2021 05 01

Mindaugas Jonušas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Pianistė I. Dūdaitė: ypatingi momentai, kai žmogus nuo muzikos apsiverkia – didžiausias mano honoraras

Pianistė Ieva Dūdaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Po daugiau nei dešimtmečio į gimtinę sugrįžusiai ir toliau pianistės karjerą sėkmingai darančiai Ievai Dūdaitei jos pašaukimas muzikai, anot jos aplinkos žmonių – tikra dangaus dovana.

Lietuvę pianistę I. Dūdaitę karantinas privertė tapti išradingai ir keisti veiklą. Reikėjo nuotolinio darbo pavojingos pandemijos metu. Taip gimė sumanymas viso pasaulio lietuviams pasiūlyti unikalų projektą – grojimo pianinu pradžiamokslio internetinio vaizdo pamokas. Tačiau žymi pianistė atvira – kad ir kaip iki pandemijos viskas atrodė ranka pasiekiama, šiandien daugelis muzikantų ir menininkų, tarp jų ir pati Ieva, puikiai žino, kas yra depresija ir jos pasekmės.

Šiuo metu vaikelio besilaukianti Ieva kartu su savo vyru išgyveno nelengvą gyvenimo tarpsnį ir šiandien teigia, kad turime būti kaip niekada arti ir branginti vienas kitą.

Apie netikėtus gyvenimo pokyčius, begalinę meilę muzikai, jos gerbėjams ir apie tikrą šiandienos menininko realybę – pokalbis su pianiste IEVA DŪDAITE.

Ieva, kaip jūsų gyvenime atsirado muzika ir kodėl ją pasirinkote?

Tėvai pasakojo, kad šešerių pati pasiprašiau į muzikos mokyklą. Po patikrinimo man rekomendavo fortepijoną. Taip pradėjau mokytis Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje.

Sesuo Marija – operos solistė. Tiesa, mama taip pat yra baigusi chorinį dirigavimą, tačiau nėjo muzikos keliu. Minčių nebegroti man yra kilę nebent paauglystės metais. Aišku, kad visiems muzikuojantiems būna tų dienų, kai labai nesinori groti, sunku ir fiziškai, ir dvasiškai. Tačiau fortepijonas įkūnija visų dalykų, kurie mane žavėjo, sintezę, jis padeda išeiti iš komforto zonos.

Man fortepijonas – ir matematika, ir filosofija, ir kalbos, ir psichologija, ir fizinis veiksmas, ir kartu tai, ką man sunkiausia gyvenime daryti. Paradoksas, kad galėjau pasirinkti daugybę kelių, nuo vertimų iki matematikos ar kvantinės fizikos, chemijos, bet suvokiau, kad didžiausias iššūkis gyvenime, priverčiantis mane išeiti iš komforto zonos – grojimas. Scenoje tarsi apsinuogini, daug atsakomybės, bendravimo ir viešumo, kelionių, streso, nepastovumo – visko yra. Atrodo, kad pasirinkti pianistės kelią labiausiai išpildo mano pašaukimą, todėl juo ir einu.

Esate klasikos atlikėja, kaip šiandien gyvena šio žanro atlikėjai?

Tai tikrai nėra lengviausia karjera – labai nepastovu, milijonai pianistų, pianisčių… Konkurencija tokia žvėriška, kad pasaulinę karjerą padaro vos vienas iš milijono. Be to, daug valandų praleidžiame grodami tarp keturių sienų, gan vieniša, netgi intravertiška.

Ar tikrai to nori? – kažkada manęs klausė šeima. Vis dėlto reikia nuolat keliauti po pasaulį, gyventi vienai viešbučiuose, koncertuoti. Tikrai nebuvo lengva, bet mano tikslas, vedantis į priekį – savo darbu galiu paliesti kitus žmones. Žmogus, klausydamas atliekamos muzikos, gali apsiverkti, vadinasi, aš jį atvėriau. Tokie ypatingi momentai – didžiausias mano honoraras.

Išleidote albumą, sakykite, ar galite pasidalinti jo kūrimo istorija ir atskleisti, apie ką jis?

Ši programa vienija dvi skirtingas epochas. Paryžiaus salonuose skambėjusi Chopino muzika pilna romantikos, nostalgijos, ornamentų, pompastikos. Tierseno repertuaras – nuo garso takelio Amelijai iki jo šiandienių kompozicijų, skirtas plačiajai publikai, minimalistinis. Jie abu yra skirtingi ir išskirtiniai. Sakoma, kad Chopinas per savo gyvenimą sugrojo tik apie 30 koncertų, o šiandienio pianisto norma yra 60–100 koncertų per metus. Tiersenas paskutinį savo albumą įrašinėjo tiesiog gamtoje, ant jūros kranto, miške, uolos papėdėje. Manau, kad abu kompozitoriai yra transcendentalūs novatoriai, pranokę savo epochos lūkesčius. 

Skirtingais laikotarpiais muziką kūrę kompozitoriai žavi būtent jiems būdingomis ypatybėmis: Chopino melodijos išdailintos, įsimintinos, puikiai pritaikytos fortepijonui. Šiam koncertui parinkau ryškiausius šio kūrėjo perliukus, kurie tikrai nepaliks abejingų. Tuo tarpu Tiersenas mane, kaip atlikėją, perkelia į kitas erdves: Monmartro gatveles, pilnas akordeono garsų, turgavietes, kalvas, klonius, skliautus… Šį jausmą norėjau perduoti ir klausytojams.

Pianistė Ieva Dūdaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Jums, kaip atlikėjai, reikšmingas tikras ryšis su klausytojais. Kodėl jums svarbus net pats mažiausias jūsų klausytojas?

Ryšys su publika man itin svarbus ir simbolinis, turi stiprų emocinį užtaisą. Kiekvienas koncertas – tarsi nauja pradžia. Turbūt kiekvienam atlikėjui taip atrodo: turi gerą repertuarą, bet kiekvienąkart tarsi pradedi nuo pradžių. Palyginčiau su kelione – užlipi į sceną ir nežinai, kas tavęs laukia.

Atmosfera ypač priklauso nuo žmonių, kurie atėjo. Per pirmąsias minutes tarsi reikia prisijaukinti klausytojus. Kai jau publika atsiveria, jauti, kaip muzika juos paliečia. 

Pavyzdžiui, Vilniaus publika turi susiformavusius pomėgius, nuostatas, tikisi iš koncerto tam tikrų dalykų. Provincijoje žmonės labai šilti, atviri ir be galo dėkingi. Po koncerto neskuba namo, pasilieka, pašneka. Gal dėl to, kad vyksta mažiau koncertų, renginių. Atėję pasiklausyti ir kurdami šventę sau ją sukuria ir man.

Savo koncertus vedu pati, spaudžiu rankas atėjusiesiems (ne pandemijos metu), daug bendrauju, pasakoju apie atliekamus kūrinius. Iš kur semiuosi energijos? Iš tikro tai vienas ir banalus atsakymas. Meilė. Negaliu slėpti ar maskuoti – aš kaifuoju nuo grojimo. Myliu savo darbą, myliu savo publiką, myliu gyvenimą, mėgstu keliauti, mėgstu bendravimą. Pasitaiko pavargti, įtampų, visko juk nutinka. Bet esu palaiminta, nes esu savame kelyje.

Per pandemiją nemenka visuomenės dalis išgyvena depresiją. Ar ji jums pažįstama ir kaip ją išgyventi kuo lengviau?

Taip, vienareikšmiškai. Manau, kad gyvename labai jautriu laikotarpiu, kuris dar labiau parodo, koks reikalingas žmogui meno įkvėpimas, vidinio pasaulio harmonija, psichologinis ir emocinis stabilumas. Paradoksalu, kad kultūros sektorius, kuris dabar labiausiai apribotas, yra būtent kertinis vidinės ramybės teikėjas.

Pati asmeniškai turiu privačią ir labai įkvepiančią 23 mokinių klasę, užsiimu meditacija, malda, live koncertais, kompozicija. Galbūt dėl to nejaučiu depresijos apraiškų. Tačiau prisipažinsiu, kad nemažai kolegų, draugų ir pažįstamų išgyvena labai slegiantį laikotarpį. 

Mano patarimas: paskambinkite ar parašykite tiems, kuriems norite. Raskite laiko. Palikite kažką mielo jiems už durų, pašto dėžutėje. Žmonės – didžiausias turtas šiais jautriais laikais. Nepamirškime socialinio kontakto svarbos, juk laikas, kurį skiriame kitam – geriausia dovana šiame išprotėjusiame pasaulyje.

Kaip šiandien atrodo atlikėjo tikrovė?

Ji jau karantino metu evoliucionuoja, keičiasi, daug atlikėjų netgi persiorientavo į kitas sritis. Pradėjau pati kurti muziką, šiandien „Spotify“ platformoje jau galite išgirsti mano debiutinį kūrinį „Marie“. O galvoje kirba milijonai idėjų.

Visuomet buvau muzikantė, kurios minčių ir kūrybinių impulsų pakaktų keliems žmonėms. 2020 m. su debiutiniu albumu „Tiersen Meets Chopin“ Vokietijoje buvau nominuota prestižinei premijai „Opus Classic 2020“ dviejose kategorijose – jaunojo atlikėjo ir solinio įrašo, kristalizuojasi kelios naujos solo programos, antrasis mano CD su seserimi sopranu Marija Dūdaite, per karantiną išleidau pirmąjį Lietuvoje pianino pradžiamokslį (septynias videopamokas pradedantiesiems nuo nulio), laukia ir jo tęsinys, dar startavau naujame Nacionalinės filharmonijos projekte „Laikas muzikai“. 

Ievos Dūdaitės asmeninio archyvo nuotrauka
Ievos Dūdaitės asmeninio archyvo nuotrauka
Ievos Dūdaitės asmeninio archyvo nuotrauka
Ievos Dūdaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Jūs ir jūsų vyras persirgote koronavirusu, ar tai stipriai palietė jūsų šeimą?

Šia tema viešai dalinuosi pirmą kartą. Pasakysiu trumpai. Tai buvo vienas didesnių išbandymų mūsų šeimai. Sunkiausią savo gyvenimo savaitę praleidau viena namuose, nors pati sirgau lengva forma, bet būdama septintą mėnesį nėščia, o vyras – ligoninėje.

Daug neužtikrintumo, nerimo, bet kartu ir tikėjimo. Kiekvieną dieną kaip įprastai karantino metu vedžiau pamokas nuotoliniu būdu, neatšaukiau nė vienos, netgi grojau live koncertą iš namų! Muzika padėjo man išgyventi šią pandemijos patirtį. Visi trys esame sveiki ir įgijome stiprų imunitetą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ar muzika gali kurti žmonių sėkmės istorijas?

Muzika – tai ne tik meditacija, svajonė, terapija, išėjimas iš patogumų zonos ar pomėgis. Mokslo įrodyta, kad grojant gerėja atmintis, gebėjimas išlaikyti dėmesį ir susikaupti, mažėja tikimybė susirgti Alzheimerio liga. Tai padeda stabdyti senėjimą. Bet svarbiausia, kad grojimas – tai ramybės ir tobulėjimo šaltinis, o to šiais jautriais laikais taip stinga.

Jei kas nors jūsų paklaustų, kas esi, kaip save pristatytumėte?

Muzika pasirinko mane, o aš ją. Jei myli savo pašaukimą, tai – ne darbas. Esu palaiminta, kad mano profesija yra mano svajonė.