? Bet procesas nėra greitas. Pirmąjį savo repertuarą repetavome daugiau nei 100 valandų, su antruoju užtrukome 75 valandas. Mes buvome labai atsidavę atliekamai muzikai, ir tai iš esmės buvo choralas. Kai pradėjome dirbti su viduramžių polifonija, daugiau laiko užtrukdavo šifruoti rankraščius. Pamažu atliekama muzika sudėtingėjo, ir šiuo metu kasmet paruošiame tris naujas programas. Dabar aš vienintelis iš ansamblio šifruoju rankraštinę muziką, prie vieno rankraščio tenka pasėdėti vieną–du mėnesius. Kai paruoštą medžiagą ir interpretaciją atnešu į repeticiją, su ansamblio nariais ją išbandome pritaikydami jau turimas senosios muzikos žinias ir patirtį.

Pirmajame etape, kai dirbu vienas, į viską žiūriu iš grynai muzikinės pozicijos: klausau, pagroju, dainuoju, kol kūrinio atlikimas man pačiam suskamba įtikinamai. Esu labai kritiškas šiuo atžvilgiu. Kai dirbame su ansambliu, pats jau turiu idėjų, kaip kūrinys turėtų nuskambėti, bet kartu pasitikiu žmonėmis. Stengiuosi ansamblio narius įkvėpti ir paskatinti juos pačius interpretuoti. Kuris nors muzikinis ornamentas puikiai tinka vienam atlikėjo balsui, o kitam reikia paieškoti ko nors kito. Tad, kol nesusitinkame su visu ansambliu, tol neatsiranda galutinės kūrinio interpretacijos.

Iš atlikėjų tikiuosi gryno, tvirto ir kiek įmanoma natūralesnio skambesio. Muzikinė frazė turi būti įtikinama, logiška ir įdomi. Muzika turi suintriguoti, bet po to – nuraminti. Kiekvienas atlikėjas žino – tavo atliekama muzika negali būti nuobodi!

Su ansambliu „Jerycho“ atiekate sakralinę muziką. Kokią įtaką jūsų atliekamai muzikai daro asmeninis pamaldumas?

Pirmiausia sakralinė muzika turi būti atliekama profesionaliai, kokybiškai. „Asmeninis pamaldumas“ negali būti  pasiteisinimas dėl prastai atliekamos muzikos. Pagrindinė Bažnyčios muzikanto užduotis yra kūrinį atlikti techniškai teisingai. Bažnyčios muzikantas turi būti sakralinės muzikos tarnas. Sakralinės muzikos tikslas yra perteikti Šventojo Rašto prasmę laiko tėkmėje, tad tarno laikysena yra ypač svarbi: ji padeda asmenybei išlikti šešėlyje, nes pirmoji vieta turi atitekti šventiesiems tekstams.

Vis dėlto muzikai atlikti reikalinga gyvybė, atlikėjo individualumas. Per muziką perduodamos emocijos, kurios negali būti suvaidintos, tad asmeninis pamaldumas turi savo vietą sakralinėje muzikoje. Dažnai vartoju šį palyginimą: kai operoje atlieki meilės ariją, vertinga pačiam būti patyrus, ką reiškia įsimylėjimas. Tuomet gali įsijausti į muziką, kurią atlieki. Panašus principas galioja ir sakralinėje muzikoje. Kai giesmėje Mergelei Marijai (Dievo Motinai) kreipiesi į ją kaip į mūsų visų motiną, kūrinio atlikimą sustiprina mano paties, kaip Marijos vaiko, patirtis.

Kuo jums asmeniškai artima senoji muzika?

Mane patį senoji muzika žavi labiausiai. Tai skonio reikalas, kurį sunku nusakyti žodžiais, kaip sakoma, de gustibus non disputandum est (liet. „dėl skonio nesiginčijama“), bet pabandykim. Dažniausiai senosios muzikos meistrai naudojo mažiau muzikinių triukų nei vėlesni kompozitoriai – paprasta harmonija, akompanuoja kuklūs instrumentai, o notacijoje labai daug erdvės interpretacijai, tavo asmeniniam spėjimui. Tad muzikos atlikimas labai stipriai priklauso nuo atlikėjo. Tas pats kūrinys skirtingų atlikėjų gali būti suvoktas labai skirtingai. Dėl to man labai svarbi gyvoji sakralinio giedojimo tradicija, kuria visada remiuosi ieškodamas savo interpretacijos.

Muzikos istorijoje dažniausiai sekama žymiausiais kompozitoriais (muzikos genijais), bet periferijoje egzistavo daugybė kūrėjų, dažnai anonimų, kurių muzika buvo pamiršta, ir mes turime galimybę ją iškelti į šviesą. Galime praplėsti suvokimą apie muzikinį gyvenimą mūsų miestuose ir kaimuose. Senosios muzikos klausymas ir atlikimas ne tik praplečia suvokimą, ši muzika taip pat ir atgaivina. Kartais, kai pirmą kartą atlieki senosios muzikos kūrinį ir tau atrodo, jog šios melodijos, harmonijos, sąskambiai visada buvo tavo viduje, įvyksta tarsi atpažinimas. Senosios muzikos klausymas (ypač jei ji kokybiškai atliekama) sukelia katarsį, ši muzika paliečia sielą, sužadina giliausias dvasines patirtis.

Atlikdamas senąją muziką pirmiausia noriu, kad klausytojai turėtų galimybę ją patirti. Kad jie išgirstų alternatyvų šiuolaikinei muzikai. Nėra prasmės skųstis ar piktintis prasta šiuolaikine sakraline muzika. Geriau suteikti žmonėms šansą išgirsti ką nors kito ir praktiškai pamokyti, kaip tokią muziką atlikti. Gana dažnai sakoma, kad, prieš pamildamas senąją muziką, žmogus pirmiausia turi ją kuo geriau suprasti. Man atrodo kitaip – pirmiausia klausytoją turi užkabinti mūsų pasirodymas. Jei juos patrauks mūsų atliekama programa, tuomet jie patys ieškos daugiau ir norės geriau senąją muziką pažinti.

Festivalis „Banchetto musicale“ vis dar tęsiasi. Bartoszas Izbickis kviečia patirti senosios muzikos grožį ne tik jos klausant, bet ir dalyvaujant jo vedamuose meistriškumo kursuose:

Rugsėjo 22 d. 20 val. „Oratio Dominica“. Kiprijonas Bazilikas ir evangeliškosios himnodijos keliai
„Jerycho“ (Lenkija), GŠ ansamblis (Lietuva), „Morgaine“ (Vokietija, Lietuva, Lenkija);

Rugsėjo 23–26 d. „Atgaivinant senąją muziką“. Giedojimo dirbtuvės, vadovas Bartoszas Izbickis;

Rugsėjo 24 d. 18 val. „Maris stella“. Viduramžių giesmės Švč. Mergelei Marijai
„Candens Lilium“ (Vokietija);

Rugsėjo 26 d. 19 val. „Bogurodzica“. Pamaldumo giesmės Dievo Motinai XVI–XVII a. Lenkijoje ir Lietuvoje. „Jerycho“ (Lenkija) ir giedojimo dirbtuvių dalyviai;

Spalio 1 d. 20 val. „Miragres!“ Menestrelių dainos ir giesmės Švč. Mergelei Marijai Alfonso X Išmintingojo dvare. Carla Babelegoto – balsas (Italija), Peppe Frana – ūdas, čitola, perkusija (Italija).

Festivalio programa ir registracija.