2021 01 14

Paulius Aleksandravičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

„Perkepusio pyrago“ efektas, arba Ankstyvas kalbėjimas apie vėlyvą pašaukimą

Pixabay.com nuotrauka

…kol yra laiko ir tebesame šiame kūne

ir kol galime visa atlikti šio gyvenimo šviesoje,

turime bėgti ir daryti tai, kas mus parengs amžinybei.

(Regula[1], Prol. 43–44)

Pašaukimo(-ų) tema medijų platybėse paprastai pasirodo pavasarį. Atsiliepdamos į mokslo metų diktuojamą ritmą, dvasininkų rengimo institucijos bei vienuolynai tuomet pasiūlo jaunimui padidintą dozę straipsnių ir pokalbių, konferencijų ir rekolekcijų apie gyvenimo kelio pasirinkimus. Ir taip kasmet. Ką dar galima pasakyti, kai, regis, šia tema visi žodžiai užrašyti, kai, anot posakio, visos natos sugrotos?

Atsisakydamas objektyvumo siekio ir kalbėjimo apibendrintais, neutralios raiškos žodžiais, kreipiuosi į tave, broli sese, aš, žmogus su vardu pavarde, kuriuos gali matyti greta šio straipsnio, subjektyvus asmuo, su savuoju požiūrio tašku ir kampu, su esamojo laiko ir susiklosčiusių aplinkybių duotybėmis, o jos yra tokios, kad dabar į tave kreipiasi benediktinų naujokas postulantas. Ir tu jau turi atsakymą, kodėl straipsnio paantraštės vietoje matei citatą iš Šventojo Benedikto Regulos prologo. Užkalbinu tave, broli sese, pašaukimo tema kiek ankstyvu metų laiku – kai dar esi sotus(-i) nuo šventinės baltos mišrainės, kai dar pirštai balti nuo Trijų Karalių kreidos, kai sesijos metą galva plyšta nuo mokslų.

Atsikvėpk! Kreipiuosi ne į abstraktų tave, bet į tokį ar tokią, kuri(s) jau seniai jauti (ne)suprantamą nerimą, neaiškumą dėl gyvenimo kelio krypties bei tikslo. Kreipiuosi į tokį ar tokią tave, kuri(s) bėgi nuo išgirsto Viešpaties balso! Bėgi mokydamasis jau „n-tosios“ specialybės, bėgi studijuodamas jau nežinia kelintą bakalaurą ar magistrą. Ir kaskart tai būna tarytum ne tavo, ne tau… Esi susimąstęs ir permąstęs (plg. angl. overthinking), esi išsilavinęs ir persilavinęs (plg. angl. overeducated). Kas keletą mėnesių keiti darbus kioskuose, kavinėse, prekybos centrų kasose (šias pozicijas pasičiupau kaip pavyzdį ne dėl to, kad paminėtos darbovietės būtų kažkuo prastos, bet todėl, kad jos yra paženklintos didelės ir sparčios darbuotojų kaitos). Ir kiekvienąsyk supranti, kad čia kažkas ne taip, kad taip būti neturi… Trūksta esmės, gelmės, prasmės pajautimo momentų, kurių taip baisiai ieškai.

Imuosi kalbėti su tokiu ar tokia tavimi, kuri(s) esi galvojęs(-usi) apie pašvęstojo gyvenimo kelią, esi pasidairęs po kunigų seminariją ar vienuolynus, ir šį pagalvojimą vis atidedi neapibrėžtai vėlesniam laikui, vis pasilieki jį kaip planą „B“, o dėl begalinio vilkinimo susidariusią tuštumą kompensuoji veikiau pasitenkindamas kiekybe negu kokybe. Lankai begales veiklos ir maldos grupių parapijoje, gal kai kurioms iš jų netgi vadovauji, o dėl aktyvumo bažnyčioje tave giria vietinių močiučių būrys. Ir tai šaunu! Vis dėlto vyšnaitės ant gyvenimo torto trūksta, ar ne? Taigi matai, kad kalbėsiu labai konkrečia ir labai aiškiai apibrėžta pašaukimo tema – apie pašvęstojo gyvenimo pašaukimą tau, kuri(s) delsi jį pasirinkti.

Br. Paulius Aleksandravičius, OSB. Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno nuotrauka

Ir jau po šios ilgokos įžangos gali sakyti: „Kas tu toks, kad man čionai aiškintum?!“ arba tarti šiek tiek dievočiau, nes tai bus Biblijos citata: „Gydytojau, pats pasigydyk“ (Lk 4, 23). Išsyk atsakau tau, kad gydausi, o manasis gydymo(si) kursas sudarytas iš Šventojo Rašto ir Šventojo Benedikto Regulos – jei skaitysi toliau, pamatysi, kaip veikia šių dviejų šaltinių sintezė. O rašau dabar tau ne aiškindamas (nors taip gali atrodyti), bet paprasčiausiai dalydamasis. Kaip kad kalbėdamiesi žmonės dalijasi idėjomis, mintimis, patirtimis etc.

Eime prie esmės, kuri, mano manymu, yra tokia, jog į pašaukimą (nesvarbu, ar į aiškią jo pajautą, ar į miglotą jo nuojautą) būtina reaguoti nedelsiant. Atsiliepti skubiai – kertinis pašaukimo dėmuo, kurio reikšmingumą (o ypač – pasviruoju šriftu išskirtojo dėmens) dabar pat sau ir tau iliustruoju-argumentuoju-pagrindžiu keliais bibliniais pavyzdžiais. Būkime ištikimi laiko tėkmės dėsniams ir pirmučiausią žvilgsnį meskime į Senojo Testamento istorijas, kuriose matome, kaip Dievas kalbina Abraomą ir – vėliau – Mozę (žr. Pr 22, 1–19; Iš 3, 1–12). Kiekvienas iš jų, pakviestas vardu, atsako: „Aš čia.“ Ir ne tik ta pati atsakymo frazė, bet ir josios ištarimo skubà vienija šiuodu Senojo Testamento vyrus. Abraomas ir Mozė atsiliepia vos išgirdę juos kviečiantį Dievo balsą. Dievo kreipinys ir Abraomo arba Mozės atsakas yra taip arti vienas kito, taip sukibę vienas su kitu, kad – galima tarti – jie abu atsiliepia garso greičiu. „Aha, jiems tai gerai, – sakysi tu, – jie buvo tiesiogiai Dievo užkalbinti, o toks betarpiškumas šalina visas abejones.“ Nežinau, gal. Bet tuomet iš minties užančio traukiu kitą Senojo Testamento pavyzdį: Elišos pašaukimas (1Kar 19, 19–21), kuris įvyko per tarpininką – Eliją. Ką galì žinoti, galbūt būtent toksai įtarpinimas leido paprašyti dar atsibučiuoti su tėvu ir motina, bet (!), kaip akcentuojama fragmento komentare, „Elišos veiksmas, savo jaučių jungo sunaikinimas, liudijo jo skubų ir visapusišką atsidavimą pranašo užduočiai rūpintis Dievo garbe“[2] (paryšk. – P. A.).

Ei, juk mes Naujosios Sandoros žmonės, tiesa? Tad užmeskime akį į pavyzdžius iš Naujojo Testamento, o kas gali būti pavyzdingiau už Mergelę Mariją? Žiūrėk, Apreiškimo momentu (Lk 1, 26–38) ji nedelsia, nedvejoja, nesako angelui, pavyzdžiui: „Atvyk po dienos ar dviejų, aš dar pagalvosiu.“ Ne! Marija garsųjį tebūnie (teesie; lot. fiat) ištaria tuoj pat – atkreipk dėmesį! – dar angelui nepasitraukus (Lk 1, 38). „Mhm, aha, – vėl tarsi tu, – bepigu šitaip elgtis Marijai: ji tobula, be kaltės, be (nuo)dėmės… Ji – švenčiausioji, todėl kitaip ir negalėjo atsakyti.“ Gerai, tuomet pažvelkime į pirmųjų apaštalų pašaukimo istoriją, užfiksuotą sinoptinėse evangelijose (Mt 4, 18–22; Mk 1, 16–20; Lk 5, 1–11). Andriejaus ir Petro, Jokūbo ir Jono greita reakcija į Jėzaus kvietimą nusakoma žodžiais: tuojau, tučtuojau. Po to, žinoma, buvo visko – nesupratimų ir nesusipratimų (apaštalai evangelijose dažnai vaizduojami sutrikę ir be nuovokos), o Petras netgi išsigina Viešpaties (Lk 22, 54–62), tačiau, nepaisant to, pats pirmutinis jų atsakymas į Kristaus pašaukimą buvo duotas išsyk, nė kiek nedelsiant.

Dvylika apaštalų
Dvylikos apaštalų sinaksė, XIV a. ikona. Valstybinio A. Puškino vaizduojamojo meno muziejaus nuotrauka

Šventasis Raštas pilnas ir kitokių pasakojimų, – kuomet pašauktas asmuo delsia atsakyti, vilkina procesą arba radikaliai bėga nuo jo ir nuo paties Dievo. Bene labiausiai žinomas tokio scenarijaus pavyzdys yra pranašas Jona. Rekomenduoju tau pačiam ar tau pačiai pasiskaityti trumputę, vos iš keturių skyrių susidedančią Jonos knygą, kupiną nuotykių. Dievas sąmojingai, tuo pat metu ir labai kantriai, elgiasi su užsispyrusiu pašauktuoju, kol galiausiai įvykdomas Jo gailestingosios valios planas.

Na štai, palikęs tau „namų darbą“, norėčiau stabtelėti ties subtilesniu vėlyvo pašaukimo atveju: apaštalas Paulius. Viena vertus, po įvykių kelyje į Damaską ir savojo atsivertimo, Saulius-Paulius „beregint ėmė skelbti sinagogose“ (Apd 9, 20; paryšk. – P. A.), todėl lyg ir nebūtų galima apkaltinti jo delsimu atsiliepti į pašaukimą ar kokios nors kitos rūšies vilkinimu. Tačiau sakau „lyg ir“, nes, atidžiau skaitydami, matome, kad apie Kristų ir krikščionis jis girdėjo jau gerokai ankstėliau ir girdėjo taip gerai, kad netgi persekiojo to kelio sekėjus (plg. Apd 9, 2). Šį šv. Pauliaus biografijos momentą galima pavadinti „užkietintos širdies“ laikotarpiu, mat apaštalas nebuvo atviras nei tam, ką girdėjo, nei tam, ką matė. Dabar mes džiaugiamės atsivertimo ugnimi liepsnojančiu Tautų apaštalu per menkai apmąstydami jo asmeninę dramą. „O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, jis pasirodė ir man“ (1Kor 15, 8). Jeigu atidžiau įsiskaitai, įsiklausai į šį ir kelis po jo einančius sakinius, išgirstì kalbinės raiškos momentus, artimus dejonės, aimanos (in)tonacijoms. Nemėginu dabar akcentuoti romantinių „prarasto laiko“ ar skausmo estetikos dėmenų, tik atkreipiu dėmesį į apaštalo Pauliaus žmogišką susikrimtimą – kaip tatai skaudu apie save tarti: lyg ne laiku gimusiam! Ir visa tai dėl uždelsto, tarytum pavėluoto atsiliepimo į Dievo kvietimą.

Būtinybę į pašaukimą atsiliepti skubiai, nedvejojant rodo ne vien ką tik apžvelgti Šventojo Rašto pavyzdžiai, bet ir akivaizdus paties Dievo reiklumas, kuomet kviečiantis sekti paskui save Jėzus taria: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius“ (Lk 9, 60; plg. Mt 8, 22; taip pat pravartu pasiskaityti po keletą eilučių, einančių prieš ir po nurodytųjų). Tačiau, net ir matydami visa tai, aš ir tu bei daugybė kitų, į mus panašių, daug dažniau bėgame nuo pašaukimo, negu į jį (plg. Regula, Prol. 48–49). Kodėl?

Atsakymo vieton būtų galima sudėti devynias galybes priežasčių. Vis dėlto, mano manymu, kalčiausia dėl to yra klastinga patogi vienatvė. Pirmiausia klasta – tai manymas, kad gyvenimo kelią galėsiu pasirinkti, kada panorėjęs. Tai gyvenimo pagunda, jog visada bus galimybė rinktis. Bet juk iš tiesų tokia galimybė neegzistuoja amžinai. Kaip ir mūsų šioje žemėje turimas laikas, esame baigtiniai individai, fiziškai (ap)riboti, (iš)gyvenantys skirtingus asmeninės brandos ir socialinės raidos tarpsnius, kurie, keisdami vienas kitą, praeina. Galiausiai vieną dieną galime skausmingai su(si)vokti, kad gyvename nebe pasirinkimo galimybių apsuptyje, bet kad nugyvenome gyvenimą taip nieko ir nepasirinkę.

Šv. Benediktas Nursietis. Fragentas iš Cima da Conegliano paveikslo „Šv. Petras kankinys ir šventieji“, 1504 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Kitą patogios vienatvės klastingumą įmanu pavadinti užsisklendimo savo pasaulėlyje sindromu. Nors pavartojau mažybinį žodelį, tačiau mintyje neturiu kaltinimų siauru akipločiu, ribotais interesais ar dar kuo nors panašiu. Kaip žinome, sindromas reiškia kartu pasireiškiančių simptomų grupę, kuri delsimo atsiliepti į pašaukimą kontekste, mano manymu, susijusi su intensyviu domėjimusi religinėmis temomis, tikėjimo ir dvasingumo klausimais, Bažnyčios realijomis ir aktualijomis. Visa tai, aišku, nėra savaiminė blogybė, ne ne! Tad ką gi turiu omenyje? Pašaukimas ir pašauktumo jausmas, kad ir kaip jį ignoruotume, neišsisklaido it dūmas. Pusiau sąmoningai ar pasąmoningai mes išpildome pašaukimą „kompensaciniais“ būdais ir metodais, kurie, kaip pačioje pradžioje buvau užsiminęs, tegali suteikti vien dalinės pilnatvės pajautą ir veikiau yra susiję su veiklų kiekybe nei kokybe, o labiausiai varginančiais atvejais uždaro mus nesibaigiančių ieškojimų ir blaškymųsi verpetuose. Galiausiai gauname „perkepusio pyrago“ arba „pernokusio vaisiaus“ rezultatą, kuris paverčia mus surambėjusiais įvairiomis prasmėmis.

Viena jų – tai daugmaž toks vidinis samprotavimas: „Ką gali man duoti seminarija arba vienuolynas – aš ir taip viską žinau.“ Netiesa! Aišku, dalyvaudami aktyviuose religiniuose būreliuose, žinome begales dalykų, tačiau – sau nusišypsodama(s) pripažink(!) – tikrai ne viską.

Antru atveju susiduriame su pagunda galvoti, kad mes patys pavieniui daug uoliau prisilaikome tikėjimo praktikų, negu matome jų laikantis kai kuriuos vienuolius, vienuoles ar kunigus. Drauguži mielas, brangi bičiule, nebūk šventesnis(-ė) už patį popiežių! Tikėjimo praktikos nėra suvaržymų komplektas, o jų laikymasis neturi būti susijęs su sau daroma skriauda. Apkaltinu čionai tave saviskriauda, mat mintijimas, jog nepriekaištingai (iš)pildai Dievo įsakymus bei Bažnyčios priesakus, visada susijęs su gyvenimu „pro sukąstus dantis“. O niekam, iš tikrųjų niekam, to nereikia! Per visa tai tiktai atsiduri „teisiojo sūnaus“ pozicijoje ir priekaištauji t(/T)ėvui, kad jis tau nedavęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais, nors iš tiesų pats ar pati nė karto jo ir neprašei, nepaprašei (plg. Lk 15, 11–32). Dažnai uolus krikščionis nemato, kokiame džiaugsme jis iš tiesų būna, o tik pavydi gyvenantiems džiugiau ir paprasčiau, gyvenantiems dėlei paties gyvenimo, kuris yra pirmučiausia Dievo dovana. Pavydas rodo nesuvokimą. Per uolumą galima daug ko nepastebėti, nepastebėti pačios Meilės, sakančios: „visa, kas mano, yra ir tavo“ (Lk 15, 31). Be to, broli sese, atidžiai apsidairyk aplinkui ir ypač savyje, ar kartais nesi kaip vienas tų blogiausiosios rūšies vienuolių, kurie „[k]ai ką nors sumanys ir pasirinks, sako tai esant šventa, o ko nepanorės, mãno esant neleistina“ (Regula, I. 9).

Dar vienas klastos gylys neretai lemia ir patį ilgalaikį įsitaisymą vienatvėje. Tai baimė, veikiau – daugiskaita: baimės. Vienokia yra abejonių ir dvejonių baimė. Ji užskliaudžia žmogų sąlygiškumuose, tokiuose kaip: „o jeigu…“ ir: „būtų kas būtų…“. Linkiu tau tariamąją nuosaką pakeisti būsimojo laiko, o dar geriau – esamojo, formuluotėmis. Užuot taręs (jeigu) eičiau, tark eisiu, jau einu!

Palendrių Šv. Benedikto vienuolyno nuotrauka

Atskira ir savita yra baimė suklysti, nepasisekimo baimė, kai sakoma: „O kas, jeigu po kurio laiko suprasiu, kad šis kelias – ne man? Taigi būsiu praradęs metus ar, neduok Dieve, dar daugiau!“ Ei, tačiau juk tai visai ne bėda. Esame ne plokšti žmogėnai, bet daugiamatės asmenybės, ir dažnai mus traukia, rodos, pačios skirtingiausios veiklos, o kiekviena jų sėkmingai „limpa prie rankų“. Tad dėkok Dievui, kuris, kai jau duoda talentų, tai duoda tikrai negailėdamas, ir su krikščioniška drąsa atsiliepk į kvietimą pašvęstajam gyvenimui. O jeigu šis ilgainiui pasirodys ne tau skirtasis, nereikia liūdėti ar krimstis, bet su džiaugsmu (vėl!) dėkok Dievui, kad leido išsigryninti pašaukimui ir padėjo surasti gyvenimo kelią.

Bet (!) čia slypi trečioji baimės rūšis, kuomet būname išmėginę kurią nors pašvęstojo gyvenimo formą ir, iš šio kelio pasitraukę, bijome į jį vėlei sugrįžti. „Į tą pačią upę dukart neįbrisi“ ir panašaus plauko posakiais šioji baimė užgniaužia net ir ganėtinai didelį troškimą pamėginti antrą ar trečią sykį. O jeigu nors kartą tokį troškimą savy pajutai, tuomet sugrįžti reikėtų (plg. Regula, XXIX), ir reikėtų aiškiai suvokiant ką tik minėtojo posakio tiesą – taip, dukart neįbrisi, nes dabartinis tu nesi tas pats, kuris kažkada pasitraukei. Ir tave, ir tą vietą, iš kurios anuomet išėjai, bėgantis laikas neabejotinai pakeitė. Todėl grįžk, nebijok – jeigu nesusilaukei atžalyno, tikrai priims.

Ketvirtoji baimės rūšis susijusi ne su patogia vienatve, bet su baugščiu tūnojimu savo kamputyje, išplėstomis akimis dairantis aplinkui, kad tik kas nors neatkreiptų dėmesio į tą pusę, kurioje gūžiesi, kad tik kas nors tavęs nepaliestų, kad tik nepajudintų. „Komforto zona“ tokio būvio tikrai nepavadintumei. Tai labai jautrus, kupinas verksmingų momentų gyvenimas, mat viduje nerimastingai juda kruta pašauktumo jausmas, o išorėje gyveni taip, kad neužkliūtum už kitų nei balsu, nei alkūne: „Lyg eitum kartu su visais, bet pačiu pakraštėliu, lyg valgytum paties užsidirbtą duoną, tačiau nedrąsiai ir mažais kąsneliais“[3]. (Mano mėgstamo autoriaus Romualdo Granausko parafrazė ir citata yra „iš kitos operos“, tačiau labai taikliai iliustruoja čionai svarstomą gyvenseną, o krislas klasikinės lietuviškos prozos savitai paįvairina visaip vartomą Šventojo Rašto bei Regulos kaleidoskopą.) Aptariamoji baimės rūšis dažnai yra susijusi su gilesnėmis psichologinėmis žaizdomis, kurios jau per didelės, kad būtų išgydomos vien tiktai savo jėgomis; neretai prireikia specialisto pagalbos. Vis dėlto patį pirmąjį žingsnį vaduojantis nuo apnikusių baugulių reikia žengti pačiam, o pats geriausias to būdas – pagaliau atsiliepti į tą viduje spurdantį pašaukimą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ką gi, prisišnekėjau tarytum Rašto aiškintojas ar fariziejus, o tu jau ne vieną sykį galėjai numoti ranka: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ (Jn 6, 60). Tačiau, jeigu jau pasiekei šią paskutinę pastraipą, tai reiškia, kad drauge nuėjome nemažą minties kelią, svarstydami apie būtinybę skubiai atsiliepti į pašaukimą. Kad ir kas būtum, ačiū tau! (plg. Regula, LXXIII. 8) Kartu, tikiuosi, supratome, kad vėlyvas pašaukimas gali reikšti ne tik ir ne tiek pašaukto asmens brandoką amžių, kiek per ilgas dvejones bei delsimą atsiliepti į daugiau ar mažiau aiškiai juntamą Viešpaties kvietimą (nors neretai šiedu dėmenys eina sykiu). Lieku ištikimas kalbėjimo linijai ir galiausiai tariu tau: jeigu ieškojai ženklo, kad Dievas tave šaukia – štai jis, prašom, ištiso straipsnio pavidalu! Ir jau dabar nemėgink išsisukinėti, tark drąsiai Jam taip! „Jei būtum vėl pašauktas, sakyk: ‘Kalbėk, Viešpatie, tavo tarnas klauso.’“ (1Sam 3, 9)

Br. Paulius Aleksandravičius

Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas

[1]     Čia ir kitur: RegulaŠventojo Benedikto regula: Lotynų ir lietuvių kalbomis, vert. K. Gražys, Palendriai, 2020 (Monastica 2); romėniškais skaitmenimis tradiciškai nurodomas skyrius, arabiškais – eilutė.

[2]     Cituojama iš: Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas, Vilnius: Lietuvos Vyskupų Konferencija, 2011, p. 662.

[3]     Romualdas Granauskas, Šv. Pilimana, in: Romualdas Granauskas, Šventųjų gyvenimai: novelių apysaka, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.