2020 07 27

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Pirmą kartą istorijoje: krikščionys ortodoksai švenčia Visų Lietuvos šventųjų dieną

Visi Lietuvos ortodoksų šventieji (ikonos fragmentas). Kauno Apreiškimo Švč. Dievo Motinai katedros feisbuko paskyros iliustracija

Trisdešimt du – tiek šventųjų, gyvenusių LDK, Lietuvos Respublikoje ir okupuotoje Lietuvoje, yra oficialiai paskelbusi Ortodoksų Bažnyčia. Iš jų šeši buvo lietuvių kilmės – tai šventieji Vilniaus kankiniai Antanas, Jonas ir Eustachijus, šv. Daumantas (Timotiejus), šv. Charitina Lietuvaitė ir šv. Eliziejus Laurušavietis.

Visi Lietuvos žemėje gyvenę ortodoksų šventieji nuo šiol pagerbiami ypatingai.

„Kasmet liepos 26 d., kaip ir balandžio 27 d., Lietuvos ortodoksai švęsdavo didelę šventę – Vilniaus kankinių atminimą. Šiemet šventė dar didesnė, nes Maskvos patriarchato Šventasis Sinodas liepos 26 d. įsteigė naują – Visų Lietuvos šventųjų – šventę. Kadangi šiemet data sutampa su sekmadieniu (visi bus savo parapijose), tai Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių metropolitas Inocentas nutarė šventę perkelti. Liepos 26 d. parapijos šventė kankinių atminimą, o liepos 27 d. pirmą kartą ortodoksai švenčia Visų Lietuvos šventųjų dieną“, – pasakoja ortodoksų kunigas Gintaras Jurgis Sungaila.

Diak. Gintaras Jurgis Sungaila. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pasak dvasininko, 32 – dar ne galutinis Lietuvos šventųjų skaičius: „Yra kanonizuotų šventųjų, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepateko į Lietuvos šventųjų sąrašą. O kur dar nesuskaičiuojama daugybė šventųjų, kurie žinomi tik Dievui…“

„Oficialiajame“ Lietuvos ortodoksų šventųjų sąraše – 30 vyrų ir 2 moterys, dvasininkai ir pasauliečiai. Sąrašas gan ilgas, visko neaprėpsime, tad trumpam prisiminsime tuos, kuriuos, pagal šių dienų standartus, galėtume vadinti lietuviais. Informacija paimta iš kun. Gintaro Jurgio Sungailos interneto tinklaraščio Ortodoksas.lt bei Vilniaus Stačiatikių Šventųjų Konstantino ir Mykolo parapijos išleisto plakato.

Šv. Eliziejus Laurušavietis (Rimantas Treniotaitis, † 1250)

Pirmasis Lietuvos teritorijoje gyvenęs kanonizuotas ortodoksų šventasis, kunigaikščio Treniotos sūnus.

Šv. Eliziejus Laurušavietis. Ortodoksas.lt iliustracija

Ėjo aukštas pareigas Mindaugo rūmuose. Tapęs krikščioniu paliko pasaulietinį gyvenimą ir pasišalino atsiskyrėliškam gyvenimui. Tuo metu sutiko vienuolį šv. Lauryną, tapusį jo mokytoju, su kuriuo ilgainiui Laurušave (dab. Baltarusija), ant Nemuno kranto, įkūrė vienuolyną. Jame darbavosi ir Mindaugo sūnus Vaišvilkas, kuris taip pat buvo priėmęs ortodoksų tikėjimą.

Šv. Eliziejų 1250 m. spalio 23 d. nužudė globotinis. Šventasis buvo gerbiamas Lietuvos didikų, o jo relikvijos išgarsėjo dėl jų stebuklingo poveikio – pavyzdžiui, pasak senovinių rankraščių, prisilietęs prie jų išgijo vienas apsėstasis.

1505 m. musulmonai totoriai, niokoję Naugarduko apylinkes, prisiartino prie Laurušavo vienuolyno. Eliziejaus maldomis vienuolynas buvo apgintas, nes jame musulmonai stebuklingu būdu regėjo pulkus kovai pasiruošusių raitelių.

Šv. Charitina Lietuvaitė (Karitina, † 1281), Lietuvos kunigaikštytė

Kilusi iš kunigaikščių giminės. Manoma, kad ji gimė 1221 m. – tuo laiku, kai Mindaugas kūrė valstybę, vėliau tapusia Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste.

Kai Charitina (jos pagoniškas vardas nėra žinomas) paaugo, maždaug apie 1233 m. metus ji atvyko į Naugardą ir čia Mindaugo valia ją supiršo su kunigaikščiu Fiodoru Jaroslavičiumi. Tačiau jis vestuvių išvakarėse paslaptingai mirė. Pasak šaltinių, „vietoj linksmybės buvo didis verksmas“.

Šv. Charitina Lietuvaitė. Ortodoksas.lt iliustracija

Mirtinai nuliūdęs kunigaikščio tėvas „grąžino visas dovanas nuotakai ir garbingai išleido pas tėvą“. Tačiau nuotaka pasirinko pasišvęsti vienuoliniam gyvenimui, priėmusi vardą Charitina, Šv. Petro ir Pauliaus vienuolyne, Naugarde (dab. Rusija), kur vėliau tapo vienuolyno vyresniąja. Ji nieko daugiau nebeieškojo pasaulyje ir nusprendė visą savo gyvenimą paskirti tarnystei Viešpačiui.

Moters vienuolinis vardas Charitina reiškia „mylinti, maloningoji“ (nuo lotyniško žodžio Caritas) ir atspindi jos dvasinį pašaukimą. Šventosios pagrindinės savybės – jautrumas kito skausmui, užuojauta ir pagalba vargstantiesiems.

Šventoji Charitina yra Lietuvos ir lietuvių tautos globėja.

Šv. garbingasis kunigaikštis Daumantas (Timotiejus, † 1299)

Iš istorijos vadovėlių Daumantą dažnai prisimename kaip karaliaus Mindaugo žudiką – tačiau ar žinojote, kad jis yra vienas iš didžiausių ortodoksų šventųjų bei vienas iš labiausiai pasižymėjusių Rusios istorijos didvyrių?

Daumantas buvo Lietuvos kunigaikštis, Nalšios žemių valdytojas, įtakingos ir stiprios giminės, pavaldžios karaliui Mindaugui, atstovas. Maža to – kunigaikštis Daumantas buvo susijęs su Lietuvos karaliumi giminystės ryšiais: pasak šaltiniuose išlikusių pranešimų, Mindaugas ir Daumantas buvo vedę seseris – žemaičių kunigaikščio Vykinto dukras. Nuostabu tai, kad ir būdamas pagonis, Daumantas nekliudė krikščionybei plisti savo žemėse ir nedraudė ortodoksiškai krikštytis savo pavaldiniams.

Nalšios valdytojas Daumantas garsėjo kaip narsus karys. Jam teko kovoti ir su kryžiuočiais, ir su mongolų užkariautojais.

1263 m. mirė Mindaugo žmona Morta. Į sesers laidotuves atvykusios Daumanto žmonos Mindaugas namo nebeišleido – pareiškė, jog velionė karalienė norėjo, kad po jos mirties Mindaugas vestų jos seserį. Tai be galo įžeidė Daumantą, ir jis kartu su kitais priešiškai Mindaugo atžvilgiu nusistačiusiais kunigaikščiais surengė sąmokslą ir Mindaugą nužudė.

Šv. Daumantas. Ikona Šv. Paraskevės cerkvėje, Vilniuje. Kun. Gintaro Jurgio Sungailos nuotrauka

Už tėvą ėmė keršyti vyresnysis Mindaugo sūnus, ortodoksų vienuolis Vaišvilkas (Bazilijus), žiauriai persekiojęs sąmokslininkus. Todėl 1265 m. iš Lietuvos į Pskovo žemes (dab. Rusija) pasitraukė ir kunigaikštis Daumantas. Ten sutiko priimti ortodoksų tikėjimą ir krikšto metu gavo vardą Timotiejus.

Vėliau jis buvo išrinktas Pskovo žemių kunigaikščiu, kuriuo išbuvo 33 metus. Pasižymėjo kaip tvirtas ir talentingas karvedys (ne kartą sumušdavo Livonijos ordino kariauną). Be to, pasikrikštijęs ir įtikėjęs, Daumantas tapo pavyzdingu krikščioniu: visada laikėsi teisingumo, dosniai rodė gailestingumą, priimdamas vargšus ir keliautojus, pamaldžiai laikėsi bažnytinių švenčių, šelpė šventoves bei vienuolynus, ir pats įkūrė vienuolyną Dievo Gimdytojos gimimo garbei.

Pskovo žemių gynybą Daumantas laikė Viešpaties jam uždėta šventa pareiga. Prieš kiekvieną mūšį kunigaikštis eidavo į šventovę, patiesdavo savo kalaviją prie altoriaus ir priimdavo dvasios tėvo, kuris užrišdavo jam kalaviją, palaiminimą. Tuomet, kai miestui grėsdavo pavojus, Daumantas kreipdavosi į žmones su žodžiais: „Gerieji vyrai pskoviečiai! Kas iš jūsų senas – man tėvas, kas jaunas – man brolis! Apginkime Švenčiausiąją Trejybę!“ Ir Pskovo gyventojai visuomet stodavo po savo kunigaikščio vėliavomis ir eidavo į mūšį.

Šv. Vilniaus kankiniai Antanas, Jonas ir Eustachijus († 1347)

Šventieji kankiniai, broliai Antanas ir Jonas buvo kariai, tarnavę Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo dvare. Būdami pagonys, jie susipažino su ortodoksų kunigu Nestoru, kuris jiems paskelbė Gerąją Naujieną. Jie apsisprendę priėmė krikštą.

Pasiryžę gyventi krikščioniškai, broliai ėmė laikytis pasninko dienų, augintis plaukus bei barzdas. Pagonių kunigaikščiams išreiškus nepasitenkinimą naujuoju Antano ir Jono tikėjimu, Algirdas įmetė juos į kalėjimą, kur jiedu buvo verčiami atsižadėti Kristaus.

Antanas palūžo ir išsižadėjo savo tikėjimo. Jis buvo paleistas, bet netrukus, supratęs savo klaidą, vėl atsivertė, ėmė atgailauti dėl išsižadėjimo ir karštai skelbti Evangeliją. Įkvėptas brolių liudijimo, pasikrikštijo ir jų pusbrolis Eustachijus.

Šventieji Vilniaus kankiniai (ikonos fragmentas). Wikipedia.org  iliustracija

Antano sugrįžimas į krikščionybę buvo paskutinis kantrybės lašas – abu broliai buvo nukankinti ir 1347 metais ir pakarti kalvoje, ant medžio šakų. Antanas nužudytas sausio 15 d., Jonas – balandžio 14 d. Eustachijų pagonys nukankino vėliausiai (gruodžio 13 d.) ir žiauriausiai – jį mušė tiek, kad sulaužė kaulus, pylė šaltu vandeniu per žiemos speigą, o po to pakorė ten pat, kur ir Antaną bei Joną. Kūnai buvo užkasti egzekucijos vietoje.

Po kurio laiko tikintieji iškasė kūnus ir pasirodė, jog jie neyra, nedūlėja. Tokie, kokie buvo iškasti, jie išliko iki mūsų dienų. Iš pradžių kūnai buvo išvežti į Konstantinopolį, kur šventieji buvo kanonizuoti. Grįžę į Vilnių palaikai ilgą laiką gulėjo Vilniaus Švenčiausiosios Trejybės ortodoksų cerkvėje, pastatytoje jų atminimui, kankinių žūties vietoje. Tačiau po to, kai pastatas atiteko unitams, palaikai perkelti į naujai įrengtą ortodoksų Šventosios Dvasios vienuolyną.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tuometinis vienuolyno abatas (hegumenas), bijojęs prarasti palaikus (mat prasidėjo unitų bandymai juos pavogti), priėmė sprendimą vienuolyno cerkvėje, tiesiai po altoriumi, iškasti olą ir, paguldžius palaikus į relikvijorių, užmūryti. Palaikus vėl atrasti pavyko tik XX a. pradžioje, kai Konstantinopolyje buvo aptikti užrašai su aprašymu, kur paslėpti garbingųjų kankinių kūnai.

Šiuo metu jie ilsisi Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyno katedros centre, tame relikvijoriuje, kuriame buvo rasti. Senojoje oloje įrengta kankinių vardo bažnyčia.

Ortodoksas.lt, Vilniaus Stačiatikių Šventųjų Konstantino ir Mykolo parapijos bei bernardinai.lt informacija