Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Pėsčiomis per filosofiją. Kokį pasaulį atveria žymių mąstytojų vaikščiojimo įpročiai?

Eisena už klimato teisingumą. Gretos Skaraitienės / „BNS Foto“ nuotrauka

„Filosofijoje pėsčiomis“ prancūzų filosofas Frédéricas Gros suregistruoja daugybę būdų, kuriais mes patenkame iš taško A į tašką B – piligrimystę, promenadą, protesto maršą, klajones gamtoje ir dykinėjimą didmiestyje. Jis parodo, ką tai pasakoja mums apie mus pačius.

Filosofas atkreipia dėmesį į kitus mąstytojus, kurie taip pat matė vaikščiojimą kaip centrinę savo veiklos vietą, ir apmąsto tokias įdomybes kaip tai, kodėl Henry’is Davidas Thoreau įžengė į Voldeno mišką, ieškodamas laukinės gamtos, priežastį, kodėl Arthuras Rimbaud vaikščiodavo spėriai, o Nervalis klaidžiodavo, kad pagydytų savo melancholiją. Knygoje sužinome, kad Rousseau turėjo eiti, kad mąstytų, Nietzsche turėjo eiti, kad rašytų, o Kantas vaikščiodavo, kad prasiblaškytų nuo kontempliacijos. 

Frédéricas Gros dėsto Paryžiaus politikos mokslų institute (Sciences Po), ten pat dirba ir akademinį – tyrėjo – darbą, domisi teisės, psichiatrijos, karo filosofija. Tiesa, „Filosofijoje pėsčiomis“ akademinė filosofija jam nėra tokia svarbi. Šioje knygoje autorius kopia į kalnus ir leidžiasi į mąslius miško takelius kartu su Friedrichu Nietzsche, šlitinėja miesto gatvėmis paskui Charles’į Baudelaire’ą, bando pagauti kiekvieną vienatvės saulėtekį su Henry’iu Davidu Thoreau, gydosi melancholiją su Gérard’u de Nervaliu, bando išjudinti mintį vaikštinėdamas kartu su Jeanu-Jacques’u Rousseau.

„Filosofija pėsčiomis“ – pasakojimas apie šių žmonių ir jų minčių istoriją pasitelkiant vieną juos jungiantį elementą – aistrą eiti (ir mąstyti!) savomis kojomis. Gali įkvėpti pasivaikščiojimui net patį įnirtingiausią namisėdą. Knygą lietuvių kalba išleido leidykla „Hubris“. Iš prancūzų kalbos vertė Paulius Jevsejevas.

Kritikų pristatoma kaip puiki, pilna erudicijos ir suteikianti puikią pramogą, ši knyga tikrai privers skaitytoją permąstyti savo santykį su vaikščiojimu.

Skaitykite knygos ištrauką.

Knygos viršelis

Laisvės

Pirmoji laisvė, kurią suteikia ėjimas pėsčiomis – net jei tiesiog vaikštinėjame, – yra laisvė atidėti: vaikščiodamas nusimeti rūpesčių naštą, kuriam laikui užmiršti reikalus. Nusprendi nesitampyti darbo su savimi – išeini laukan, vaikštinėji kur papuola, galvoji apie ką nors kita. Atitolimas dar labiau krinta į akis išsiruošus į ilgą kelių dienų žygį: tavęs nebevaržo pareigos, sutraukai įpročio grandines. Bet kodėl, panūdę išgyventi šią laisvę, turėtume leistis į žygį, o ne į kokią nors egzotišką kelionę? Juk žygiuodamas turi kęsti kitus nemalonius suvaržymus: kuprinės svorį, kelio atkarpų ilgį, oro išdaigas (tau gresia lietus, audros, svilinantis karštis), nakvynės nepatogumus, vieną kitą paskaudusią vietą… Vis dėlto tik ėjimas pėsčiomis gali mus išvaduoti nuo klaidingų įsitikinimų, kas žmogui būtinai reikalinga.

Pats ėjimas pėsčiomis tebėra nepermaldaujamų būtinybių viešpatija. Kad nueitum štai šią kelio atkarpą, teks eiti tiek ir tiek valandų, tiek ir tiek žingsnių. Tavo galimybės improvizuoti ribotos, nes vaikštai ne parko alėjomis ir negali sau leisti suklysti sankryžose rinkdamasis kelią – už visas klaidas teks sumokėti iškart ir brangiai. Jeigu virš kalno pakilo rūkas ar ėmė pilti kaip iš kibiro, reikia judėti, eiti toliau. Maisto ir vandens vartojimą turi apdairiai planuoti pagal pasirinktą maršrutą ir galimybes papildyti atsargas. Apie komfortą išvis nėra ką kalbėti. Tačiau nuostabu ne tai, kad jautiesi laimingas nepaisant šių sunkumų, o tai, kad esi laimingas dėl sunkumų. Turiu omenyje, kad negalėdamas nevaržomai rinktis, ką valgysi ar gersi, atsidavęs nekontroliuojamoms oro permainoms, pasikliaudamas tiktai savo paties ryžtu stabiliai judėti pirmyn, staiga supranti, kad visa gausingoji pasiūla (prekių, transporto, komunikacijos priemonių), tas vis augantis kiekis pagalbinių priemonių (ryšiams palaikyti, pirkti, judėti) – štai kas yra tikrieji varžtai. Iš tikrųjų visi tie smulkūs išlaisvinimai kaskart tik padidina sistemos apsukas, o šitai mane dar labiau įkalina. Dalykai, kurie mane išlaisvina nuo laiko ir erdvės, pajungia mane greičiui.

Žmogui, kuris nėra to patyręs, be papildomų paaiškinimų apibūdinta žygeivio situacija tuojau pat ima atrodyti absurdiška, nenormali, lyg savanoriška vergovė. Mat visa tai, kas žygeiviui tampa išsilaisvinimu, miestietis spontaniškai supranta kaip praradimus: išsipainioji iš komunikacijų tinklo ir nebesi suprastinamas į informacijos, atvaizdų ir prekių paskirstymo mazgą; suvoki, kad visa tai tikra ir svarbu tiek, kiek tikrumo ir svarbumo pats priskiri. Atsijungus pasaulis ne tik nesugriūva, bet ir visi jį saistantys ryšiai staiga pasirodo esantys raizgalynė, kuri slegia, dusina, veržia.

Žodžiu, laisvė – tai duonos kąsnis, gaivaus vandens gurkšnis, žvilgsniui atviras kraštovaizdis.

Kita vertus, nors atidėjimo laisvė man teikia malonumą, nors džiaugiuosi, galėdamas išeiti, taip pat džiaugiuosi grįždamas. Tai laimė trumpam, laisvė ištrūkti vienai kitai dienai. Grįžus niekas nebus pasikeitę. Iškart vėl pasiduosiu buvusiai inercijai: vėl įsivyraus greitis, savęs ir kitų užmarštis, dirgikliai ir nuovargis. Paprastumo šauksmas truko lygiai vieną žygį – „Žiūriu, atsigavai grynam ore.“ Padariau laisvės pauzę, galiu toliau vilkti kasdienybės jungą.

Antroji laisvė maištingesnė, agresyvi. Atidėjimo laisvė mūsų gyvenimus aprūpina tik galimybe laikinai „atsijungti“: kelioms dienoms tampu nepasiekiamas, patraukęs nuošaliais takais patiriu, ką reiškia būti už sistemos ribų. Bet galima pasielgti kitaip – nuspręsti nutraukti ryšius. Tokią laisvę nesunkiai atpažintume Jacko Kerouaco ir Gary Snyderio raginimuose laužyti normas ir leistis į platųjį pasaulį – mesti šalin idiotiškus papročius, keturių namų sienų slogų saugumą, To Paties keliamą nuobodulį, dėvėjimąsi dėl kartojimosi, prakutusių žmonių atbukimą ir neapykantą permainoms. Reikia kurstyti žmones leistis į kelią, laužyti taisykles, reikia puoselėti beprotybę ir svajas.

Šios antros laisvės atveju sprendimas eiti pėsčiomis – iškeliauti toli, kur nors kitur, išmėginti ką nors nauja – suprantamas kaip laukinio pasaulio (The Wild) šauksmas. Keliaudamas pėsčiomis atrandi žvaigždėtų naktų ir pirmapradžių energijų milžinišką galią, o kartu atsiveria ir tavo paties troškimai: mūsų troškimai beribiai, o kūnai kupini palaimos. Trenkus pasaulio durimis, nelieka jokių pančių, kojos atsiplėšia nuo šaligatvio (nuo to šimtą tūkstančių kartų minto kelio į savo gardą). Kryžkelės virpa lyg dvejonių kamuojamos žvaigždės, iš naujo atrandi kvapą gniaužiančią baimę rinktis savo valia, laisvę, nuo kurios svaigsta galva.

Šiuo atveju tapti laisvam yra kas kita, nei išsivaduoti iš dirbtinės aplinkos, kad maloniai pasidžiaugtum paprastais dalykais. Šiuo atveju išsilaisvini atrasdamas savo paties ir žmogiškumo ribą, tarsi tavyje iš krantų išsilietų maištaujanti nevaldoma Prigimtis. Kartais keliavimas pėsčiomis iššaukia perviršį: per didelį nuovargį, nuo kurio protas ima kliedėti; per didelį grožį, kuris išmuša sielą iš pusiausvyros; per didelę euforiją žvelgiant nuo aukštybių kalnų perėjose (kūnas tiesiog sprogsta). Keliaudami pėsčiomis galiausiai išbudiname savo maištingą archajišką pradą: troškimai tampa šiurkštūs ir neperkalbami, užmojai – pakylėti įkvėpimo. Mat keliaudami pėsčiomis įžengiame į vertikaliąją gyvybės ašį – mus ima nešti iš po kojų trykštanti srovė.

Bandau pasakyti, kad keliavimas pėsčiomis neveda į susitikimą su savimi, tarsi būtum pašauktas iš naujo atrasti, kas esi, išsivaduoti iš įsisenėjusių savęs atsižadėjimo pančių, susigrąžinti autentišką savastį, prarastąją tapatybę. Keliaudamas pėsčiomis, vaduojiesi nuo tapatybės idėjos apskritai, nuo pagundos kuo nors būti, turėti savo vardą ir istoriją. Kuo nors būti svarbu simpatiškų žmonių vakarėliuose, kur kiekvienas turi ką apie save pasakyti, taip pat tai tinka apsilankymams pas psichologą. Bet juk kuo nors būti – tai dar viena socialinė prievolė (privalai visomis išgalėmis likti ištikimas savo portretui!), kuri sukausto, dar vienas mums užkrautas kvailas pramanas. Keliavimo pėsčiomis laisvė – tai laisvė nebūti niekuo, nes einantis kūnas neturi istorijos, juo tiktai teka neatmenamus laikus menanti gyvybės srovė.

Taigi, esam dvikojis žvėris, judantis pirmyn; paprasta jėga tarp didžiulių medžių, paprastas riksmas. Keliaujant pėsčiomis dažnai tenka surikti, kad išsakytum susigrąžintą gyvūnišką esatį. Be abejo, toje didžiojoje laisvėje, kurią išaukštino Alleno Ginsbergo ir Williamo S. Burroughso nerimastingoji karta – toje energijos iškrovoje, turėjusioje išsprogdinti mūsų gyvenimus, o klusniesiems išmušti žemę iš po kojų, – keliavimas pėsčiomis per kalnus buvo viena priemonė tarp daugelio kitų, pavyzdžiui, narkotikų ir alkoholio, išgertuvių, orgijų, kuriomis visomis buvo siekiama nekaltybės.

Vis dėlto per keliavimą pėsčiomis galime sučiuopti šios kartos svajonę: iškeliaudamas pėsčiomis pareiški atsižadąs perpuvusios, užterštos, pavergiančios, niekingos civilizacijos.

Skaičiau Whitmaną, žinot, ką jisai sako? „Aukštyn galvas, vergai, išgąsdinkit užsienio despotus.“ Jis nori pasakyti – štai toks turi būti Bardas. Dzeno Beprotystės senųjų dykumų takų bardas, suprantat, visas pasaulis pilnas klajoklių su kuprinėmis, Dharmos valkatų, kurie atsisako paklusti bendram reikalavimui vartoti produktus ir dirbti dėl privilegijos įsigyti visą tą mėšlą: šaldytuvus, televizorius, automobilius, plaukų laką, dezodorantus ir kitą šlamštą […]. [T]ūkstančiai, milijonai jaunų amerikiečių bastosi po pasaulį su kuprinėmis… (Jack Kerouac. Dharmos valkatos [1958]. Vertė Saulius Repečka. Vilnius: Baltos lankos, 2007.)

Aukščiausioji keliautojo pėsčiomis laisvė retesnė. Tai trečiasis laipsnis, einantis po džiaugsmingo sugrįžimo prie paprastų dalykų ir archajinio žvėries prado susigrąžinimo. Trečioji laisvė – atsižadėjusiojo laisvė. Vienas didžiųjų indologų Heinrichas Zimmeris teigia, kad hinduizmo filosofijoje skiriami keturi gyvenimo kelio etapai. Pirmasis – mokinio, auklėtinio, sekėjo etapas. Iš esmės gyvenimo aušroje reikia paklusti mokytojo paliepimams, dėtis į galvą jo pamokymus, priimti kritiką ir laikytis nurodytų principų. Reikia imti, ką tau duoda.

Antrajame etape jau suaugęs vyras savo gyvenimo vidurdienį tampa namų šeimininku, šeimos galva: kaip moka, tvarko savo turtą, prisideda prie šventikų išlaikymo, dirba darbą, paklūsta socialiniams suvaržymams ir pats primeta juos kitiems. Jis sutinka nešioti socialines kaukes, kurios nustato jo vaidmenį visuomenėje ir šeimoje. Vėliau, gyvenimo popietėje, kai vaikai jau pasirengę perimti namus į savo rankas, vyras gali vienu ypu atsisakyti socialinių prievolių, šeiminės naštos, ekonominių rūpesčių – jis tampa atsiskyrėliu. 

Tai „išėjimo į mišką“ etapas, kai susikaupiant ir medituojant reikės mokytis susigyventi su tuo, kas mumyse per amžius liko nepakitę ir laukia, kol bus sužadinta: tai amžinasis Pats, esantis aukščiau visų kaukių, funkcijų, tapatybių ir istorijų. Galiausiai, pabuvus atsiskyrėliu, ateina laikas tapti piligrimu. Šiam etapui žmogaus gyvenime skirtas begalinis šlovingas vasaros vakaras: tai klajojančio elgetos etapas, kai gyventi reikš nuolat keisti buvimo vietą. Nepabaigiamas ėjimas tai vienur, tai kitur visą laiką rodys, kaip viena ir tas pats esti bevardis Pats ir visur esanti Pasaulio širdis. Išminčius atsižada visko. Tai pati aukščiausia, visiško abejingumo laisvė. Aš nebeturiu jokių interesų nei savo paties, nei pasaulio atžvilgiu. Esu abejingas praeičiai ir ateičiai; aš – tik amžina buvimo kartu dabartis. Kaip žinome iš Swamio Ramdaso Piligrimystės užrašų, tą akimirką, kai visko atsižadi, visa tau atitenka, kai nieko nebereikalauji, visko gauni su kaupu. Viskas – tai pats esaties intensyvumas.

Šią pilnatvišką atsižadėjimo laisvę gali aiškiai užčiuopti ilguose žygiuose. Eidamas ilgą laiką, kažkuriuo metu imi nebesupaisyti, kiek valandų praėjo ar kiek laiko dar prireiks dabartinei kelio atkarpai įveikti, ant pečių junti būtinųjų dalykų svorį, galvoji, šitiek tikrai pakanka – o gal gyvenimui iš tikrųjų daugiau nieko ir nereikia, – ir atrodo, kad galėtum štai taip eiti dienų dienas, amžių amžius. Nebelabai žinai, kur ir kodėl eini: tai visiškai nesvarbu, kaip nesvarbi tavo praeitis ar kiek dabar valandų. Ir jautiesi laisvas, nes kai tik prisimeni už nugaros paliktus įsipareigojimo pragarui požymius – vardą, amžių, profesiją, karjerą, – jie visi iki vieno atrodo juokingi, mažareikšmiai, pamėkliniai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien