Piliečiai ir patriotai

Tekstas perpublikuojamas iš dienraščio „Draugas“ šeštadieninio priedo „Kultūra“ (2022 m. liepos 9 d., Nr. 27)

Jau kadais Romualdas Granauskas, didis praėjusio amžiaus rašytojas ir mūsų literatūros klasikas, rašė apie didžiadvasių žodžių eros pabaigą. Tada į jo žodžius pasižiūrėjau skeptiškai – buvau gerokai jaunesnė, o jaunystė – toks gyvenimo tarpsnis, kai į autoritetus reikia žiūrėti su pašaipa (ypač jeigu tie autoritetai dar ir dvigubai vyresni).

Bet kaip čia nesuklusi, kaip neprisiminsi klasiko žodžių, kai šiomis dienomis iš vienos signatarės, meno bei kultūros veikėjos, inteligentiškos ir kultūringos moters netikėtai išgirsti: „O kas yra tas didžiadvasiškumas?“

Perskaičiau šiuos jos žodžius socialiniame tinkle, kaip komentarą po vienu postu. Prisipažinsiu – net kvapo pritrūko. Aiškinti tokią sąvoką? Kaip galima ją paaiškinti? Kaip galima jos nesuvokti? Juk jinai apima visą mūsų, žmonių, egzistenciją ir ją įprasmina, kilsteli mus nuo gyvūniškojo evoliucijos laiptelio angelų ir dieviškumo link, joje įkūnytas mūsų tikėjimas Išganytoju ir meilė savo artimui!.. Pagaliau ji liudija ir trapų mūsų žmogiškumą, suteikdama jam prasmės ir stiprybės!..

Regis, klasikas buvo teisus: žodžiai ne tik nuvertėjo, bet ir jų dvasia išsikvėpė. Išsikreipė. Išsiklaipė. Todėl šiandien taip sunku rašyti, jeigu nori pranešti žinią, paliudyti tiesą, pasiųsti perspėjimą: mums visiems smagiau skaityti ir girdėti neįpareigojančius, daug sykių girdėtus, nerimo nekeliančius, saikingai gražius ir „gilius“ žodžius. Rašymas nebėra nei misija, nei piligrimystė, nei šventumo ieškojimas.

Liūdniausia, kad tarp išklaipomų žodžių atsiduria ne tik „tradicija“, „šeima“, „laisvė“, „tiesa“, „teisė“, bet ir, tarkim, „patriotizmas“. Daug kur jis keičiamas sąvoka „pilietiškumas“, nors, sutikite, tai toli gražu ne tas pats. (Pilietis nebūtinai yra patriotas, netgi atvirkščiai.) Ši sąvokų kaita atsiranda veikiausiai todėl, kad imame nebesuprasti „patriotizmo“ kaip vieno iš didžiadvasių žodžių – jį kur kas geriau pakeisti pragmatišku „pilietiškumu“, apimančiu praktiškas veiklos ir gyvenimo sritis.

Žinoma, pastarasis dėmuo reikalingas, tačiau kodėl iš valstybės veiklos strategijų, planų, gairių nyksta sąvoka „patriotizmas“? Ar tai lemia šios sąvokos nebesuvokimo problema, ar, kas būtų kur kas blogiau, sąmoningas šios sąvokos vengimas?..

Juk kai įsigilini, ką reiškia mylėti savo Tėvynę (Patria), suvoki, kad tai yra ne tik mokesčių mokėjimas, lojalumas valdžiai, labdaringa veikla ir panašūs dalykai, bet ir kažkas daugiau. Tai didžiadvasiškumas.

Ir jeigu jo imama vengti kaip galbūt pasenusio, nepažangaus, juokingo, priskiriamo marginalams ir keistuoliams, natūralu, kad jo vietą užima kitas. Ne, tai ne „pilietiškumas“. Ši sąvoka visai nebloga ir nenusipelno ignoravimo.

Didžiadvasiškumą keičia menkadvasiškumas. O jo aiškinti nereikia – apsižvalgykime aplinkui, pamatysime daug jo apraiškų. O kad jo būtų mažiau, mums reikia ne tik piliečių, bet ir patriotų.