Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 09 09

Holger Lahayne

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

18 min.

Pilietinė religija: Tocqueville‘o ar Rousseau‘o keliu? Valdžia, Bažnyčia ir pilietinė religija (II)

Holgeris Lahayne. Bernardinai.lt nuotrauka

Tocqueville’o „papročiai“

Pirmą kartą Europos istorijoje tikra religinė tolerancija įsitvirtino XVII amžiuje Nyderlanduose. Nors egzistavo oficialioji Bažnyčia, kuri buvo reformatų konfesijos ir laikėsi įvairių kitų tikybų ribojimai (ar diskriminacija, kaip mes šiandien sakytume), religinės tolerancijos lygis buvo stebėtinai aukštas – šiame protestantų krašte net Romos katalikai galėjo laisvai praktikuoti savo tikėjimą. Todėl Nyderlandai tapo dėl pasaulėžiūros ar tikėjimo persekiojamųjų prieglobsčiu. Vis dėlto apie tikrą konfesinį pliuralumą kalbėti nereikėtų, nes aiškiai dominavo viena Bažnyčia.

Tuo laiku Europoje beveik visi ar labai didelė dauguma gyventojų priklausė kokiai nors religinei konfesijai. Visai kitaip buvo Šiaurės Amerikoje. Jungtinėse Amerikos Valstijose religinė laisvė visoms konfesijoms buvo garantuojama. Niekas amerikiečių nevertė jungtis nei prie bažnyčių, nei prie religijų. Natūralus to rezultatas buvo toks, kad XIX amžiaus viduryje tik 30–40 procentų JAV gyventojų priklausė krikščioniškoms bažnyčioms; šimtmečio pradžioje buvo dar mažiau. Tik XX amžiuje krikščionių bažnyčių narių dalis pradėjo viršyti 50 proc.

Nuo pat pradžių JAV gyventojai toli gražu ne visi praktikavo kokią nors religiją ar priklausė kokiai nors religinei bendruomenei. Bet JAV demokratinė, laisva politinė sistema, akivaizdu, kad rėmėsi (ir dabar remiasi) plačiai tarp gyventojų paplitusiais tam tikrais giliaisiais įsitikinimais – ir tai nebuvo vienos ar kitos bažnyčios konfesiniai mokymai ar dogmos. Amerikiečius jungė ir vienijo tam tikra „pilietinė religija“, kuri nebuvo nei baptistiška, nei katalikiška, nei metodistiška. Europoje tokia „pilietinė religija“ ilgai negalėjo atsirasti dėl principo „kieno valdžia, to ir religija“, nes ji visuomet būtų buvusi tapati dominuojančiai konfesijai. Jokiai dominuojančiai konfesijai nesant, kaip tada JAV, atsirado terpė susiformuoti unikaliai „pilietinei“, t. y. visus piliečius jungiančiai ir iš dalies kitokio pobūdžio religijai.

EPA nuotrauka

Sąvokos „pilietinė religija“, tiesa, dar nevartodamas, pirmasis demokratinės valstybės, visuomenės ir religijos santykį išsamiai išanalizavo prancūzas Alexis de Tocqueville’is (1805–1859). Jam drauge su kolega Prancūzijos valstybės buvo pavesta apkeliauti Jungtines Amerikos Valstijas ir atlikti Amerikos politikos, visuomenės ir kultūros analizę. Šios kelionės rezultatai sugulė į dviejų tomų knygą Apie demokratiją Amerikoje (1835–1840). Anot Tocqueville’io, „pagrindinis tikslas“ rašant knygą buvo „parodyti skaitytojui, kokie svarbūs įstatymų tvarumui, mano galva, yra amerikiečių praktinis patyrimas, jų įpročiai, požiūriai, žodžiu, papročiai […]“. Jis įsitikinęs, „jog nei patogiausia geografinė padėtis, nei geriausi įstatymai negali apsaugoti Konstitucijos, jei nepaisoma papročių […]“.

Tocqueville’is vartoja sąvoką „papročiai“ (pranc. mœurs), kilusią iš lotyniško žodžio mos, mores (nuo šio žodžio ir „moralė“). Taip gali būti vadinami „širdies ar dvasios polinkiai“ ar „įvairios žmonių pažiūros, sampratos, plačiai pasklidusios, įsigalėjusios nuomonės, idėjų visuma“. II tome (I d., 2 sk.) jis išdėsto savo pagrindinę mintį:

„Taigi aišku kaip dieną, kad jokia visuomenė negalėtų gyvuoti ar bent jau išsilaikyti be tokio bendro tikėjimo, nes, kai nėra bendrų idėjų, nebūna bendros veiklos, o kai nėra bendros veiklos, egzistuoja atskiri žmonės, bet nėra visuomeninės-socialinės bendrystės. Kad būtų visuomenė ir juo labiau kad ji klestėtų, visų piliečių protus turi nuolatos telkti ir jungti kokios nors didžios idėjos.“

Toks „bendras tikėjimas“ ar „didžioji idėja“ JAV netapo nei katalikybė ar anglikonybė, nei liuteronybė. Tai, kas jungia piliečius, tie savotiški visuomenės klijai, yra ne konkrečios bažnyčios mokymai ir tradicijos, bet gerokai plačiau įsigalėję „širdies polinkiai“. Tocqueville’io mœurs, „papročiai“, yra bendrieji krikščioniški įsitikinimai ir moralės principai. Šitokia bendroji moralinė tradicija susiformuoja tada, kai kiekviena konfesija ar bažnyčia savo nariams išdėsto „pagrindines pažiūras“, pagrindinius tikėjimo teiginius bei mokymus ir juos „tvirtai gina“ (sk. „Kaip Jungtinėse Valstijose religija naudojasi demokratiniais instinktais“). Demokratijos laikais „religinių apeigų išorinės formos nėra tokios svarbios“ kaip anksčiau. Dabar nebeužtenka pratinti žmones prie tam tikrų ceremonijų; reikia diegti įsitikinimus, formuojančius „širdies polinkius“, kuriais savo ruožtu pagrįsti papročiai. „Pagrindinis religijos tikslas ir didžiausias pranašumas yra tas, jog į kiekvieną tų esminių klausimų ji turi duoti aiškų, tikslų, miniai suprantamą ir tvirtą atsakymą“, – rašo Tocqueville’is. Tokiu būdu religija „uždeda intelektui išganingą jungą“.

„Religinės dogmos“ atrodo Tocqueville’iui „iš visų dogmatiškų įsitikinimų reikalingiausios“. Todėl „be galo svarbu susikurti labai apibrėžtas idėjas apie Dievą, savo sielą, savo priedermes Kūrėjui ir kitiems žmonėms“. Ir tai nereiškia, kad konfesinės bažnyčios turi skelbti savo nariams kokį nors atskiestą ar sumaišytą religinį mokymą. Ne, tegul dogmos būna konfesinės ir savitai „labai apibrėžtos“. Bet jeigu visos krikščioniškos bažnyčios tai darys, atsiras bendra, visą visuomenę formuojanti religinė tradicija ir papročiai. Šiuo visuomeniniu lygmeniu religija tampa kitokia negu pačiose bažnyčiose – jau nebe konfesinė ir nebe gelbstinti, bet būtent pilietinė.

Tocqueville’is įsitikinęs, kad pramonės ir kylančios gerovės amžiuje religija turi svarbią visuomeninę užduotį. Demokratinė „lygybė, teikianti daug gėrio žmonėms, vis dėlto žadina […] labai pavojingus instinktus […]. Ji plačiai atveria jų širdis medžiaginiams malonumams. Didžiausias religijos nuopelnas yra tai, jog ji įkvepia visiškai priešingus poreikius ir pomėgius“; ji skatina „atsiplėšti nuo juslių pasaulio ir veržtis į aukštesnę plotmę“. Tocqueville’is kelis kartus pabrėžia, kad demokratija „skatina materialinių gėrybių pomėgį“, „gerovės siekimą“ ir net „materializmą“. Todėl „pagrindinis religijų uždavinys – išgryninti, subalansuoti ir apriboti pernelyg karštą ir pernelyg didelį turtų, gerovės geismą, kuris lygybės laikais užvaldo žmones […]“. Visi turi stengtis „taurinti sielas, kreipti piliečių žvilgsnį į dangų“ ir diegti „dvasinių malonumų ilgesį“.

Ir per gerą šimtmetį JAV sugebėjo susiformuoti gana aiškius bendruosius bruožus turinti pilietinės religijos tradicija. Svarbiausi iš bruožų, rodančių, kad galima kalbėti apie pilietinę religiją, yra šie: tikėjimas į Dievą; tikėjimas, jog žmogaus teisės ir laisvės yra Dievo duotos; tikėjimas, kad Dievas yra suverenus ir aukščiausias Teisėjas. JAV istorija ypač susiejama su Dievo apvaizda tikint, jog šalis yra pašaukta būti teisingumo ir laisvės pavyzdžiu („city on a hill“) panašiai kaip Izraelis – būti šviesa tautoms.

Tikėjimas į Dievą padaromas ne vien tik religinių bendruomenių, bet ir valstybės pagrindu. Nors šiuo metu JAV daugeliu atžvilgių jau yra labai sekuliari valstybė, bet vis dar plačiai laikosi susiformavusių pilietinės religijos ‘dogmų’. Žinomas JAV žurnalistas bei autorius D. Prageris kalba apie „Amerikos trejybę“, sudarytą iš trijų įsitikinimų: „In God We Trust“ (Pasitikime Dievu), nuo 1956 laikomą oficialiu valstybės šūkiu; „E pluribus unum“ (Iš daugelio vienas), lotyniškas principas, pagrindžiantis vienybę įvairovėje ir atspindimas JAV herbe; ir trečiasis – Laisvė kaip pamatinis principas ir orientyras.

 

Šiais įsitikimais persiėmęs ir pats D. Prageris, kuris yra pamaldus, praktikuojantis žydas. Aišku, kad, kalbėdamas apie minėtas dogmas, jis omeny neturi jokios konfesinės religijos ar gelbstinčio tikėjimo, todėl ir krikščionys jam neprieštarauja. Jeigu nebūtų pilietinės religijos koncepcijos, kalba apie Amerikos trejybę būtų šventvagiška, nes Prageris kaip žydas krikščionių teologinę Trejybę (pvz., Atanazo išpažinime) neigia.

Šių pilietinės religijos dogmų pagrindu susiformavo įvairūs kultūriniai papročiai, kaip pvz., pagarba kai kuriems ‘šventiesiems’ raštams, vėliavai ir kvazireliginės apeigos mokyklose bei kitur. Labai svarbios JAV taip pat yra žuvusiųjų karuose atminimo bei karų veteranų pagerbimo dienos. Bene ryškiausias JAV pilietinės religijos fenomenas yra Padėkos diena. Prezidento A. Linkolno sprendimu senas krikščioniškas puritonų paprotys buvo paverstas nacionaline švente, 1863 m. spalio 3 d. paskutinį lapkričio ketvirtadienį paskelbus diena, kai „viena širdimi ir vienu balsu visa Amerikos tauta“ dėkoja Dievui. JAV Šiaurės Rytų protestantų bažnytinis paprotys tarsi peržengė savo slenkstį ir įsitvirtino šeimose, kuriose, nesvarbu, kokios konfesijos ar asmeninio tikėjimo būdamas, šeimos galva sukalba padėkos maldą. Žinoma, JAV bažnyčios tą dieną kviečia ir į pamaldas, bet Padėkos diena iš esmės yra pilietinės religijos darinys.

1967 m. išspausdintas sociologo R. Bellah‘o (1927–2013) straipsnis „Pilietinė religija Amerikoje“ (liet. „Metai“ 2008–2012) diskursą apie pilietinę religiją pakelė į naują lygmenį. „Nuo pirmųjų respublikos metų esama tam tikros kolektyviai institucionalizuotos visumos įsitikinimų, simbolių, ritualų ir pagarbos šventiems reiškiniams“, – rašo Bellah‘as, siekdamas pabrėžti, kad konfesinės krikščionybės „ir pilietinės religijos funkcijos buvo gana aiškiai atskirtos“. Tačiau papročių visuma išlaikė aiškią „religinę dimensiją“.

Pavyzdžiu Bellah‘as pateikia svarbias JAV prezidentų kalbas, iki šiol tebeatspindinčias minėtus pilietinės religijos bruožus. Nors kai kurie JAV prezidentai jokiai bažnyčiai nepriklausė, kaip A. Linkolnas ar jo įpėdinis A. Johnsonas, jie visi stiprino ir palaikė pilietinę religiją. Linkolnas jai ypatingą reikšmę suteikia Pilietino karo metu (1861–1865) ir nuo tada, kaip rašo Bellah‘as, „į pilietinę religiją įsitraukia naujos mirties, aukos ir atgimimo temos“. Pats prezidentas Linkolnas tampa „mūsų prezidentu kankiniu“; jis „buvo prilygintas žuvusiesiems kare, kurie ‘atidavė paskutinę didžiausią auką’. Aukos tema yra neištrinamai įrašyta į pilietinę religiją“. Bet yra ir kita medalio pusė. Pilietinė religija kartais tampa ir netinkamų valdžios veiksmų teisintoja. Bellah‘as rašo: „Amerikietiško Izraelio tema kone nuo pat pradžių buvo naudojama kaip bandymas pateisinti mūsų istorijos gėdą – žiaurų elgesį su indėnais.“

Mums, europiečiams, JAV pilietinė religija kartais atrodo šiek tiek keistokai. Kai kurios viešos jos apeigos mums yra apskritai svetimos, valstybės sureikšminimas jose – iš dalies nepriimtinas, o prezidentų kalbėjimas apie Dievą neretai laikomas veidmainyste ar manipuliacija religiniais jausmais piktiems tikslams pasiekti. Kad ir kaip būtų, pačiose valstijose pilietinė religija funkcionuoja gana gerai, visai nenykdama, bet ir nevirsdama tikru stabu, mat vis dar junta išsilaikiusią solidžią atsvarą – stiprias, nepriklausomas konfesines bažnyčias. Vienas svarbus jų stiprumo rodiklis yra pamaldų lankymas. JAV kas savaitę tarp 20 ir 50 procentų visų suaugusiųjų gyventojų lanko bažnyčią (Europos protestantų kraštuose ar regionuose vos 3–5 proc., t. y. dešimtadalis!).

Rousseau’o „pilietinė tikyba“

Jean-Jacques Rousseau, kilęs iš Ženevos (Šveicarija), buvo vienas svarbiausių Apšvietos laikmečio mąstytojų, „nors nuo savo amžininkų skyrėsi viskuo, ne tik nuomonėmis“ (Politinių teorijų istorija). Labai didelę įtaką politiniam mąstymui padarė jo veikalas Visuomenės sutartis arba politinės teisės principai (1762), nuo pat pradžių sukėlęs nemenką diskusijų bangą, o daug kur ir buvęs uždraustas. Paskutinis knygos skyrius skirtas „pilietinei religijai“ (pranc. religion civile), paties Rousseau sukurta sąvoka apibūdintoms mintims išdėstyti. Palyginę su Tocqueville‘iu, pamatysime, kad ne tik dėl savitos politinės koncepcijos, Rousseau ją suvokia kitaip. Jo numatytu keliu vystęsis pilietinės religijos modelis paliko daug pėdsakų Europoje ir iki šiol tebėra rimtas iššūkis religinei bei politinei laisvei.

Skyriaus „Pilietinė tikyba“ (liet. 2015 m. leidime pasirinktas toks vertimas) pradžioje Rousseau apžvelgia tolimos praeities religijos ir valstybės santykių raidą. Ankstyvosiose visuomenėse „kiekviena valstybė turėjo savo kultą ir savo dievus“. Šalies valdymas buvo iš esmės teokratinis – valdovai buvo dievai, o dievai – valdovai (žr. ir I straipsnio dalį apie antikos valdymą). Todėl „politinis karas buvo taip pat ir teologinis; dievų galių teritorijos buvo, taip sakant, nustatytos tautų sienomis“.

Jean-Jacques Rousseau. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Krikščionybė viską pakeitė, skelbdama apie kitokios karalystės, kuri skiriasi nuo bet kurios žemiškosios karalystės, egzistavimą: „Kaip tik šitokiomis aplinkybėmis Jėzus atėjo steigti žemėje dvasinės karalystės, kuri, atskirdama teologinę sistemą nuo politinės, padarė, kad valstybė nustojo buvus viena ir sukėlė vidujinius susiskirstymus, niekuomet nenustojusius drumsti krikščioniškų tautų.“

 

Rousseau mano, kad religijos ir politikos tapatumas pagonybėje kūrė socialinį stabilumą ir vienybę, kuri buvo naudinga valstybei. Krikščionybėje to nebuvo. Ji yra ne vienos valstybės piliečių religija, o visų žmonių. Krikščionių dievogarba nebūtinai yra susijusi su kokia nors konkrečia valstybe; visų valstybių žmonės gali garbinti tą patį Dievą. Dvasinis krikščionybės kosmopolitizmas neapsiriboja viena valstybe, bet apima visą pasaulį.

Krikščioniškame pasaulyje „yra dvi valdžios, du suverenai“. Krikščionis turi du valdovus – Kristų ir karalių, ir priklauso dviem karalystėms – dangaus ir žemės. Kadangi religija ir valstybė nėra tapačios, tarp jų ir pačiam žmogui kyla įtampa: „Iš tos dvilypės valdžios kilo nuolatinis jurisdikcijos konfliktas, kuris darė kiekvieną gerą valstybinę tvarką krikščioniškose valstybėse neįmanoma; mat niekuomet nebuvo galima žinoti, ar valdytojo, ar kunigo buvo pareiga klausyti.“

Būtent šis valdžios dvilypumas, šis dvigubas autoritetas, ribojantis abi valdžias, sudarė sąlygas atsirasti Vakarų laisvei (žr. I str. dalį). Tačiau Rousseau to nevertino teigiamai. Čia jis cituoja T. Hobbesą, anot jo, vienintelį „krikščionių autorių filosofą“, anksčiau už jį suvokusį šios santvarkos „blogumą“ ir siūliusį „sujungti abi erelio galvas ir sukurti politinę vienybę“. Kokia nors tikyba esą valstybės pagrindu turinti būti, bet „tvirtai valstybės konstitucijai krikščioniškas įstatymas yra labiau kenksmingas negu naudingas“.

Rousseau po to aprašo tris pagrindines tikybas ar religijų formas. Pirmąją jis vadina „žmogaus tikyba“. Ji „be šventyklų, be altorių, be apeigų, aprėžtų grynai vidujiniu aukščiausio Dievo kultu ir amžinomis moralės pareigomis“; tai „yra grynoji ir paprastoji Evangelijos tikyba, tikrasis teizmas“ – šiandien sakytume, kad kažkokia ‘liberalioji’ krikščionybė be organizuotos Bažnyčios. Antroji yra „piliečio tikyba“, „įvesta tik viename krašte“: „išskyrus tą vieną tautą, kuri ją išpažįsta, visi kiti jai yra netikintieji, svetimi, barbarai; ji skleidžia žmogaus pareigas ir teises tiktai tiek, kiek toli siekia jos aukurai. Tokios buvo visos pirmųjų tautų tikybos […]“. Trečia, „keistesnė, tikybos rūšis“ yra „dvasininko tikyba“. Ji duoda žmonėms „įstatymų leidėjus, du viršininkus, dvi tėvynes, paskiria juos į prieštaraujančias pareigas ir kliudo jiems būti pamaldiems ir kartu pilietiškiems“.

Visos trys esą turinčios savų trūkumų, bet trečioji, bažnytinė religija, anot Rousseau, esanti „aiškiai bloga“: „Visa tai, kas ardo visuomeninę vienybę, neturi vertės; visos institucijos, kurios verčia žmogų prieštarauti pačiam sau, neturi vertės.“ Čia pat jis dar kartą vienareikšmiškai pasmerkia krikščionybės įvestą dvilypumą, anot jo, tik kurstantį nesantaiką visuomenėje ir keliantį įtampą pačiam žmogui.

Pirmoje ir antroje religijos formoje Rousseau pastebi teigiamų pusių. „Antroji yra tuo gera, kad ji sujungia dievišką kultą su įstatymų meile ir, padarydama tėvynę piliečių garbinimo dalyku, išmoko, kad tarnauti valstybei yra tarnauti jos globėjui dievui.“ Pirmąją, „žmogaus tikybą“, Rousseau vadina „krikščionybe, tik nenūdiene, bet Evangelijos tikyba, kuri yra visiškai skirtinga“; tai yra „šventa, kilni, tikra tikyba“. Bet ir ji turinti trūkumą: „užuot kreipusi piliečių širdis prie valstybės, ji jas nukreipia nuo jos, kaip ir nuo visų žemės dalykų. Aš nežinau nieko kito priešingesnio visuomeninei dvasiai.“

Ši, ‘tikroji’, krikščionybė „yra perdėm dvasinė tikyba, užsiėmusi vien tiktai dangaus dalykais; krikščionių tėvynė yra ne šiame pasaulyje“; todėl „tikrų krikščionių visuomenė jau nebūtų žmonių visuomenė“. Tokia krikščionybė, anot Rousseau, netinka šio pasaulio konfliktams: „Pastatykite prieš juos tas drąsias tautas, kurias stumia pirmyn garbės troškimas ir karšta tėvynės meilė, įsivaizduokite jūsų krikščionišką kariuomenę prieš Spartą ar Romą, – pamaldūs krikščionys bus sumušti, sutriuškinti, sunaikinti […].“

„Žmogaus tikyba“ yra per plati ir nenaudinga, o tikroji krikščionybė – „perdėm dvasinė religija“; „piliečių tikyba“ (senoji antikos forma) pasirodo per siaura ir neretai per smurtinga, o trečioji („dvasininko tikyba“) – visiškai bloga ir netinkama. Tai ką daryti? Juk „valstybei vis dėlto labai svarbu, kad kiekvienas pilietis turėtų kokią tikybą, kuri mokytų mylėti savo pareigas“.

Rousseau nuomone, išeitis galėtų būti tik tokia, kad šalies suverenas (tauta, bet iš tiesų valdovai) piliečiams nustato tam tikrą pilietinę religiją: „Yra tik vienas grynai politinis tikėjimo išpažinimas, kur suverenui priklauso nustatyti straipsnius, ne kaip griežtai tikybines dogmas, bet kaip visuomeniškumo pajautimus, be kurių negalima būti nei geru piliečiu, nei ištikimu valdiniu.“ Pilietinės religijos turinys arba straipsniai yra tokie:

„Pilietinės tikybos dogmos privalo būti paprastos, negusios, aiškiai išreikštos, be paaiškinimų ir pastabų. Galingosios, išmintingosios, geradarės, apvaizdos ir rūpintojos Dievybės buvimas, būsimasis gyvenimas, teisingųjų laimė, blogųjų bausmės, visuomenės sutarties ir įstatymų šventumas […].“

Šitokia pilietinė religija turinti būti įgyvendinama ar diegiama ir valstybės prievartos priemonėmis. Suverenas gali ištremti žmogų, kuris atsisako priimti tokią religiją; „jis gali ištremti jį ne kaip netikintį, bet kaip nevisuomenišką, kaip negalintį mylėti įstatymų, teisingumo ir reikalui esant paaukoti savo pareigai gyvybę“.

Ar buvę atmestinų dalykų? Buvę, ir pirmiausia ne kas kita, o „netolerancija“. Kad suprastume, ką jis turi omenyje, turime bent trumpai apžvelgti tuometinę situaciją. Dar iki Rousseau kai kur Europoje išsivystė tam tikra tolerancija arba pakantumas kitokios konfesijos arba kito tikėjimo žmonėms. Pavyzdžiui, pradžioje jau minėtuose Nyderlanduose atskiros bažnyčios netoleravo teologiškai kitaip mąstančių tarpusavyje, bet pateisino ryšius pilietiniu lygmeniu; pilietiniuose santykiuose su kitatikiais, žydais, eretikais ir t. t. buvo siekiama tolerancijos – taikaus įvairių religinių įsitikinimų sugyvenimo. Taigi tokį dvilypumą: bažnyčiose – netoleranciją (drausminimą iki pašalinimo iš pačios bažnyčios), o visuomenėje ir valstybėje – toleranciją bei visaip skatinamą pakantumą skirtumams, Rousseau griežtai atmeta:

„Tie, kurie skiria pilietinę netoleranciją nuo tikybinės netolerancijos, mano manymu, klysta. Šios abi netolerancijos yra neatskiriamos. Negalima gyventi taikoje su tais žmonėmis, kurie laikomi prakeikti; juos mylėti, vadinasi, nekęsti Dievo, kuris juos baudžia […]. Visur, kur egzistuoja tikybinė netolerancija, neįmanoma, kad ji neturėtų kokio nors pilietinio padarinio.“

Rousseau tai laikė pasirinkimo klausimu, nes, jeigu „kunigai yra tikrieji šeimininkai, tai karaliai tėra tik jų tarnai“. Todėl, anot jo, „reikia toleruoti visas tas [tikybas], kurios toleruoja kitas, kiek jų dogmos neturi nieko priešingo piliečio pareigoms. Bet jei kas nors drįsta sakyti: Be Bažnyčios nėra jokio išganymo, – tas turi būti išvytas iš valstybės, jei tik valstybė nėra Bažnyčia ir valdovas vyriausiasis kunigas. Tokia dogma yra gera tiktai teokratiniame valdyme […]“.

Žinoma, peikdamas sampratą „be Bažnyčios nėra jokio išganymo“, Rousseau visų pirma omeny turi Romos katalikybę. Bet jam buvo nepriimtina ir visa istorinė ortodoksija kartu su Kiprijonu (III a.), išpažįstanti dogmą (lot.) extra ecclesiam nulla salus. Matyti, kad Rousseau labiausiai kritikuoja „kunigų religiją“, visuotinę ir įvairiai organizuotą Bažnyčią. Tačiau negalima sutikti ir su jo prielaida, kad „negalima taikoje gyventi su tais žmonėmis, kurie laikomi prakeikti“. Paties Rousseau gyvenamojo laikotarpio, XVIII a., praktika bei dar ankstyvesnių laikų, net pirmųjų krikščionių gyvenimas I–III amžiuje parodė, kad galima taikiai sugyventi ir su tais, kurie turi kitokių įsitikinimų ir kurie – mūsų akimis žiūrint – nebus išgelbėti; kad galima ir net reikia atskirti pilietinę netoleranciją nuo tikybinės netolerancijos.

Netolerancija tikybinei netolerancijai vardan ‘tikros’ tolerancijos – knygos Visuomeninė sutartis pabaigoje Rousseau viską supainioja ir sukuria savotišką kenksmingą precedentą. Užtat XX a. Frankfurto mokyklos filosofas, neomarksistas H. Marcuse‘as (1898–1979) jau kalba apie „represyvinę toleranciją“, iš esmės skleisdamas tą pačią mintį, tik jo ateistinė, antikrikščioniška pasaulėžiūra jau reiškiasi atviriau.

Tad ką tokio padarė Rousseau? Jis paėmė kelis „žmogaus tikybos“ (kur visų pirma eina viena dievybė) ir antikos modelio elementus (valdovai padaro tėvynę piliečių garbinimo dalyku) ir sukuria naują pilietinę religiją, kuri tarnautų valstybės stabilumui. Joje didžiausia vertybe tampa politinė bendruomenė, valstybė, nacija, o svarbiausiu tikslu – piliečių ar valdinių meilė valdžios įstatymams, ištikimybė valdovams ir net pasiryžimas aukoti savo gyvybę (pvz., kare). Taigi religija panaudojama kaip priemonė diegti valdžios įstatymus, stiprinti valdovų autoritetą ir išlaikyti vienybę valstybėje.

Tuo tarpu tas, kas ardo visuomeninę vienybę, neturi vertės. Todėl pagrindiniu Rousseau priešu tampa istorinė krikščionybė, skelbianti apie dvi tikinčiojo tėvynes. Bažnyčios istorijoje šis principas iš dalies buvo reiškiamas skirtingai: Augustinas suformulavo „dviejų miestų“ (ar valstybių) koncepciją, viduramžių popiežiai – „dviejų kalavijų“, Martinas Lutheris – „dviejų karalysčių“. Bet pagrindinis principas visose vyravo tas pats: tikintis žmogus tarsi pavestas „prieštaraujančioms pareigoms“, bibliškai tariant, Dievui ir ciesoriui (imperatoriui). Rousseau nuomone, tai nesuderinama, todėl krikščionims neįmanoma „būti pamaldiems ir kartu piliečiais“. Ar tikrai?

Rousseau iš esmės atgaivino antikos valdymo modelį ir nemažai požiūrių perėmė iš Platono. „Nuo Rousseau iš tikrųjų prasideda naujoji klasikos įtakos politinei filosofijai era“, – rašoma Politinių teorijų istorijoje. Kaip Platonui vienybė, taip jam harmonija ir stabilumas buvo aukščiausias tikslas valstybėje. Žvelgdamas atgal į Europos istoriją, jis regi vien religinio (Bažnyčios) ir politinio autoriteto skirtumą bei nuolatinę įtampą santykyje tarp valstybės ir Bažnyčios. Todėl, jo nuomone, norint užtikrinti vienybę ir išvengti įtampos, būtina iš viršaus nustatyti vieną pilietinę religiją. Be to, būtina Bažnyčią kaip organizuotą religiją pastatyti į savo vietą: aiškiai jai pasakyti, kas leidžiama, o kas ne; tai turėtų nuspręsti „suverenas“.

Tocqueville’io pilietinės religijos vizija yra visai kitokia. Jis aiškiai matė, kad JAV žmonėms pavyksta būti ir gerais tikinčiaisiais, ir gerais piliečiais. Jis matė, kad nieko nereikia daryti iš viršaus, kad nei suverenas, nei valdžia jokių religinių straipsnių nustatyti neprivalo, o jeigu kokį įstatymą ar nutarimą dėl pilietinės religijos elementų (pvz., Padėkos dienos kaip nacionalinės šventės) ir priima, tai neprimeta. Nes tam laukas jau nuo seno buvo paruoštas. JAV pilietinė religija istoriškai išaugo iš apačios; jos atsiradimo sąlyga buvo laisvė įvairioms bažnyčioms ir konfesijoms – ir ši laisvė sustiprino kitas laisves.

Todėl Tocqueville’is, priešingai negu Rousseau, sveikino stiprias religines organizacijas; tegul bažnyčios gyvuoja savarankiškos, laisvos ir atlieka savo misiją kreipti piliečius į ateitį, į dangų. Jis matė, jog tai formuoja valstybės narių moralę, ugdo papročius ir leidžia atsirasti tvirtiems įsitikinimams. Rousseau buvo įsitikinęs, kad pirmenybę reikia teikti visuomenės poreikiams, o ne laisvam individui, todėl valdžia turi nustatyti, kaip mylėti tėvynę ir įstatymus. Tocqueville’io koncepcijoje piliečiams buvo atiduota visa laisvė patiems įvertinti savo pareigas ir laisvai apsispręsti, kada kieno viršenybė.

Pilietinė religija pandemijos ir karo laikais

Neseniai atstatytuose Prūsijos karalių rūmuose Berlyno centre nuo praeitų metų veikia muziejus „Humbolto forumas“. Rytų Vokietijos valdžia prieš šešiasdešimt metų nugriovė per karą apgadintus rūmus ir pastatė „Respublikos rūmus“, kurie savo ruožtu po Vokietijos susivienijimo buvo nugriauti. Tad dabar XIX amžiaus vidurio hohencolernų karalių miesto rezidencijos pastatas po ilgų svarstymų sugrįžo į savo vietą. Tačiau, atstačius pastatą, šurmulį sukėlė du fasado elementai: didelis kryžius ant kupolo ir užrašas aplink jį, sudarytas iš dviejų Biblijos eilučių (Apd 4, 12 ir Fil 2, 10): „Nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms kito vardo, kaip tik Jėzaus vardas, Dievo Tėvo šlovei. Kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme.“ Kupolo teksto idėja buvo karaliaus Frydricho Vilhelmo IV, labai pamaldaus ir artimo pietizmo judėjimui monarcho.

Tikėjimas į Jėzų Kristų yra vienintelis kelias į išganymą – toks teiginys, užrašytas didelėmis raidėmis ant centrinio pastato Vokietijos sostinėje, XXI amžiuje tapo nepriimtinas. Kadangi panaikinti jo niekas nesiryžo, tai pastato apačioje dabar jį paaiškina toks pridėtas užrašas: „Visos Humbolto forumo institucijos vienareikšmiškai atsiriboja nuo krikščionybės pretenzijos į unikalumą ir valdžią, išreikštą užraše. Kupolą jos suvokia kaip pastato istorijos citatą dabartinio rūmų atstatymo kontekste.“ Žodžiu, dabartinės institucijos atmeta užrašo turinį. Ir tik iš pagarbos senajam statiniui bei dėl architektūros autentiškumo ir vientisumo išlaikymo jos sutinka palikti Biblijos eilutes ir kryžių. Tačiau Vokietijos vyriausybės kultūros ministrė prie kanclerio tarnybos, C. Roth, pasiryžusi kovoti, kad užrašo ir krikščionybės simbolio visai neliktų.

Nesunku atpažinti Rousseau dvasią. Jo sakinys „jei kas nors drįsta sakyti: be Bažnyčios nėra jokio išganymo, – tas turi būti išvytas iš valstybės“ dabar galėtų skambėti šitaip: jei kas nors drįsta viešai ir visiems girdint ar matant teigti, kad be Kristaus nėra išganymo, tas turi būti išvytas iš viešojo diskurso. Netolerancija tariamai netolerancijai. Kai kuriose Europos šalyse formuojasi keista pilietinės religijos mišrainė: visuomenė ir viešas politinis gyvenimas vis labiau ir atviriau nukrikščioninamas, o politinis valdymas įgyja vis daugiau religinių bruožų. Tuo tarpu bažnyčios energingai ir mielu noru perima politikos dienotvarkę bei įsitraukia į šio pasaulio transformacijos siekius ir darbus.

Kaip matėme, pilietinė religija yra kompleksiškas fenomenas ir vystėsi įvairiai. Iš tiesų (kaip pastebėjo ir Tocqueville’is) valstybės veiksmingumo prielaidą sudaro tarp individų ir visuomenės tinkamai susisluoksniavusios pagrindinės moralinės nuostatos ir pilietiniai papročiai. Valstybė tik tada gerai funkcionuoja, kai egzistuoja platus etinis pagrindas, arba, kitaip sakant, minėtoji pilietinė religija. Ji geriausiai susiformuoja religinėse bendruomenėse. Nes jeigu šiam procesui ima vadovauti pati valstybė ir pradeda nustatinėti (kaip norėjo Rousseau) tam tikras religines-moralines dogmas, dingsta iš krikščionybės kylantis pilietinis dvilypumas (žr. viršuje apie dvi tikinčiojo tėvynes), formuojasi unitarinė, sekuliari ir kartu religinė pilietinė religija. Ji savo tikslu ir šūkiu iškelia žmogaus galias – pasaulio išgelbėjimą žmonijos jėgomis. O tada, kaip byloja istorija, lauk bėdos.

Šiuo metu ypač Europoje reiškiasi itin ydingas pilietinės religijos modelis. Politinės valdžios perima per daug religijoms būdingų elementų ir paternalistiškai nustato moralės normas (apie tai žr. ir I straipsnio dalį). Aktualus šio veiksmo pavyzdys yra Suomijos parlamento narės krikščionės P. Räsänen ir liuteronų vyskupo J. Pohjola‘os teismo procesas. Abu buvo kaltinami neapykantos kurstymu, kadangi remdamiesi Šv. Raštu morališkai atmetė lytinius santykius tarp vienalyčių asmenų. Kadangi jiems nebuvo inkriminuota jokio baudžiamojo nusikaltimo (homoseksualių žmonių puolimo, grasinimo ar pan.), todėl kovo pabaigoje abu buvo išteisinti. Bet precedentas jau sukurtas: jie nusižengė naujai, pačios valstybės ir / ar visuomenės nustatytai moralinei normai, draudžiančiai viešai neigiamai kalbėti apie homoseksualių asmenų seksualinę praktiką. Valstybė nustatė, kad tai yra moraliai smerktina, todėl baustina, ir pradėjo juridinį procesą.

Valstybė, tarsi kokia bažnyčia, pati imasi formuoti moralę, nustatinėdama priimtino elgesio modelius ir kovodama su eretikais. Gerai prisimename visai neseną vertimą tikėti „mokslo dovana“ – skiepais, ir pavykusias pastangas „galimybių pasu“ nubausti visus „netikinčiuosius“ prieštarautojus. Tariamas moralinis sutarimas ir nedviprasmiškumas uždusina visuomenėje reikalingas diskusijas.

Nuo 2020 metų pavasario visas kovidinis diskursas buvo nuosekliai moralizuojamas, pasinaudojant visu paketu religinės srities priemonių. Turėjome ne tik „išganymo“ įrankių (kaukės, skiepai), bet ir demonų (virusas). Praktiškai buvo neįmanoma racionaliai, blaiviai ir atvirai diskutuoti apie naujuosius iššūkius – nes naująją ‘metafiziką’ išmanė tik naujieji ‘apaštalai’, ir tai nebuvo diskutuotina. Pagrindiniu moralizavimo ‘kunigu’ tapo ir tebėra pati valstybė, o ‘klapčiuku’ – žiniasklaida. Moralus pilietis žinojo, ką daryti – mintinai mokėjo tris veiksmus (kaukė, atstumas, dezinfekavimasis), žadančius išgelbėjimą čia laikinai ir ten amžinai. Žinoma, būta ir nemoralių piliečių. Tai jiems buvo pagrasinta „pragaru žemėje“, uždraudžiant viską ir visiškai.

Kai prieš gerus metus reformatų bažnyčia į savo tinklalapį įdėjo verstą straipsnį su klausimu, ar dėl artimo meilės krikščionys privalo skiepytis, kai kurie tikėjimo broliai ir seserys pašoko apstulbę: kodėl tarp tikinčiųjų apie tai iš viso diskutuojama?! Kaip drįstama kelti tokį klausimą ir dar atsakyti neigiamai?! Nejau reformatai prieš skiepus?! Ši jautri reakcija tik rodo, kad politinei vyriausybei su visais jos „influenceriais“ pavyko nustatyti ir ex cathedra paskelbti kvazireliginę dogmą, į kurią visu rimtumu pažiūrėjo ir bažnytiniai žmonės.

Kad galima kalbėti apie tam tikrą „skiepų pamaldumą“, rodo ir Vokietijos Badeno–Viurtembergo žemės ministro pirmininko W. Kretschmanno praeito gruodžio pasisakymas: „Skiepai yra kaip Mozė, galintys mus išvesti iš pandemijos.“ Tą patį mėnesį jo vidaus reikalų ministras, krikdemas T. Stroblas pandemijos priemonių kritikus pavadino „klaidatikiais“ (vok. „Irrgläubige“). Tai, kad kai kuriose Vokietijos bažnyčiose iš tikrųjų netoli altoriaus buvo įrengtos skiepijimo vietos, vaizdingai patvirtina, jog skiepijimas nuo kovido buvo paverstas „pilietiniu sakramentu“. Šitokio „sakramento“ teikimas bylojo apie piliečio atsivertimą į išganingąją daugumos nuomonę bei garantiją nuvesti į pažadėtąją žemę.

Įdomu, kad didžiosios Vokietijos (ir ne tik) bažnyčios politinių sprendimų sakralizaciją arba sureliginimą iki šiol palaiko. Pretenzijos į išganymo unikalumą šiaip yra beveik draudžiamos, bet, kai kalbama apie sveikatos politikos sprendimus, taigi, sekuliarius dalykus, religinis-teologinis dogmatiškumas grįžta – tik viską apkeitus. Argi bažnyčios neturėtų vengti tiesiogiai ir be ‘filtravimo’ į savo dienotvarkę įtraukti konkrečių dabarties politinių pasirinkimų ir tikslų? Kur bažnyčių kritiškasis solidarumas ir tam tikras atstumas nuo politinių sprendimų? Juolab, kai tie sprendimai propaguojami naudojant moralinį spaudimą ir pateikiami kaip alternatyvų neturintys?

Šios, ydingos, pilietinės religijos bruožas yra ne vien tik valdžios naujoji sakralizacija, bet ir bažnyčių politizavimas bei desakralizavimas. Politikoje šiandien per daug religijos elementų, bažnyčiose jų vis mažiau. Ypač Vakarų Europoje kai kurios bažnyčios sąmoningai tęsia valstybės politiką, stengiasi visų pirma humanizuoti visuomenę, tokiu būdu tapdamos naudingomis valstybės partnerėmis, diegiant naująją moralę. Bažnyčių pagrindine žinia tampa šio pasaulio gerinimas, t. y. šiapusinė, o ne anapusinė soteriologija. Užuot kreipusios žvilgsnius į dangų ir amžinybę (žr. Tocqueville‘į), jos atidaro duris politikos agendai, politiniams tikslams, kurie savo prigimtimi yra nukreipti vien į šį amžių.

Vakarų kai kuriose bažnyčiose jau daug daugiau kalbama ne apie išteisinimą („Kaip tampi teisus prieš Dievą?“), o apie socialinį teisingumą, lyčių teisingumą ir klimato teisingumą. Pavyzdžiui, nemažai Vokietijos evangelikų bažnyčių intensyviai siekia iki 2040 metų tapti „klimatui neutralios“, priima griežtus savo bažnytinį gyvenimą reguliuojančius klimato kanonus. Tokios ir panašios pastangos jau ima viršų, o evangelizavimas atitraukiamas į pakraštį. Kartais bažnyčių atstovai net atvirai kratosi krikščionybės unikalumo ir drąsiai formuoja naują „dvasinį ekumenizmą“, burdami žmones su tais pačiais tikslais (išgelbėti planetą), tačiau dvasinių išteklių jau besisemiančiais iš labai skirtingų šaltinių, tokių kaip naujoji pagonybė ar budizmo įkvėpta „gilioji ekologija“.

Susidaro uždaras ratas: kadangi bažnyčios vengia būti savimi pasitikinčiu dvasiniu kontrapunktu, tai pilietinė valdžia pati viena ima nustatinėti etikos, moralės ir metafizikos normas. Tada vienintelis tikrai autoritetingas suverenas pasidaro pati valstybė, susiformavusi naujoji pilietinė religija tarnauja vien valstybės stabilumui, o bažnyčios binzena paskui, reikšdamos nekritišką solidarumą valdžioje esantiems politikams.

Apie tokį, neišskaidytą, suverenumą svajojo Rousseau, o prieš jį jau ir C. A. Helvetiusas (1715–1771). Anot pastarojo, buvusio svarbaus Apšvietos mąstytojo ir aršaus bažnyčių kritiko, įstatymų leidėjas gali ir turi skelbti visuomeniškai naudingą religiją, o tada „prieštaravimai tarp religinių ir patriotinių koncepcijų išnyks […], religinė sistema sutaps su nacionaline gerove […] ir religijos, įprastas kunigų ambicijų įrankis, taps viešumos laime“. Visa bėda, kad tokiu atveju piliečių ir institucijų laisvės, aplenktos valstybės, pasilieka uodegoje.

Helvetiuso ir Rousseau mintys sėja ne ką kita, o totalitarizmo sėklą, kai pašalinamos autoritetų ir galios ribos. Vienintelė alternatyva šiai formacijai yra krikščionybės dvilypumo išlaikymas ir žmogiškojo autoriteto bei galios apribojimas. Bažnyčia privalo išlikti saistoma Evangelijos, o valstybė – įstatymų; Bažnyčios užduotis turi likti dvasinė, o pasaulietinės valdžios – žemiška. Kiekviena institucija pašaukta įgyvendinti Dievo jai duotą (ribotą) pašaukimą, ne susiliedama ar šliedamasi prie kitų, o stiprindama savo tapatybę. Bažnyčios turi diegti tvirtus religinius įsitikinimus ir „dvasinių malonumų ilgesį“ bei „taurinti sielas“ (kaip reikalavo Tocqueville’is); jos turi kelti etikos klausimus ir duoti į juos atsakymus (pvz., jos turi paaiškinti, ką konkrečiai reiškia artimo meilė ir solidarumas). Tik stiprios religinės bendrijos galės būti tinkama atsvara valdžios pretenzijoms į visagalybę.

Bažnyčia pašaukta būti laisva partnere valstybei – kartais palaikanti, kartais oponuojanti ir visada kritiška. Ji neturėtų atkartoti valdžios sprendimų, jiems užberdama dvasinės pudros. Bažnyčia turėtų skelbti ir nuolat priminti pilietinei valdžiai, kad ir ji yra Dievo tarnaitė, ir jeigu nori tokia būti, tai turi paklusti Dievui. Toks yra Bažnyčios darbas, užduotis ir pilietinė atsakomybė.

Rousseau nepatiko, kad krikščioniškame pasaulyje „yra dvi valdžios, du suverenai“. Jis norėjo, kad religija būtų pajungta pilietinės valdžios interesams ir „mokytų mylėti savo pareigas“ – pareigas valstybei ir tėvynei. Bet to rezultatas būtų kišeninė religija, prijaukintos bažnyčios ir tik vienas vienintelis suverenas, ir jis nebūtų Dievas. Tuo tarpu krikščionys yra įsitikinę, kad egzistuoja pareigų puokštė, o pareigos valstybei toli gražu ne visada būna svarbiausios. Tikinčiojo pirmutinė prievolė –  mylėti Dievą, o šis (ne valdžia) savo ruožtu nustato, ką dar mylėti, kam įsipareigoti ir kam aukotis. Krikščioniškasis „pilietinis dvilypumas“ galų gale yra pagrįstas dvigubu įsakymu mylėti Dievą ir mylėti savo artimą.

Šis „dvilypumas“ kartais trukdo. Ypač tai juntama karo laikais. Kare iš religinio-dvasinio kosmopolitizmo įprastai mažai kas belieka. Tada ateina valanda, kai valdžia pareikalauja „aukoti pareigai savo gyvybę“ (Rousseau); kai „prieštaravimai tarp religinių ir patriotinių koncepcijų“ (Helvetius) turi išnykti; valanda, kai vėliavos veržiasi į bažnyčių vidų ir netrunkama pamiršti, jog krikščionybė yra ne vienos valstybės piliečių religija, o visatautės žmonijos. Būtent kare atbunda blogoji pilietinės religijos pusė – valdžios ima piktnaudžiauti religija, ją pajungdamos savo tikslams. Tada jau ir Bažnyčia persiima valstybės diegiama neapykanta ne tik priešui, o ir visai priešo tautai. Ir užmiršta, kad priešiškoje valstybėje galbūt gyvena daug Kristaus brolių.

Kai Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Belgijoje vokiečiai darė karo nusikaltimus (šaudė civilius), britai jiems sugalvojo pavadinimą „hunai“, ir šis vardas prilipo. Visi vokiečių kareiviai buvo lyginami su šia V amžiaus barbarų tauta iš Rytų, nusiaubusia pusę Europos. Vokiečiai tada nesutiko: Dievas mūsų pusėje; tai jūs – barbarai! Ant atvirukų, pašto ženklų ir plakatų spausdino šūkį: „Tegul Dievas baudžia Angliją – tegul Jis ją baudžia!“ Vokietijoje karo metu buvo labai populiari M. Lutherio giesmė „Tvirčiausia apsaugos pilis“. Buvo spausdinami atvirukai su giesmės tekstu ir karo scenomis. Ypač dažnai cituojamos buvo eilutės „Jei žemė bus pilna velnių, / Mus norinčių praryti, / Ne per labai bus mums baisiu, / Pavyks atsilaikyti“. „Velniais“, žinoma, buvo laikomi ne kas kitas, o britai, rusai ir prancūzai. Kad tarp tų „velnių“ tikrai būta brolių Kristuje, tada daugelis negalvojo. Šiai, priešiškumo, dvasiai kelti didelės reikšmės turėjo ir 1914 rugsėjį pasirodžiusi rašytojo E. Lissauerio „Neapykantos Anglijai daina“, kurios žodžius suskubo išmokti kone visi vokiečiai.

Karo metas visada baisus tuo, kad jame numarinama dvasinė visų tautų tikinčiųjų brolystė. Šiuo metu broliais laikomi visi ukrainiečiai (LR prezidentas kovo pabaigoje sakė: „Brangūs broliai ir seserys, mielas Volodymyrai, drąsūs Ukrainos žmonės…), bet tikrai ne rusai (šie lyginami su monstrais, vis dar netapusiais žmonėmis, žr. „Kas didesnis monstras – Putinas ir rusų liaudis?“, delfi.lt). Tikroji krikščionybė, kuri yra „perdėm dvasinė religija“ (Rousseau), visų pirma žvelgianti į tikėjimo brolius ir seseris net ir toje valstybėje, kuri vykdo puolamąjį karą – tokia krikščionybė turi pasitraukti. Atrodo, kad – Augustino žodžiais tariant – pilietybė žemiškoje valstybėje (civitas terrena) išstumia pilietybę dieviškoje (civitas Dei) valstybėje. O dėl ko taip atsitinka? Kad bažnyčių lyderiai nedrįsta paraginti tikinčiuosius būti solidarius ir su Ukrainos, ir su Rusijos krikščionimis, melstis už tikinčiuosius ir vienoje, ir kitoje valstybėje; melstis už tautų susitaikymą.

Didysis karo pavojus tas, kad tokios pilietinės religijos prisunktas patriotizmas uždusina viską – pirmąja auka tampa malda už priešus. Nors „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“ (Mt 5, 44) yra šventas įsakymas, jis atkakliai ignoruojamas, nes dabar ne Dievas, o valstybė nustato, ką mylėti, ko nekęsti ir su kuo ryšius palaikyti. Kadangi jau kurį laiką Europoje buvo žymai per mažai diegiami tvirti religiniai įsitikinimai (kaip reikalavo Tocqueville‘is), Rousseau, atrodo, dabar laimi: virš visko kyla tautinės vėliavos, o ne visų tautų kryžius.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kurkime kartu!

Kodėl bernardinams yra svarbus skaitytojų ir rėmėjų indėlis?