2020 06 12

Kastytis Rudokas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Piligriminė kelionė siūlo pažinti save

Piligriminis žygis. Vyrai eina
Kauno arkivyskupijos Jono Pauliaus II Piligrimų centro nuotrauka

„Kad tikėjimas nebūtų tik ėjimas“, – maždaug taip kunigas Lionginas Virbalas pradėjo piligriminį vyrų žygį nuo Betygalos į Šiluvą, kurio metu 25 vyrai nužygiavo 25 kilometrus. Kuo piligriminis žygis skiriasi nuo paprasčiausio pasivaikščiojimo gamtoje pažintiniais takais? Juk tikrai, dabar pasivaikščiojimai gamtoje – itin populiarūs, Lietuvoje įrengta galybė takų su vaizdingais maršrutais.

Tačiau pagrindinis skirtumas glūdi tiksle, dėl kurio einame. Galime daug sužinoti, pasirinkdami maršrutą gamtoje ir lankydami įvairiausius kultūrinius bei gamtinius paminklus. Kognityvinis smalsumas reikalingas visiems. Piligriminė kelionė siūlo pažinti save. Jos tikslas – ne įgyti žinių ir vis daugiau jų turėti, bet kontempliuoti pačią būtį.

Piligriminis žygis
Kauno arkivyskupijos Jono Pauliaus II Piligrimų centro nuotrauka
Piligriminis žygis
Kauno arkivyskupijos Jono Pauliaus II Piligrimų centro nuotrauka
Piligriminis žygis
Kauno arkivyskupijos Jono Pauliaus II Piligrimų centro nuotrauka
Piligriminis žygis
Kauno arkivyskupijos Jono Pauliaus II Piligrimų centro nuotrauka

Drąsus ir įžvalgus religijos filosofas Michaelis S. Burdettas veikale „Eschatologija ir technologinė ateitis“ išskyrė dvi žmogiškosios ateities sampratas: futurum ir adventum. Futurum ateitis remiasi dabarties žinojimu ir iš jo kylančia ekstrapoliacija. Nebūsiu originalus sakydamas, kad technologijų proveržis nuo XIX amžiaus pradžios iš esmės atnešė į gyvenimą patogumą, bet prasmės, matyt, nepadaugino. Tuo tarpu adventum ateitis remiasi transfigūracijos siekiu, kuriam ryžtasi žmogus ir žmonija – transfigūracijos, kuri be Dievo neįmanoma.

Eidamas šiuos 25 kilometrus su puikiais 24 vyrais apie šias filosofines sąvokas daug negalvojau, bet stengiausi jose pabūti. Kelionė į Šiluvą, į aišku tikslą, tarsi nepateikiantį jokių kognityvinių staigmenų, man priminė tarsi sutrauktą gyvenimo modelį. Kelionės metu turėjome ir pora trumpų, bet patrauklių ekskursijų, matėme ir vaizdingesnio, ir skurdesnio kraštovaizdžio, buvo ir tylos, ir maldos, ir kasdienio pokalbio akimirkų. Tačiau, kaip ir Emauso mokinių istorijoje, lyg ir nieko ypatingo nevykstant, iš tiesų ir įvyksta virsmas iš turėjimo į būtį. Mus lydėjęs kunigas puikiai apibendrino šią frazę: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (Lk 24,32). Anot jo, tie mokiniai turėjo šimtus kartų būti girdėję įvairius Senojo Testamento raštų aiškinimus, tačiau būtent Jėzus jiems atvėrė jų prasmę.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kai jau esi įveikęs visus 25 kilometrus, jauti, kad atvykimas į tikslą dar nėra pabaiga, kaip ir gyvenimas nėra apvainikuojamas mirtimi – kelio pabaiga yra viso, kas praeita, to, kas buvo išbarstyta, savotiškas surinkimas į vientisą substanciją ir naujas visų šių patirčių įprasminimas.

Pasiekus Šiluvą buvo laikomos šv. Mišios. Po jų vakarienė, po kurios pailsėjęs vėl galėtum įveikti gal ir ne 25 kilometrus, bet dar bent penketą tikrai. Atsisveikinu su vyrais ir traukiu namo, tačiau visai be slegiančio pabaigos jausmo. Šv. Aurelijus Augustinas „Išpažinimuose“ rašė: „o septintoji diena yra be vakaro ir neturi nusileidimo, nes pašventinai ją tęstis amžinai.“

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.