2020 12 07

Emilija Karčevska

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Perskaičius G. Weigelio „Laiškus jaunam katalikui“: ar turi kam parašyti laišką?

Laiškas
Annie Spratt / Unsplash.vom nuotrauka

Prieš imdamasi skaityti amerikiečių teologo dr. George'o Weigelio lietuvių kalba išleistos knygos „Laiškai jaunam katalikui“ pagalvojau, vaje, ir vėl laiškai. Kipšo laiškai. Laiškai Markui apie Jėzų. Ir štai – dar viena laiškų forma sudaryta knyga. Kaip neoriginalu.

Visgi, kai neseniai šventėme Šv. Tomo Moro klubo gimtadienį ir negalėjome susitikę švęsti kartu, paštu išsiuntėme vieni kitiems laiškus. Atrodo vaikiška, bet labai asmeniška. Santykius bendruomenėje įsivaizduojant kaip susipynusių batų raištelių gniutulą, šis karantino laikas, kuriame gyvename, susilpnino ir atlaisvino bendruomeninius santykius, bet suteikė progą batų raišteliams rasti porą – t. y. asmeniniai santykiai tarp bendruomenės narių galėjo sustiprėti.

Gyvendami laikais, kai nuoširdumas kelia pašaipą arba poreikį teisintis, atvirumas – baimę likti nesuprastam, o naivumas – geriausiu atveju – užuojautą, laiškų forma atveria galimybę rastis asmeniškumui, nuoširdumui, tikrumui. Juose užrašyti galima tai, ką nedrąsu pasakyti gyvai. Tikra 25 m. santuokoje pragyvenusių žmonių istorija: ji rado jo raštelį, kuriame užrašyta „Myliu tave“, po to jis išgirdo jos prisipažinimą, pasakytą garsiai. Šiandien raštelis – šeimos relikvija, o jie abu nesutaria, kuris meilę prisipažino pirmas.

George’o Weigelio prisipažinimai

2008 m. Katalikų pasaulio leidyklos išleista knyga „Laiškai jaunam katalikui“ yra laiškų rinkinys, skirtas Tertio Millennio seminaro apie Katalikų Bažnyčios socialinį mokymą dalyviams. Seminaras įprastai vyksta Krokuvoje. Kasmet jame dalyvauja apie 40 dalyvių iš JAV, Kanados, Vidurio Rytų Europos šalių, tarp jų ir Lietuvos. Gal dėl to tie, kurie dalyvavo G. Weigelio sumanytame seminare, arba yra klausęsi jo paskaitų įrašų, gali lengvai įsijausti į skaitomus laiškus, įsivaizduoti jų autoriaus manierą, kalbėjimo toną, geranoriškumą ir, nepaisant visų titulų – paprastą ir nuoširdų kalbėjimą. G. Weigelis yra šv. Jono Pauliaus II biografas, buvęs Vašingtone veikiančio Etikos ir viešosios politikos centro vadovas.

Keturiolika knygos skyrių nukelia skaitytoją į vis kitas pasaulio vietas, pavyzdžiui, Romos Šv. Petro bazilikos požemius, Birmingemo oratoriją Anglijoje, kurioje gyveno kard. J. H. Newmanas, Šartro katedrą Prancūzijoje ar pirmosios JAV vyskupijos Baltimorės katedrą, kviečia jose pabūti, nurimti, pasigrožėti, apsižvalgyti. Drauge tai vis kitos temos apmąstymas – apie grožio svarbą, kankinystę, mirties ir kančios tikrovę, maldos ir liturgijos prasmę, kūno teologiją, pašaukimą ir katalikų įsitraukimą į dabartinės civilizacijos tikrovės kūrimą, neliekant nuošalėje. Autorius ne tik išsamiai nupasakoja tas vietas taip vaizdžiai, kad norisi tuoj pat tikrinti tų vietų fiziškumą ir tikrumą google naršyklėje, asmeniškai dalijasi įspūdžiais ir mintimis, kurios apėmė jose lankantis, bet ir išreiškia nuoširdų rūpinimąsi jaunu žmogumi.

Autoriui nuoširdžiai, asmeniškai yra svarbu, kas dedasi jauno žmogaus galvoje. Jis gerai žino, kad toks žmogus gali jaustis vienišas, keistuolis, atsilupėlis, todėl jis išreiškia dėmesį temoms, kurios yra aktualios ir kirba jauno žmogaus širdyje. Negana to, G. Weigelis tai daro universaliai suprantama kalba, kad perskaitytas įžvalgas, be didelių ir rafinuotų įmantrybių, būtų galima papasakoti draugui, nebūtinai extra-religingam. Toks pasakojimo stilius tarsi atveda knygos autorių į tikrą ir geranorišką prisipažinimą: jaunuoli, Bažnyčiai reikia Tavęs, Tavo bendruomenei, kad ir kur būtumei, reikia Tavęs, Tavo tautai – reikia Tavęs. Kuo galiu Tau padėti? Parašysiu laišką.

George Weigel
George Weigel Lietuvoje 2013 m. Evgenios Levin nuotrauka

Katalikybės apčiuopiamumas ir balti varnėnai

Knyga pradedama asmeniškai atviru autoriaus pasakojimu apie vaikystės ir jaunystės metus Baltimorėje – viename katalikiškiausių šalies miestų, pirmosios Amerikos vyskupijos centre. Šiame laiške autorius gina katalikybės kaip apčiuopiamo gyvenimo būdo supratimą. Dažna kritika tikinčiajam pagrįsta pastarojo įstrigimu tekstuose, argumentuose arba neapčiuopiamose idėjose, tuo tarpu autentiškas tikėjimas, išgyvenamas šioje žemiškoje tikrovėje, palieka tikrus pėdsakus buityje, santykiuose, žmogiškoje patirtyje, kultūroje.

Autorius aprašo amerikietiškoje aplinkoje atpažįstamas mokyklos, koledžo, parapijos veiklas, įprastus kalbėjimo modelius, katalikišką žodyną. Augant katalikiškoje aplinkoje daug dalykų atrodo esą įprasti: pašaukimas, mišiolas, arnotas, relikvija, klausimas: „iš kurios tu parapijos?“ Tai žavūs, katalikų būreliui įprasti kalbos modeliai, tačiau svetimi tiems, kurie nėra jo nariai. G. Weigelis pirmame laiške būtent ir užčiuopia tą lūžio momentą, kuomet jaunas žmogus išeina iš savo įprastos aplinkos, susiduria su nekatalikišku pasauliu, nereligingumu. Išėjęs į platų pasaulį, teigia autorius, jaunas žmogus siekia rasti, susipažinti su tos pačios patirties suformuotais žmonėmis. Akys sublizga, kai kažkas kalba apie dalykus, kurie mums artimi gilumine prasme, dvasinius ir auginančius. Ieškome žmonių, su kuriais mus vienytų ne vien pomėgiai, interesai, bet ir dvasinis tapatumas – kartais sunkiai įvardijamas, bet įkūnijamas sprendimuose, todėl esantis intymiai svarbus.

Kita vertus, kaip taikliai pažymi G. Weigelis, mokyklos, gimnazijos ir šeimos aplinka, katalikiška aplinka kartais sudaro įspūdį, jog augta gete, nors „augti tame gete nebuvo taip jau blogai“. Anot autoriaus, žmonės, nesuprantantys to, kad augo konkrečiu laiku, vietoje, kultūroje, yra smarkiausiai įstrigę gete. Jie tikisi, kad visuotinių tiesų pažinimas atsivers arba jame likus, arba jį palikus. Tuo tarpu tiesa ta, jog už vieno geto prasideda kitas. „Tikroji problema yra ne ta, ar jūs augote gete, o tai, ar jūsų gete vyravusios idėjos, papročiai ir ritmas paruošė jus priimti kitokias idėjas, papročius ir gyvenimo patirtis, bet neprarasti savo šaknų.<…> Juk be šaknų niekas neauga – tik džiūva ir dūlėja.“

Ši geto metafora pasirodė taikliai atsakanti į kritiką tiems, kurie kaltina katalikus naivumu, nieko nesupratimu, perdėtu entuziastingu, viltingu ir šviesiu, durnelių požiūriu į pasaulį, nes gyveno saugiai, patogiai ir juos supo idėjiškai monolitiški žmonės. Viltingas ir šviesus požiūris ištrūkus iš narvelio nėra rožiniai akiniai, rodantys, kad likęs pasaulis bus panašus į tą, iš kurio išėjome, tai nuostata, kad reikia suvokti pasaulio kitoniškumą, jog nesame šio pasaulio vaikai, bet kartu neprarasti savo šaknų, pradmenų. Katalikybė suteikia išskirtinį regėjimą į tikrovę, empatiškesnį, įžvalgesnį, gilesnį, viltingesnį tikrovės suvokimą, kuris automatiškai nepaverčia žvelgiančiojo baltu varnėnu, bet suteikia skaidresnę regą.

Knygos viršelis
George Weigel „Laiškai jaunam katalikui“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2008 m. Iš anglų k. vertė Ieva Mačionytė.

Besparniai viščiukai ir priešnuodis nihilizmui

Gilus katalikiškas šiuolaikinio pasaulio suvokimas, G. Weigelio teigimu, atsispindi amerikiečių prozininkės Flannery O‘Connor kūryboje. Šiandienos pasaulyje matome, kaip vis labiau nyksta dalies gyventojų moralinis jausmas, kuris sunaikinamas panašiai „kaip sunaikinami tam tikrų viščiukų sparnai, siekiant užauginti daugiau baltos mėsytės“. Anot knygos autoriaus, mūsų laikų karta vis labiau tampa besparnių viščiukų karta. Lieka cypliukai, negebantys skristi. Intensyviai išstumiant tikėjimą, miršta visa tai, kas iš tikrųjų buvo žmogiška: moralinis jausmas, gėrio ir blogio atpažinimas, sąžinės arba dvasinis jautrumas, neturintis nieko bendro su sentimentalumu. Besparniai viščiukai gyvena malonaus nihilizmo pasaulyje, tokioje terpėje, kur niekas nėra reikšminga, gėris nėra geras, o nedora nėra yda, kuriame užtenka mėgautis ir grožėtis savimi, jame visa, kas supa, tėra galimybė laimei rastis, o patirtys ir įvykiai yra atsitiktiniai.

Tik tikėjimas gali pakeisti šį požiūrį. Tikėjimas plokščią ir dvimatį nihilistinį pasaulėvaizdį, kuriame egzistuoja tik laimės didinimo ir skausmo mažinimo valios principas, papildo supratimu, kad visa yra svarbu, kad viskas, kas vyksta, yra reikšminga, nes pats įsikūnijęs Kristus atpirko šią tikrovę bei kiekvieną joje esantįjį. Istorija ir žmonija yra reikšmingi, nes per tai įvyksta atpirkimas. Katalikiška vaizduotė, kaip ją vadina „Laiškų jaunam katalikui“ autorius, nesuteikia primityvaus ir tiesmuko tikrovės matymo, dėl kurio dažnai kritikuojami katalikai, esą „jums jau pažadėtas amžinas gyvenimas, jūs jau gyvenate viltimi, kuri jus maitina, todėl viską suprimityvinate, supaprastinate“. Anaiptol. Katalikybė žvelgia į pasaulį, kuriame detalės susijusios tarpusavyje, visa, kas egzistuoja, turi tam tikrą priežastį, o visa, kas vyksta, turi tam tikrą tikslą. Katalikybė padeda įžvelgti tuos ryšius, kurie dažnai yra nukarpomi, įsivyraujančio paskirumo ir tikrovės regėjimo suskaldymo, kuris nebeleidžia vientisumui ir prasmingumui rastis. Vienas iš svarbiausių buvimo kataliku aspektų yra matyti tikrus daiktų matmenis. Šiuo ligos ir kančios laikotarpiu pamatyti tikrus daiktų matmenis labai svarbu. Visa, kas buvo įprasta, paprasta, kasdieniška, tampa prisijaukinama ir apsvarstoma iš naujo. Dabarties metas taip pat yra galimybė pažvelgti į mus supančią tikrovę naujai – įžvelgiant briaunas, kampus ir sąlyčius, kurių nepastebėjome, suvokiant mus supančių dalykų ir asmenų reikšmingumą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kam parašysi laišką?

Tai tik kelios mintys, išryškėjusios skaitant G. Weigelio  „Laiškus jaunam katalikui“. Įspūdį palieka ne vien plėtojamos temos, bet dėstymo stilius, nuoširdus rūpinimasis laiško adresatu. Ši knyga įkvepia ne vien apmąstyti turinį, bet ir ragina atvirai ir širdingai stiprinti ryšį su tais, kurie rūpi. Būtent todėl autorius parašė šią knygą – kad užmegztų su jaunu žmogumi ne formalų, bet gyvą ir veržlų santykį. Galbūt dabarties laikas yra proga iškirsti eketę patogių ir nuasmenintų ryšių lede. Po juo glūdi įšalusi galimybė nuoširdžiai papasakoti, kuo gyvename, arba atvirai pasikalbėti. Laiškas – ypač dabar, pandemijos metu – gali būti tinkama forma tą padaryti.

Projektą „Krikščioniška literatūra – ne tik davatkoms“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba