2021 02 22

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Pianistas D. Mažintas: „Atradau stebuklingą kūrybinį gyvenimą Troškūnų vienuolyne“

Darius Mažintas. Živilės Zimnickaitės nuotrauka

Skaičiuojame jau metus, kai visas pasaulis susidūrė su pandemija, kai daug sričių buvo priverstos nueiti į sąstingį, kai žmonės privalėjo dėl susiklosčiusios situacijos keisti požiūrį į gyvenimą, sustabdyti veiklas ar imtis kitų, kai kultūros pasaulis užvėrė duris laukdamas, kada vėl jas atvers, o kūrybinį pulsą perkėlęs į nuotolines platformas.

Pokalbis su pianistu, kultūros veikėju DARIUMI MAŽINTU – apie pandemijos pakoreguotą kūrybinį gyvenimą, naujus atradimus menininko kely ir kasdienybėje. Susipažinus su Dariaus požiūriu į kūrybą ir gyvenimą, jį būtų galima drąsiai vadinti įkvepiančiu muzikos filosofu, o į kiekvieną susiklosčiusią situaciją žiūrėti šviesiai ir atrandant prasmę.

Dariau, kokie buvo Jūsų 2020-ieji, kaip pandemija paveikė Jūsų veiklą, kokių pokyčių įvyko?

Sustojimo, susimąstymo, įsiklausymo į savo norus metai. Prieš tai buvo pagavęs pagreitis, reikėjo laikyti vairą. Praėję metai – lyg rankinis stabdis, privertęs sustoti ir susimąstyti. Atradau lėtą tempą, gamtą, pagalvojau apie gyvenimo prasmę, ko aš iš tiesų noriu, susidėliojau prioritetus, kur veda mane vidinis balsas. Visada jaučiau priešpriešą tarp to, ką reikia daryti, kas būtina ir ką noriu daryti. Pradėjau klausyti savo vidaus.

Profesinė veikla sustojo. Bet čia tik požiūrio klausimas. Požiūris gali pakeisti veiksmą. Nebuvo koncertų, bet galėjau ruošti programas, kurių dėl didelio tempo nespėdavau įgyvendinti.

Į šį pandemijos laikotarpį siūlau pasižiūrėti kaip vieną iš etapų. Daug kas atradome papildomų darbų. Tas, kas moka vairuoti – pradėjo vairuoti, kas moka siūti – pradėjo siūti, kas moka rašyti – pradėjo rašyti. Visi įgūdžiai, kuriuos įgijome, pasitarnaus ateičiai. Dabartinis laikas mus moko adaptuotis ir pamėginti išsisukti iš susiklosčiusios situacijos.

Aš ir pats galvojau pradėti vairuoti, naudodamasis „Uber“ programėle, bet dar neprireikė. Kiekviena situacija – požiūrio klausimas, kaip ją spręsi. Galima liūdėti. Tačiau verta prisiminti, kad nieko nebūna amžino. Pandemija taip pat praeis. Arba, kaip sakoma: „Nesidžiauk, kai aplanko sėkmė, ir neliūdėk, kai aplanko nesėkmė.“ Naudos, kurios gavau per praėjusius metus, nebūčiau gavęs kitomis aplinkybėmis.

Kaip atradote Troškūnų vienuolyną, į kurį važiuojate kiekvieną savaitgalį?

Pirmą kartą į Troškūnų vienuolyną atvykau prieš aštuonerius metus. Daug ko tad nesupratau apie pasaulį, apie save. Tuo metu dirbau Kultūros ministerijoje. Nebuvo laiko ir vietos vidiniams troškimams, buvo pagreitis. 

Jau tada vienuolynas ir šalia esanti Švč. Trejybės bažnyčia paliko didžiulį įspūdį. Bernardinų statytas vienuolynas ir dabar turi stiprią energetiką. Bernardinų vienuoliai juk buvo vieni iš tų, kurie skleidė kultūrą, švietimą. Idėjos buvo užkoduotos jau XVII–XVIII amžiuje, kad turėtų tęstinumą. Jei gauni kažką, turi skleisti kitiems.

Prieš šešerius metus įvyko pokyčių, baigėsi vienas etapas, prasidėjo pasiruošimas kitam. Reikėjo galvoti, kaip toliau gyventi. Turėjau suprasti, ką keisti. Teko keisti mąstymą. Praėjęs gyvenimas buvo paremtas dalykais, kurių iš širdies nenorėjau. Tik pradėjęs gilintis į savo vidinį pasaulį atradau save, atradau Troškūnus. Šiandien ši vieta man yra kaip namai, kuri maitina mane kūrybine energija. Muzika čia skleidžiasi ypatingai. Ši vieta – lyg laidininkas tarp menininko ir klausytojo, kuriuos sujungia muzika. Čia kur kas greičiau parengiu naujus kūrinius. Atsirado laisvė. Bandau įsiinstaliuoti Troškūnus į savo vidų, kad visur tą jausmą neščiausi.

Troškūnuose kūrybinės idėjos realizuojasi kur kas greičiau nei kur kitur. Noriu jas pristatyti žmonėms, menininkams, jauniesiems talentams.

Papasakokite apie repeticijas Troškūnų vienuolyno bažnyčioje, į kurias ne karantino metu jau pradėjo atvykti klausytojų ne tik iš aplinkinių vietų, bet ir iš Vilniaus.

Man atrodo, kad įdomu pamatyti klausytojui pačią atlikėjo virtuvę, koks procesas vyksta iki finalinio rezultato, kaip gimsta interpretacijos. Menininkas keičiasi nuo patirties, išgyvenimų. Tai atsispindi jo kūryboje. Ir tai labai įdomu. Iki karantino važiuodavau į Troškūnų vienuolyną kiekvieną savaitgalį. Po sekmadienio Mišių pradėjau rengti atviras repeticijas. Iš pradžių ateidavo keletas vietinių gyventojų pažiūrėti, vėliau jau pradėjo važiuoti iš aplinkinių miestų, iš Vilniaus. Bažnyčia atvira. 

Kai kas ateina, kai kas išeina, o tu groji. Jaučiu, kad repeticijų formatas įgaus pagreitį. Tai yra būtent tai, kuo galima sudominti, tai edukacija, kai pasakoji kontekstą, kūrinio istoriją, bendrauji su klausytoju. Šios atviros repeticijos – tai klasikinės muzikos sklaida kitu aspektu.

Darius Mažintas. Živilės Zimnickaitės nuotrauka
Darius Mažintas. Živilės Zimnickaitės nuotrauka

Kodėl Jums svarbu klausytojui parodyti menininko darbo procesą iki scenos?

Supažindindami žmogų su repeticijų procesu, mes padedame jam suprasti kūrinį iš menininko pozicijos. Tai kur kas įdomiau. Repeticija – tarsi bendravimas su profesionaliu menininku, kuris jaučia muziką kitaip ir gali ją padėti suprasti, paaiškinti, kaip jos klausyti. Nesvarbu, kokios specialybės atstovai mes esame, nuo muzikos mūsų patirtis auga, keičiasi, o bendras išprusimas plečiasi, – ne tik teorinis, bet ir jausminis. 

Ar visada užtenka kantrybės ir valios procesui iki norimo rezultato? Kiek tai kainuoja pastangų?

Kantrybė ir valia – veiksmo sudedamoji dalis. Juk pakanka valios nueiti iki šaldytuvo, kai norime valgyti. 

Į kokias programas koncentruojatės šiuo metu?

Stengiuosi aprėpti epochomis. Klausau daug įvairios muzikos. Esu užsibrėžęs parengti Chopino, Beethoveno, Mozarto programas. Visos Beethoveno sonatos – maždaug devynios valandos muzikos be sustojimo. Mane domina labai dideli konceptualūs dalykai. Tai tarsi bėgti muzikinį maratoną. Noriu išmėginti savo galimybes, kol amžius leidžia. 

Šiuo metu daug groju Chopino muzikos. Esu užsibrėžęs atlikti visus šio kompozitoriaus noktiurnus. Taip pat nemažai muzikos skaitau iš lapo. Skaitymas iš lapo – svarbi sudedamoji kūrybinio tobulėjimo dalis. Atpalaiduoju kūną, bandau atsiduoti muzikai, stengiuosi pasikliauti savo nuojauta. Pirštai tarsi patys atsiduoda muzikos tėkmei. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kaip manote, kiek svarbu muzika kasdieniame gyvenime kiekvienam žmogui?

Muzika augina ir praturtina mūsų vidų. Yra atlikta daugybė mokslinių tyrimų nagrinėjant muzikos veiksmingumą. Teko groti įkalinimo vietoje. Po koncerto priėjo keli žmonės. Mačiau jų akyse muzikos grožį. Pats patyriau ir mačiau, kokį poveikį muzika daro žmogui. Muzika kuria geresnę mūsų pačių versiją.

Ką palinkėtumėte kultūros žmonėms, kurie sutrikę dėl pandeminės situacijos, jų veiklos sustabdytos, galbūt ieško kitų veiklų?

Kurkime savo projekcijas, neliūdėkime, jei kas vyksta ne pagal mūsų planą. Kiekvieną akimirką išnaudokime maksimaliai pagal situaciją, taip, kaip galime geriausiai. Ne taip dramatiškai priimkime įvykius.