Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Perduodi tai, ką turi

Pora skaito Bibliją.
Unsplash.com nuotrauka

Popiežius Pranciškus apaštališkajame paraginime Amoris Laetitia teigia, kad tikėjimo perdavimas yra vaikų auklėjimo šeimoje vienas iš uždavinių (287), susiduriančių su sunkumais. Kadangi galime perduoti tik tai, ką turime, kyla du klausimai: pirmasis yra esminis – ką norime perduoti ir antras klausimas – kaip tą darome. Kokį tikėjimą norime perduoti? Jei sakome, kad tikime į Dievą, tai į kokį Dievą? Kas mums yra Dievas? Koks mūsų santykis su Juo, kurį norime perduoti savo vaikams?

Praktiniai modeliai

Teisiantis, baudžiantis, Dievas. Tokį Dievą pripažįstantieji tikėjimą bando perduoti autoritariškais modeliais. Jie labai griežti, reikalauja, kad tiksliai ir greitai, be ginčų ir abejonių būtų vykdomi visi reikalavimai, nuolat primindami: „Dievas nubaus.“  Tokiu būdu tikėjimą mėgsta perduoti ne tik tėvai, bet ir katechetai. Teko stebėti, kaip griežta katechetė piktai (priminsiu, kad griežtumas nėra lygu piktumui), kitų žmonių akivaizdoje, išbarė savo mokinuką, praleidusį užsiėmimą ar neatlikusį užduočių, net nepasidomėdama tokio vaiko elgesio priežastimis ir nepriimdama jokio pasiteisinimo. Nenustebčiau, jei berniuko tikėjimo praktika pasibaigtų Pirmąja Komunija.

EPA nuotrauka

Kartais tėvai ir seneliai įvairiomis bausmėmis, net ir fizinėmis, bando „perduoti“ savo tikėjimą susikurtuoju dievu. Viena griežta močiutė bandė mokyti anūkėlius maldų, pasidėjusi šalia diržą. Be abejo, toks tikėjimo perdavimas nepasiteisina ir kartais pavirsta religiniu smurtu.

Viską leidžiantis, vaikiškas Dievas. Dažnai tenka girdėti, kad Dievas yra toks geras, jog kaip besielgtume, Jis vis tiek mus priims į rojų. Dar dažniau girdimi nusiskundimai, kad už žmogaus gerumą Dievas neatlygino, nes Jis turėtų elgtis taip, kaip geras tėvas, kuris pamalonina savo vaikus, kai jie gerai elgiasi. Santykis su Dievu kaip tėvu pasireiškia familiarumu arba bausmių baime, nes tėvai baudžia savo vaikus už netinkamą elgesį. „Religijoje gali pasireikšti noras ne tik pratęsti ar atgauti vaikystėje patirtą tėvo meilę, bet, patyrus per „skurdžią“ tėvo „meilę“ arba nepatyrus jokios, troškimas patirti tobulesnę <…> susikuriamas Dievo vaizdas, priešingas turėtam tėvo vaizdui“ (Kęstutis Antanas Trimakas, Tikint bręsti, 1998, p. 47) Perduodami tikėjimą, tėvai gali būti nenuoseklūs, kaip ir viską leidžiantys tėvai – nuo visko leidimo iki pykčio ir bausmių kelias netolimas. Katechetai ir kiti tikėjimo perdavėjai „taip ilgai skiedžia vandeniu tikėjimo tiesas, <…> kad jas lengviau suprastų tariamai nepatikli ir kietakaktė <…> bendruomenė, kad galų gale pradeda stulbinti <…> savo netikėjimu“ (Clive Staples Lewis, Kipšo laiškai, 1996. p. 80–81).

Unsplash.com nuotrauka

Abejingas, žmogaus gyvenimu nesidomintis Dievas. Dievas tegul būna sau, o mes gyvename taip, kaip mums geriau, kaip patinka, vadovaudamiesi savo norais. Pripažįstami ir kartais vykdomi tradiciniai papročiai, juos modifikuojant savo išmone ir supratimu (Kūčių, Kalėdų, Velykų šventimas, Vėlinės ir pan. be jokio religinio turinio). Tai kultūrinė krikščionybė, perduodama be didesnių pastangų ir problemų.

Dievas, kaip vienas iš dievų, kuriuos galime pasirinkti. Tai, pasak kunigo dr. Arvydo Žygo –„švediško stalo tikėjimas“. Pasiimu iš krikščionybės ir kitų religijų tai, kas patinka, ir atmetu, kas nepatinka. Tikėjimas įvairiausias – nuo įvairių burtų, lemties, prietarų iki Rytų religijų elementų ir įvairių sektų, plintantis New Age („Naujo amžiaus“) religingumas.

Mylintis ir siekiantis užmegzti santykį su žmogumi Dievas. Tai autentiškas, gyvas tikėjimas, kaip „įsitikinimas, kad yra nematoma, aukščiausioji būtybė, Dievas, didžiausias Gėris, ir pasitikėjimas Juo, kaip savo pasiekiamu Gėriu, Vertybe, Prasme, bei siekimas „nebeatšaukiamai“, veikiant harmoningai su Juo susiderinti“ (K. A. Trimakas, ten pat, p. 18).

Tikėjimas yra dinamiškas procesas siekiant nuolat geriau pažinti, mylėti ir atsiliepti į Dievo meilę. Meilė Dievui pasireiškia meile artimui. Autentiškai tikintis žmogus naudojasi Bažnyčios siūlomomis dvasinėmis priemonėmis, kad geriau mylėtų Dievą ir artimą. Jis suvokia pareigą savo tikėjimą nuolat ugdyti, gilintis į tikėjimo slėpinius ir pritaikyti tikėjimo tiesas praktiniame gyvenime.

Unsplash.com nuotrauka

Tikėjimo perdavimas ir branda

Ko gero, nesunkiai perduodami papročiai ir tradicijos, tikėjimo žinios, išmokoma maldų, supažindinama su liturgija, tačiau perduoti tikėjimą yra sudėtinga. Popiežius pabrėžia, kad tikėjimas „<…> yra Dievo dovana, gauta per Krikštą, o ne žmogaus veiksmų vaisius, tačiau tėvai yra Dievo įrankis tikėjimui brandinti bei plėtoti“ (AL, 287). Tam, kad vaikai priimtų tai, ką norime perduoti, reikia gyventi tikėjimu.

Tėvų tikėjimo praktikos pavyzdys. Gyvenkime tuo, kuo tikime. Žinios perduodamos žodžiais, o tikėjimas – pavyzdžiais. Vaikai turi matyti, jausti ir išgyventi tėvų tikėjimą. Jie turi matyti tėvų pavyzdį, Ypač tai svarbu paaugliams. Jie nepakenčia dvigubų standartų ir elgesio, priešingo išpažįstamoms vertybėms. Kaip primena šv. Jonas Paulius II apaštališkajame paraginime, „krikščioniška šeima, kurią gaivina ir palaiko naujasis meilės įsakymas, yra svetinga, gerbia kiekvieną žmogų ir jam tarnauja, visuomet pastebėdama asmens taurumą, vertindama jį kaip Dievo vaiką. Pirmiausia tai turi vykti pačioje šeimoje, jos gerovei, kurią stiprina bendra vidinė meilė. Vėliau turi išsiplėsti, apimti bažnytinę bendruomenę“ (Familiaris consortio, 64).

Tikėjimas yra procesas, kintantis su amžiumi ir patirtimi. Gaila, kad suaugusiųjų tikėjimas lieka vaikiškas. Tikėjimui augti ir bręsti reikia Dievo pagalbos ir žmogaus pastangų. Ieškoti atsakymų į sudėtingus klausimus, pasitelkiant Šventąjį Raštą, maldą, pokalbius su kunigu ar kitais patikimais sielovadininkais, dalyvauti rekolekcijose ir kitose ugdančiose programose – geras būdas, padedantis tikėjimo brandai. Paaugliams būdinga ieškoti savojo tikėjimo raiškos būdų, todėl svarbu juos suprasti, kai jie nori eiti į Mišias, kuriose grojama gitaromis ir giedamos jaunimo giesmės. Diskusija yra ne apie tai, eiti ar neiti į Mišias. Tai diskusija apie Mišių laiko ir giesmių pasirinkimo laisvę. „Tėvai, norintys lydėti savo vaikų tikėjimą, paiso jų pokyčių, nes žino, kad dvasinė patirtis yra ne peršama, bet siūloma jų laisvei“ (AL, 288).

Nuoširdus atvirumas diskusijai, klausimams ir pokyčiams. Tikėjimas nepriimamas, kai siekiantis perduoti tikėjimą reikalauja absoliutaus paklusnumo užkirsdamas kelią klausimams, abejonėms, skirtingai nuomonei. Kuo dažniau skatinsime vaikų atvirumą kalbėti religinėmis temomis ir tai darysime bei kartu ieškosime atsakymų, tuo labiau tikėtina, kad vaikai perims tikėjimą, kuriuo gyvename. Čia pravartu prisiminti popiežiaus emerito Benedikto XVI susitikimą su vaikais, kuriame jis į klausimą garbingai atsako nežinantis atsakymo, bet yra tikras, kad Dievas žino atsakymą ir kada nors leis jį suprasti. Ypač daug klausimų kyla paaugliams, todėl meilingas, atidus išklausymas, pasidalijimas žiniomis ir skatinimas ieškoti tiesos gali ne tik pagerinti santykius, bet ir padrąsinti juos geriau suprasti tikėjimo vertybę ir gėrį. Paaugliams svarbu įsitraukti į grupę, kurioje jie jaustųsi priimami. Gerai, jei parapijose yra tokios jaunuolių grupės, kuriose jie gali dalytis patirtimi, ieškoti atsakymų į klausimus ir bendrauti.

EPA nuotrauka

Tikėjimo perdavimas pagrįstas meile. Vaikams sunku patikėti kalbomis apie Dievo meilę, kai jie nemato meilės tarp tėvų, nesijaučia jų mylimi, kai nemato praktikuojamos artimo meilės, o yra „maitinami“ pykčiu ir neapykanta visiems, kurie „ne tokie kaip mes“.

Sovietiniu laiku daugelis tikinčių motinų guosdavosi nuodėmklausiams dėl savo vaikų netikėjimo. Išmintingi nuodėmklausiai patardavo nenusiminti, nekaltinti savęs ir savo vaikų, bet nuolat melstis, kad Dievas suteiktų vaikams tikėjimo malonę. Esu girdėjusi šių mamų liudijimų, kad Dievas išklausė jų maldas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Todėl siekdami perduoti tikėjimą vaikams prisiminkime esminius žodžius.

Džiaugsmas, kad esame tėvai, patiriame Dievo Meilę, galime bręsti, ugdyti savo tikėjimą ir meilę Dievui, artimui, sau.

Dėkingumas – už gyvybę, vaikus, gyvenimą ir meilę.

Viltis – nenusiminti, kad rezultatai ne tokie, kokių norime.

Malda – nuolat melstis, kad vaikai suprastų ir augintų Krikšto metu gautą tikėjimo malonę.

Pasitikėjimas Dievo meile ir Jo pagalba.

Prisidėk prie išlikimo!

Jei „Bernardinai.lt“ norite skaityti ir rudenį, paremkite jau dabar.