Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Petro Palilionio memuaristikos subtilybės

Petro Palilionio knygos „2-ieji memografai“ viršelio fragmentas

Drauge su Gediminu Jankumi pasinėrę į antruosius rašytojo Petro Palilionio memografus artimiau susipažinsite su aktoriumi Algimantu Masiuliu, rašytoju Juozu Baltušiu ir literatūros istoriku Leonu Fliorentu Gudaičiu, sužinosite, ką ir kodėl norėta siūlyti Nobelio premijai, ką bendro turi meilė ir sveikata, be to, čia rasite naują literatūros istorijai svarbų dokumentinį liudijimą bei daugybę kitų įdomių įžvalgų bei detalių.

Gediminas Jankus

Neatsitraukdamas perskaičiau poeto, eseisto Petro Palilionio naująją prisiminimų knygą „2-ieji memografai“ (Kaunas: „Naujasis lankas“, 2021) ir dar keletą kartų grįžau prie jos archyvinėmis nuotraukomis gausiai iliustruotų puslapių. Įdomu, pagavu, netikėta. Daugelis faktų ir atvėrimų apie mūsų kultūros žmones, su kuriais autoriui teko bendrauti, be abejo, yra nežinomi, gal kai kas ir sąmoningai anksčiau rašiusių ar kalbėjusių nutylėta. 

P. Palilionis sugeba suintriguoti: kai kur tik užsimena apie vieną kitą garsaus kūrėjo nevadovėlinį, neoficialų gyvenimo puslapį ar pastraipą, atskleidžia tik dalį vien jam težinomų epizodų, o kai kur stumteli šalin užuominas ir istorijas dėlioja atvirai, kartais pasitelkdamas jam būdingą ironiją, vos jaučiamą sarkazmą. Bet dažniausiai autorius išlaiko pagarbų, kartais net meditatyvų stilių ir savo herojų išgyvenimus, nelengvas situacijas, prieštaringus poelgius perteikia ne kaip kokias sensacijas, o kaip to meto aplinkybių neišvengiamas būtinybes. 

„2-ieji memografai“ savo stilistika panašūs į anksčiau išleistus „Pirmuosius memografus“ (Kaunas: „Naujasis lankas“, 2019), kuriuose autorius, prisimindamas savo pažinotus garsius kūrėjus – Bernardą Brazdžionį, Justiną Marcinkevičių ir Vytautą Praną Volertą – rėmėsi anksčiau neskelbtais laiškais, komentarais, įrašais. Naujoje knygoje kalbama apie ne mažiau garsius mūsų šviesuolius – aktorių Algimantą Masiulį, rašytoją Juozą Baltušį ir literatūros istoriką Leoną Fliorentą Gudaitį. Kalbama jautriai, kai kada – žaismingai, pasitelkus ne tik epistoliariją, bet ir autentiškus pašnekesius su šiomis garsiomis asmenybėmis, gausu jų netikėtų atsivėrimų, paties autoriaus reakcijų.

Petras Palilionis, pagarsėjęs ne tik savo eilėraščių rinkiniais, poemomis, kai kurių literatūrologų priskirtomis fakto literatūros žanrui (nors, mano manymu, tai gerokai susiaurina ir nususina šiuos ženklius kūrinius), bet ir itin solidžiais biografiniais romanais „Svajojęs gražų gyvenimą“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001) apie Juozo Grušo gyvenimą bei kūrybą ir „Tautos šauklio aidai“ (Kaunas: „Naujasis lankas“, 2011), skirtu Bernardui Brazdžioniui, kuriuose daugybė kruopščiai dokumentuotos, įvairiais šaltiniais ir archyviniais dokumentais paremtos negirdėtos medžiagos, tarp žanro autorių jau užėmė itin svarią, bene pagrindinę vietą. Šias savo biografines knygas-tyrimus pavadinęs „apmatais“ ir „etiudais“ P. Palilionis, be abejo, gerokai pasikuklino. 

Kaip kuklinasi ir dabar, kai sulaukėme dar vieno, itin estetiškai parengto, dokumentuoto bei asmeniško bendravimo dvasia pripildyto leidinio. Knygos pradžioje autoriui išsprūsta: „Vis skaudžiau ant kulnų lipa besibaigiantis man skirtas laikas, vis sunkiau slegia neatlygintinos moralinės skolos.“ Būtent tas moralines skolas savo „kreditoriams“ – bičiuliams, iškiliems kūrėjams – rašytojas ir skuba grąžinti. Grąžinti, įprasmindamas jų atmintį, ženklius darbus. 

Svarbu, kad P. Palilionis nepasidavė kiek keistai, sunkiai suvokiamai tendencijai, plintančiai kai kurių mūsų kaimynų, pavyzdžiui, lenkų memuaristikoje – pasakoti apie garsias asmenybes ar dėlioti atminties pasjansus, prisidengiant anoniminiu, išgalvotu vardu. Įsivaizduokime, kokių absurdų ir melagienos galima pateikti – juk pasakoja kažkoks niekam nežinomas subjektas, kurio istorijų tikroviškumo niekaip nepatikrinsi. Toks, sakyčiau, atsakomybės vengimas, vinguriavimas tarp realybės ir anekdotiškų pramanų, ko gero, priskirtinas bulvarinių skaitalų žanrui, o ne rimtai, atsakingai fakto literatūrai. Juk dirbtinis pasakorius dažniausiai neišvengia savigyros, tuštybės ir hėgeliškojo „liokajaus sindromo“. Kaip būtų nususinta ir suchaltūrinta P. Palilionio memografų idėja, jei vietoje paties autoriaus prisiminimus dėliotų jo neva alter ego, pavyzdžiui, koks nors Pinčiukas…

Laimė, nerandame nei Pinčiuko, nei kito priedangos personažo – P. Palilionis pats pasakoja apie savo bendravimą, draugystę ir pokalbius su mūsų šviesuoliais labai betarpiškai, gyvai, dažnai pasilikdamas šešėlyje, nesibrukdamas į pirmą planą. Svarbiausias tikslas – atskleisti menkai žinomą asmenybės bruožą, charakterio kampuotumą, paradoksalų, tačiau itin įdomų pasvarstymą. Ypač tai ryšku pirmajame knygos memografe, skirtame garsiajam Aktoriui Algimantui Masiuliui – „Liūtas žiemą (Iš pažinties su Algimantu Masiuliu)“. 

Aktorius Algimantas Masiulis. Gedimino Jankaus nuotrauka

Aktoriaus atminimas jau kartą mus su P. Palilioniu buvo suvedęs – teatrologės Elvyros Markevičiūtės kruopščiai sudarytoje knygoje „Algimantas Masiulis: siela po teutonų riterio šarvais“ (Kaunas: Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2012) paskelbti mudviejų prisiminimai apie didįjį scenos Meistrą. Galvojau, kad P. Palilionis svarbiausius akcentus jau sudėliojo, tačiau klydau – „Liūtas žiemą“ atskleidė mažiau žinomus Aktoriaus skaudžius atsivėrimus, dramatiškas viršūnes ir gelmes, nuolatinį nerimą bei nepasitenkinimą dėl vaidmenų, kūrybines kančias ir konfliktus su kai kuriais režisieriais. Būtent kūrybos laisvė, saviraiška A. Masiuliui buvo svarbiausios, jį žeidė teatro vidutinybių diktatas, banalybės scenoje bei panieka aktoriams.

Maloniai nustebino ir mano paminėjimas, pasakojant apie Aktoriaus potraukį tapybai, dažnas mūsų keliones ir tuos plenerus, kurių metu gimė daugelis būsimų paveikslų eskizų – juk galų gale Kauno menininkų namuose A. Masiulis ryžosi surengti savo darbų parodą. Dėkoju ir už paskelbtas kelias mano nuotraukas su Aktoriumi, kurios gyvai priminė bendravimą su juo, Meistro pamokas. Gal labiau pažinau jį iš tos paradinės, idealiosios pusės. Man A. Masiulis buvo nepasiekiamas kilnaus, tauraus Riterio pavyzdys, nuolat nerimstantis, ieškantis tiek sceninio, tiek apskritai kūrybinio idealo. 

P. Palilionis atskleidžia gerokai šakotesnį, daugiabriaunį, kartais – prieštaringą Aktoriaus charakterį, nevengia kalbėti ir apie jo žmogiškąsias silpnybes, paklydimus, bet nuo to nė kiek nesumąžta A. Masiulio didybė. Vengdamas beatodairiško liaupsinimo ir panegirikos, P. Palilionis sudėliojo įsimintiną kūrėjo gyvenimo mozaiką. Prieš akis iškyla intelektualas, nuolat siekiantis naujų viršūnių, tobulėjantis, filosofuojantis unikumas ne tik tarp aktorių. Tarp daugelio kūrėjų.  

Juk A. Masiulį autorius pirmąkart pamatė ir įsiminė besimokydamas Panevėžyje. Garsusis J. Miltinio teatras, kuriame Meistro pamokos įsirėžė visam gyvenimui, taip pat randa vietos memografe. P. Palilionis išmaniai veda kūrybines A. Masiulio paraleles nuo Panevėžio iki Nacionalinio Kauno dramos teatro ir įvairiais pavyzdžiais teigia, kad savo imperatyvių etinių nuostatų Aktorius niekada nebuvo išdavęs.

Įdomūs epizodai apie A. Masiulio poezijos skaitymą, įrašus, jo mėgiamus poetus, daug naujo sužinai, gilindamasis į pateikiamus interviu, Aktoriaus dienoraščių, laiškų, pamąstymų ištraukas. 

P. Palilionis bene 60 metų paskyrė kultūrai ir literatūrai, dvi jo darbovietės – Lietuvos radijo ir televizijos Kauno skyrius ir Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius. Tad ir jo bendravimas, sakyčiau, tikra bičiulystė su Aktoriumi vystėsi tose dviejose sferose. Dažnas ir laukiamas svečias jis būdavo Kauno rašytojų skyriuje, tuomet ir išsikalbėdavo apie rūpesčius, teatro problemas, kankinantį nerimą. P. Palilionis ne veltui pasirinko pavadinimą „Liūtas žiemą“ – juk tai paskutinis A. Masiulio vaidmuo Kauno dramos scenoje, etapinis, kainavęs jam didžiulių dvasinių ir fizinių jėgų. Aktorius liko nepatenkintas savo sukurtu Anglijos karaliaus Henriko II vaidmeniu, graužatis, kurią nusako P. Palilionis, nedavė jam ramybės.    

„Jis buvo visoks. Didelis, talentingas, neklonuotinas. Visoks ir lieka mūsų trumpalaikėje atmintyje“, – rašo autorius. Pavadinčiau šį Aktoriaus memografą „daugiabriauniu objektyvumu“ – P. Palilionio pastangomis A. Masiulis prieš mus iškyla tokia įsimintina majestotiška dvasios didybe, tokiu akivaizdžiu Romos patricijaus pranašumu, tokia kūrybine galia, kad dar kartą suvoki – tikras didis talentas gyvas savo kūryba bei kančia. 

Rašytojas Juozas Baltušis. Gedimino Jankaus nuotrauka

Dvasios didybės ir patricijaus pranašumo vargu ar verta ieškoti kitame memografe, skirtame mūsų literatūros klasikui Juozui Baltušiui. Išleisti jo dienoraščiai gan ryškiai atskleidė prieštaringą rašytojo charakterį, nenuoseklumą, kartais – chameleonišką dvilypumą. 

P. Palilionis kartkartėm pacituoja to dienoraščio ištraukas, kalbančias apie jo kūrybą, kito klasiko Juozo Grušo vertinimus, svarstymus apie to meto literatūros procesą. Tačiau didžiausią dalį skiria savo gyviems susitikimams ir bendravimui su J. Baltušiu. Šis memografas net stilistika gerokai skiriasi nuo kitų dviejų: čia dažnesnis ironiškas, retsykiais – net sarkastiškas tonas, autorius nevengia prikišamai parodyti J. Baltušio nenuoseklumus ir nuotaikos kaitas, prieštaringus, besikaitaliojančius vertinimus. Kada jis tikras, nuoširdus, neveidmainiaujantis? Galgi savo kūryboje, apie kurią P. Palilionis atsiliepia pagarbiai (ypač minėdamas „Sakmę apie Juzą“).

Įdomu ir netikėta tai, kad P. Palilionis atskleidžia visai mums nežinomą J. Baltušį ne tik per jų asmeninį santykį – netgi labiau kalbėdamas apie bendravimą su dramaturgu J. Grušu. Negirdėti faktai ir užmojai, gimę trijulės pašnekesių metu J. Grušo namuose, nūnai gali sukelti tik šypseną. Šypsosi ir pats P. Palilionis, šį memografą pavadinęs „Sakmė apie Nobelio premijos kandidatą, arba Kreivų veidrodžių karalijoje“. Toji Nobelio premijos J. Baltušiui idėja, sumanyta paties J. Grušo būtent už „Sakmę apie Juzą“, gerokai susuko galvą pačiam klasikui J. Baltušiui, ir abu labai rimtai dėliojo užduotis P. Palilioniui – nuvykti į Vakarų Vokietiją, susirasti Nobelio premijos laureatą Heinrichą Böllį ir prašyti jo rekomendacijos J. Baltušio kandidatūrai… 

Asmeniškai su J. Baltušiu susitikdamas Kaune, ir ne tik pas J. Grušą, autorius palaipsniui atskleidžia klasiko pomėgius, charakteringus, dažnai – prieštaringus bruožus. Pasakojimas, kaip minėjau, nuspalvintas lengva ironija ar šypsniu, tačiau be pajuokos ar žeminimo. Netgi J. Baltušio nuolatinis dėmesys ir silpnybė dailiajai lyčiai pateikiami be pigaus pakrizenimo, korektiškai, o jo meilė jaunai Kauno poetei aprašoma itin santūriai, net nutylint jos tapatybę (nors nei tada, nei dabar meno žmonėms tai nebuvo paslaptis). O čia pat, pasakodamas apie kitą pasiją, autorius jau nesibodi įvardinti ir jos vardą, ir pavardę. Tokie išrankumai, nelygumai, be abejo, tik pakenkia.

Prisimenu vieną jautrų epizodą J. Baltušio kūrinyje „Su kuo valgyta druska“. Jis pasakoja apie užpuolusias ligas, silpstančią širdį, griežtus daktarų nurodymus – ilsėtis, reguliariai ryti vaistus, vengti streso. Aplankęs inteligentišką, jau nepraktikuojančią seną bičiulę gydytoją didžiai nustemba, išgirdęs jos patarimą vengti vaistų, o svarbiausia – mylėti. Taip, mylėti, ir apie tai nebūtinai turi žinoti pats objektas. Meilė gydo, net vienpusė. J. Baltušis rašo, kad bandė paklausyti šio patarimo ir pradėjo sparčiai sveikti, deja, padėkoti gydytojai nespėjo – ji mirė. 

Kas žino, gal P. Palilionio aprašytos simpatijos J. Baltušiui ir buvo ne tik sveikesnės būties, bet ir kūrybos šaltinis? O antipatijos bei idėjinių principų laikymasis, nenoras pripažinti klaidas ar prieštaras – ne vien aklas užsispyrimas? Šiaip ar taip, kaip teigia P. Palilionis, „liko klasikinė Juozo Baltušio proza, įtaigūs lietuviškojo žodžio kūriniai, pradedant „Parduotomis vasaromis“, o baigiant (gal ir nebaigiant) „Sakme apie Juzą“.“

Literatūros istorikas Leonas Fliorentas Gudaitis. Gedimino Jankaus nuotrauka
Gedimino Jankaus nuotrauka

Trečiasis memografas skirtas profesoriui, spaudos istorikui, bibliofilui Leonui Fliorentui Gudaičiui. Tai pats didžiausias knygos skyrius „Knygius, arba Profesoriaus Leono Gudaičio akiračiai“, apimantis veik 80 puslapių. Tik prieš dvejus metus jo netekome, netekome kažkaip staigiai, labai netikėtai, ir šis itin jautrus, nuoširdus P. Palilionio atsiminimų pluoštas – tikra profesoriaus darbų ir visos nenuilstamos gyvenimo veiklos apologija, pagarbos bei meilės išraiška. 

L. Gudaitis – nuo 1958 m. laikraščio „Kauno tiesa“ atsakingojo sekretoriaus pavaduotojas ir atsakingasis sekretorius, vėliau, nuo 1971 m. – žurnalo „Nemunas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Nuo 1994 m. – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytojas, 1995–2003 m. – Lietuvių literatūros katedros vedėjas. Tai šykščios biografijos eilutės. Pusšimtį metų pažinojęs Leoną, P. Palilionis, kaip visada, pateikia daugybę iki šiol neskelbtų faktų apie literatūrologą, jo tyrinėjimų sritis, išleistas knygas, darbą redakcijose bei akademinėje aplinkoje. Juk ir vadindavome jį akademiku, turėdami mintyje didžiulę L. Gudaičio erudiciją, apsiskaitymą, kruopštumą, daugybės prieškario literatūrinės spaudos paslapčių atskleidimą. O iš tiesų prie akademiko vardo jis buvo labai priartėjęs, labiausiai tuo laiku jo vertas. 

P. Palilionis, dėliodamas ypatingo kruopštumo ir darbštumo profesoriaus tyrinėjimų mozaiką, išsamiai pasakoja apie jo svarbesnes knygas: „Platėjantys akiračiai: lietuvių literatūrinė spauda 1904–1917 metais“, „Permainų vėjai: lietuvių literatūrinė spauda 1923–1927 metais“, „Meno palėpėse“. O kur dar parengti tautinio epo kūrėjo Antano Šmulkščio-Paparonio rinktiniai raštai su išsamiausia pratarme, Lietuvos partizanų eilių ir dainų rinkinys „Kovos keliu žengiant 1945–1953“ bei daugybė kitų. 

Nuo 1994 m. profesorius dėstė Vytauto Didžiojo universitete, o 1995–2003 m. ėjo Lietuvių literatūros katedros vedėjo pareigas. Pasak P. Palilionio, ypač svarbus, neįkainojamas jo darbas yra tęstinis VDU leidinys „Darbai ir dienos“ (1994–2006). L. Gudaitis buvo ilgametis šio leidinio mokslinis redaktorius, subūręs įvairių sričių intelektualus, istorikus, filosofus, literatūrologus, menininkus. 

Autorius primena ir Leono Gudaičio kilnų poelgį – dar 2010 metais jis universitetui padovanojo didžiulę rečiausių lietuviškų spaudos rinkinių kolekciją, o kiek vėliau – per pusantro tūkstančio knygų asmeninę biblioteką. P. Palilionis pagyvina sausus faktus L. Gudaičio komentarais, judviejų pašnekesiais, įvairiais itin gyvais, betarpiškais epizodais iš susitikimų, išleistų knygų aptarimų ir pan. 

Labai svarbus yra kitos profesoriaus mūzos – poezijos – atskleidimas. Jaunystėje (1954–1957) eiliavęs, lyriškus posmus dėliojęs būsimas bibliofilas ilgainiui nuo šio pomėgio nutolo, tačiau bandymai liko, ir būtent jie, P. Palilionio surasti, rūpestingai sudėlioti bei paskelbti šiame memografe.

Visa tai puiku, kartoju – retas ir sektinas mūsų kuklaus Šviesuolio pagerbimo pavyzdys, tačiau koks lašas deguto kaip tyčia nuvarva, nors tu ką. Bent man taip rodosi, kad lašas, kitam gal – visas šaukštas. Ir ne todėl, kad kažkaip sumenkina darbštuolio, spaudos ir knygų tyrinėjimuose prasmegusio mokslininko autoritetą ar spindesį. Nesumenkina, tačiau nieko papildomo profesoriaus apibūdinimui nesuteikia ne itin korektiška P. Palilionio pastaba „Tuomet glūdėjęs kaip pelė po šluota…“ 

Paaiškinu – knygos autorius sumanė įterpti didžiulį pasakojimą apie tuometinę situaciją „Nemuno“ žurnalo redakcijoje, kuriai, regis, nuo 1967 m. vadovavo poetas ir partijos patikėtinis Antanas Drilinga (nuo 1971 m. jis dar ir Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus atsakingasis sekretorius, nūdieniškai – pirmininkas). Esmė ta, kad anuomet redakcijoje vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju dirbo mūsų L. Gudaitis. Kai redakcijos jaunieji (Robertas Keturakis, Aleksas Dabulskis, Juozas Marcinkevičius bei Kauno skyriaus rašytojai Algimantas Mikuta ir Vytautas Martinkus) pradėjo maištauti prieš bendros kalbos su jais nerandantį, autoritariniais užmojais ir nesiskaitymu garsėjantį A. Drilingą, net suraitė raštą-skundą Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui; šiame skunde donose Leono Gudaičio parašo nebuvo. Jis apskritai, pasak P. Palilionio, „glūdėjo kaip pelė po šluota“…

Manau, ir gerai, kad glūdėjo. Jo parašas po tokiu veidmainišku, partinės frazeologijos prisodrintu raštu (jo kopiją P. Palilionis pateikia knygoje) tikrai būtų pažeminęs L. Gudaičio savigarbą, galų gale, kaip atrodytų – vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas skundžia partijai savo šefą? 

Nenoriu gilintis į visas to meto peripetijas, intrigas ir pasistumdymus, kuriuos kartais tiesiog pasimėgaudamas smulkiai aprašinėja P. Palilionis. Gal tikrai tas poetas A. Drilinga užrietė nosį, išpuiko, gal tikrai ne tik redakcijoje, bet ir Rašytojų sąjungos Kauno skyriuje elgėsi kaip savo tėvonijoje, gal tikrai buvo būtina maištauti, skųsti ir versti ne tik iš redaktorių, bet ir iš Kauno rašytojų vadovų. Gal. Bet ką visa toji istorija turi bendro su Leonu Gudaičiu, kuris išlaikė neutralumą ir nesikišo į tarpusavio peštynes?

Manau, kad P. Palilionis, paskelbęs itin retą, tik saujelei žmonių žinomą faktą, pateikęs svarbių raštų kopijas, detaliai nupasakojęs Kauno rašytojų ataskaitinio rinkiminio susirinkimo peripetijas, kuomet netikėtai slaptu balsavimu buvo nuverstas A. Drilinga, padarė ne tik memografinį, bet ir literatūros istorijai itin svarbų dokumentinį liudijimą. Tik šis svarus memografas turėjo tapti ketvirtuoju, visiškai atskiru pasakojimu knygoje. Suplakęs apologiją profesoriui L. Gudaičiui su dramatiškais, bet vis tik tarpusavio pasistumdymais, įtraukiant partijos Centro komiteto bonzas, manau, autorius ir nuvarvino lašą deguto. 

Tačiau bendras skonis nesugadintas. Miela ir man artima toji P. Palilionio antroji memografų knyga. Miela savo atvirumu, padorumu, kilnių darbų paliudijimu ir pažinotų kūrėjų atvėrimu.         

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien