2021 04 24

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Pianistas D. Mažintas: „Norint tapti geresne savo paties versija, reikia nuolat tobulėti“

Pianistas Darius Mažintas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Nuotolinis mokymas, sustingdytas kultūros sektorius, apribotas socialinis gyvenimas buvo metų iššūkis ir vaikams, tiek suaugusiesiems. Po truputį vėl įgaunantis ritmą socialinis gyvenimas – sugrįžtantys į mokyklas vaikai, atsidarančios kultūros įstaigos, dar kartą primena, kad viskas praeina, kad kiekviena situacija vienareikšmiškai ir duoda, ir atima.

Apie motyvaciją mokytis, muzikos svarbą ir reguliaraus darbo būtinybę, apie įkvėpimus, vidinį balansą ir planus, kurie ne visada pavyksta, bet tai ne priežastis nustoti siekti tikslų, o skatinimas ieškoti naujų formų, dalijasi pianistas, visuomenininkas DARIUS MAŽINTAS.

Kokių minčių Jums kildavo stebint savo mokyklinio amžiaus sūnų, apskritai mąstant apie visus mokinius, jau metus besimokančius nuotoline sistema?

Matau pagal savo sūnų, kad vaikai labai pasiilgo draugų. Tėvų pareiga buvo padėti jiems išbūti šios pandemijos laiką, sukuriant alternatyvas, o dabar, jau po truputį grįžtant į įprastinį ritmą, padėti adaptuotis. Man atrodo, kad vaikams itin svarbi socializacija, nuolat veikti, gyvai bendrauti. Pandemijos laikas tiek suaugusiesiems, tiek vaikams buvo iššūkis. Aš pats mąsčiau, kuo pakeisti sustabdytas įprastines veiklas ir sau, ir savo vaikui. Sportas, gamta padėjo neužsidaryti, išlikti aktyviems, sukurti naują tėčio ir sūnaus visavertį santykį.

Ne paslaptis, kad muzikos mokslai reikalauja daug valios pastangų, Jūsų sūnus taip pat groja pianinu. Kaip neprarasti motyvacijos siekiant užsibėžtų tikslų, susiklosčius sudėtingoms nuotolinio mokymo aplinkybėms?

Mokslams reikia daug pastangų. Man visada eiti į priekį padėjo mintis, kad, norint tapti geresne savo paties versija, reikia nuolat tobulėti. Įsisąmoninus tai, motyvacija ateina savaime, o kai pradedi daryti, žinai, dėl ko darai, kyla noras daryti dar daugiau. Aš myliu muziką. Man motyvacija dirbti atsiranda iš meilės jai. Šiame etape, kai muzikantas atskirtas nuo savo klausytojo, mokinys – nuo pedagogo, pats puikiausias laikas pažinti save, ištobulinti tai, kam pritrūkdavo laiko, pabūti siaurame savo artimųjų rate, pastebėti tuos dalykus, kurių nepastebėdavome, ir pasiruošti ypatingam susitikimui su klausytoju, mokytoju, draugais. Kai pajuntu, kad apima apatija, pasyvumas, liūdesys, verčiu save bėgioti, pasivaikščioti. Tai man padeda išlaikyti vidinį balansą. 

Naujausia patirtis, suteikusi daugybę neįkainojamų patirčių – tai nakvojimas Labanoro girioje. Prieš savaitę vienas nuvažiavau į Labanoro girią, atsisėdau ir meditavau, kai sutemo, pasilikau mašinoje nakvoti. Išties kiek daug įvairių įsitikinimų, baimių pamačiau. Rekomenduoju. Tai labai gera praktika. Šie metai mus visus, tiek vaikus, tiek suaugusiuosius, mokė išlaukti, pagalvoti, kaip geriausiai galime tobulėti. Žinoma, kad kontaktas su auditorija, su sociumu duoda gerų rezultatų, įkvepia, bet mes galėjome daugiau laiko skirti savo tobulėjimui, tai visada sakiau ir savo sūnui, kai aplankydavo liūdesio, ilgesio minutės.

Gabus, negabus – nepagrindinis dalykas. Visiems reikėtų mokytis muzikos. Muzika – kaip šachmatai, suaktyvina smegenų veiklą. Šiek tiek kitaip, plačiau pradedi matyti daug dalykų.

Kokie prisiminimai Jums ateina iš studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?

Studijų metus prisimenu su malonumu. Buvo kūrybiška atmosfera. Anksti keldavomės, kad gautume Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje klasę, kur groti. Grodavome nuo šešių ryto. Studijų metai buvo puiki saviraiškos, tobulėjimo platforma. Sutikau daug įdomių dėstytojų, asmenybių. Viena iš jų – muzikologas Adeodatas Tauragis, dėstęs muzikos teoriją. Tai išties visapusiška asmenybė. Mėgdavau eiti į skirtingų specialybių egzaminus, man buvo įdomus bendras kontekstas. Mano sūnus taip pat groja pianinu. Labai imlus vaikis. Žinoma, dėmesio koncentracija trumpa, gal čia ir yra esmė, kad vaikai dėmesį gali išlaikyti trumpai, bet užtat yra labai imlūs informacijai. Mokytojų ir tėvų pareiga – sudominti, ieškoti kūrybinių sprendimų, kaip tobulinti asmenybę.

Ką patartumėte mažiesiems atlikėjams, kurie prarado motyvaciją mokytis muzikos?

Reikia nepamiršti, kad kažkas baigiasi, kažkas prasideda, niekas nestovi vietoje. Jeigu ne rytoj, tai po savaitės ar po kažkiek laiko. Planuojiesi, darai, kuri, ir nesvarbu, ar bus tada, kada suplanavai, ar vėliau, vis tiek viskas kažkaip pavyks.

Vaikams reikia disciplinos, ir gan griežtos. Jeigu jų reguliariai nepratinsime groti – nieko nebus. Kiekvieną dieną nustatytu laiku reikia groti. Tik reguliarus darbas duoda rezultatų – per veiksmą atsiranda ir apetitas. Kiekvienas yra individualus žmogus. Vaikams taip pat linkėčiau įsiklausyti į save, pažinti savo jausmus. Jausmas neapgauna, reikia siekti savų tikslų. Šią vasarą planuoju suburti vaikų orkestrą. Manau, tai bus neįkainojama patirtis ir motyvacija toliau dirbti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kuo Jums buvo svarbi muzika vaikystėje, paauglystėje, kaip ji darė įtaką Jūsų asmenybei formuotis?

Aš labai jautrus. Muzika mane išmokė jautrumo. Buvau gal septynerių ar aštuonerių metų, turėjome namuose patefoną. Išsitraukdavau plokštelę su Čaikovskio, Rachmaninovo koncertais ir klausydavau daug kartų. Man eidavo virpuliai. Aš nesuprasdavau, ką tai reiškia – lyg pirma meilė, lyg susižavėjimas. Muzika man suteikdavo tik geriausias emocijas. Kai būdavo sunkūs gyvenimo momentai, visada eidavau klausytis muzikos arba sėsdavau pats groti. Žinoma, nereikia bėgti nuo problemų, reikia jas spręsti, bet tuo metu, kai nemokėjau to daryti, muzika buvo tarsi pabėgimo kambarys, ji mane nuramindavo.

Ką patartumėte tėvams, kurių vaikas nori mokytis muzikos, bet jie baiminasi, kad jis negabus?

Gabus, negabus – nepagrindinis dalykas. Visiems reikėtų mokytis muzikos. Muzika – kaip šachmatai, suaktyvina smegenų veiklą. Šiek tiek kitaip, plačiau pradedi matyti daug dalykų. O jei vaikas turės gabumų, galbūt norės tapti profesionalu. Pagrindinis muzikinis išsilavinimas padeda kiekvienai asmenybei tobulėti. 

Planuokime gyvenime dalykus, bet žinokime, kad ne viskas, ką planuojame, pavyksta. Kai išjaučiame situacijas, didesnė tikimybė, kad pavyks mūsų planai. Labai dažnai šiuo metu sakau „ne“ dalykams, kurie mane vargina. Mokausi atsirinkti. Juk gyvename vieną kartą. Kai įsisaviname laikinumo momentą, tai leidžia suvokti dalykus – pamatyti, išgirsti, suprasti juos.