Pirmasis lietuvis Gulbinų mokyklos mokytojas

Jurgis Taučiabalis apie Gulbinus

Jame autorius (šioje ir kitose ištraukose iš tų metų spaudoje spausdintų straipsnių kalba netaisyta – aut. past.) rašo: „Trumpai papasakosiu apie savo mokyklą, iš kur bus matyti, kokius Lietuva turi geradėjus. Atvažiavus man į vietą, patyriau, jog žmonės lietuviškai labai blogai moka, laiškus rašo rusiškomis raidėmis, o lietuviškais žodžiais. Kalboje daug yra barbarizmų: taigi pasiryžau mokykloje daug mokyti lietuviškai, kad nors priaugančioji karta galėtų savaip susirašinėti ir kaip priguli susikalbėti. Bet ant nelaimės apsirikau, nes žmonės pasakė, jog lietuviškai tai galį ir namie išmokti, o mokykloje, tai jau reikią mokytis rusiškai. Kada aš pradėjau pasakoti, jog daugiau reikalingas apšvietimas, negu rusiška kalba, tai vienas sako: „Mano vaikas eis į Kurliandiją, tai kad mokytai latviškai, tai aš sutikčiau, o lietuviškai tai jis jau moka.“ Kitas sako: „Aš turiu gimines ant gelžkelio ir ten manau leisti savo vaiką, tai jam būtinai reikia mokytis rusiškai. (…) Širdis apsipila kraujais matant tokį silpną tautišką savo brolių supratimą. Bet atsiminus, jog viskas darosi iš palengvo, ir aš lietuviškai pradėjau mokyti tik iš palengvo.“

Kas tas Taučiabalis?

Tai pirmasis Gulbinų mokyklos lietuvis mokytojas Augustas Jakučionis. Gimęs 1884 m. rugpjūčio 19 d. Dzūkijoje, gausioje valstiečių šeimoje. Pirmąsias skaitymo, rašymo ir aritmetikos žinias įgijęs pas kaimo daraktorių, vėliau lankęs Alytaus pradinę mokyklą, mokęsis privačiai. 1904-aisiais baigė Veiverių mokytojų seminariją. Beveik dvejus metus mokytojavo Lenkijoje, nes tais laikais būta tokios tvarkos – mokslus baigę lietuviai Lietuvoje darbo negaudavo. 

1904 m. gegužės 7 d. panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, gimtoji kalba atgavo savo prigimtines teises. Palengva Lietuvos mokyklose rusus mokytojus ėmė keisti lietuviai. Atleidę iš pareigų mokytoją rusą gulbiniečiai kreipėsi į Kauno gubernijos pradedamųjų mokyklų direkciją prašydami mokytojo lietuvio. 1906 m. vasario mėnesį direkcija Gulbinų pradžios mokyklos mokytoju paskyrė Augustiną Jakučionį. Tais metais į Biržų kraštą buvo paskirti dar du jo bendramoksliai iš Veiverių mokytojų seminarijos: Juozas Kunickis į Nemunėlį Radviliškį ir Silvestras Ambrazevičius į Kvetkus. 

Gulbinuose

Apie A. Jakučionio darbo metus Gulbinų mokykloje šiek tiek žinių galima rasti „Vilniaus žiniose“, „Lietuvos ūkininke“ ir kituose periodiniuose leidiniuose jo spausdintuose straipsniuose. Jis rašo, kad, leidus mokyti lietuviškai, norinčių į mokyklas patekti vaikų skaičius padidėjo dvigubai, o gal net ir trigubai. Tenka mokyti apie 120 vaikų. Nors vietos mokykloje nepadaugėjo, „trošku ir ankšta, kad vaikai beveik stati stovi“.

Matydami, kad mokykloje trūksta vietos, gulbiniečiai 1907 m. pavasarį nutarė pastatyti dar keturias naujas mokyklas. „Tebūna jiems garbė, – rašo Gulbinų mokytojas, – už tai, jog geidžia skleisti apšvietimą.“ Tik ne visi taip palankiai nusiteikę. 1907 m. vasario 17 d. „Vilniaus žiniose“ A. Jakučionis rašo apie vasario 3 d. Gulbinų valsčiaus rinkikų susirinkimą, kuriame buvo svarstomas algų valsčiaus tarnautojams paskirstymas.

„Kai atėjo eilė mokyklai, keli ėmė šaukti: „Nereikia, nereikia mums visai mokyklos ir nieko jos išlaikymui neskirsime.“ Paklausus, kodėl, atsakė, kad „vienoj mokykloj negali sutilpti viso valsčiaus vaikai (valsčius apie 4 mylios, mylia apie 1,5 kilometro – aut. past.), tai nereikia nė tos vienos.“ Galop dauguma pripažino mokyklos reikalingumą, bet mokyklai nieko nepaskyrė.

„Taigi aš maniau, – rašo A. Jakučionis, – atsisakyti ir prašyti tokios vietos, kur reikalaujama mokytojo, bet čia vėl pasipils rūgojimai, kad ieškau tokios vietos, kur gal „keliais auksinais daugiau algos“. Kol kas dar niekam nepadaviau prašymo ir po senovei varau savo darbą Gulbinuose; laukiu koks bus galutinis nusprendimas, nes dauguma valstiečių užtikrino mane, kad viskas išeis ant gero.“

Mokyti vaikus Gulbinuose nebuvo paprasta. A. Jakučionis 1908 m. sausio 27 d. „Vilniaus žiniose“ rašo, kad kai lietuviškai mokyti buvo uždrausta, mergaitės visai nelankė mokyklos. „Dabar gi yra su viršum (daugiau kaip) 20 mergaičių, kurios rusiškai visai nenori mokytis ir kurių tėvai prašo mokyti vien tik lietuviškai. Taigi išeina, kad prie vieno mokytojo ir vienam kambary reikia būti 2 mokyklom: mergaičių ir berniukų. Bet vienam mokytojui ir taip atsakančiai (tinkamai) negalima atlikti darbas, jeigu mokykloj daugiau kaip 100 vaikų, o jeigu dar imsi dalyti atskirai mergaites nuo berniukų, tai nežinosi nei prie ko kibti, nes pasidarys kokie 8 skyriai, be to ir liaudies mokyklų programa neleidžia to daryti. Taigi būk gudrus ir mokėk pasielgti!“ 

Dar būta vienos bėdos – į mokyklą visi vaikai ateidavo ne kasdien. „Ateina iš už kokių 4–5 varstų (varstas – 1067 metrai – aut. past.), – rašė A. Jakučionis, – ir kasdien vaikščioja namo, na tai jei kurią dieną lietus lyja arba negražus oras, tai jau mokykloj keliolikos vaikų nebėr.“

Vieną dieną į Gulbinus atvažiuoja vizitatorius – rusų mokyklų inspektorius M. Itomlenskis, žinomas kaip palankiai vertinantis lietuvių kalbos mokymą liaudies mokyklose.

„Širdis apmirė, – prisimena mokytojas, – pagalvojus, jog labai man bus nesmagu, kada blogai vaikai mokės lietuviškai. Ir štai prasidėjo egzaminas. Pasakys ką vaikas rusiškai, tai p. inspektorius liepia išversti lietuviškai arba atbulai. Dar liepia paskaityti ir lietuviškos kalbos egzaminas užbaigtas. Nors rusiškai ir geriau mokėjo negu lietuviškai, vienok p. Itomlenskis užrašė „sliedujet usilit zaniatija po russkomu jaziku“ (reikia daugiau mokyti rusiškai). Paskui dar žodžiais pamokino, jog reikia stengtis gerai išmokyti rusiškai, nes kitaip neišduosią egzamino, ir man, girdi, būsią labai nesmagu.“

Kita veikla

Gulbinuose jam rūpėjo ne vien vaikų mokymas. Pavarde, Jurgio Taučebalio, Juokų Senio ir kitais slapyvardžiais pasirašytus straipsnius pedagoginėmis bei visuomenei aktualiomis temomis spausdino „Vilniaus žiniose“, „Lietuvos ūkininke“, jo priede „Mokykla“. Rengė kursus suaugusiesiems, ruošė vakarėlius, vaidinimus. 

Tais metais buvo kuriama Lietuvių mokytojų sąjunga. Vienas iš pirmųjų ir aktyviausių jos narių buvo Gulbinų mokytojas Augustas Jakučionis. 1925 m. jubiliejiniame žurnalo „Mokykla ir gyvenimas“ numeryje išspausdintame straipsnyje „Iš prisiminimų apie mokytojų sąjungą“ jis prisimins: „Pasibaigus 1905–1906 mokslo metams (mėnesio bei dienos nepamenu) Vilniuje buvo šaukiamas Mokytojų Sąjungos suvažiavimas. Tai buvo pats pirmasis Sąjungos suvažiavimas, kuriame teko man dalyvauti.“

Jame buvo priimta pirmoji Lietuvos mokytojų sąjungos programa. Svarbiausi uždaviniai buvo susigrąžinti į Lietuvą kitur išvykusius mokytojus, kurti lietuviškas mokyklas, rengti mokymo programas, rašyti ir leisti lietuviškus vadovėlius. A. Jakučionis buvo Vadovėlių leidimo komisijos narys. Gabus, darbštus ir ambicingas mokytojas Veiverių mokytojų seminarijoje įgytas žinias nuolat papildydavo studijuodamas žymių rusų ir Vakarų Europos pedagogų raštus, o vėliau, 1922 m., studijuodamas Lietuvos universiteto Gamtos–matematikos fakultete. Šios žinios ir pedagoginė patirtis pravers rašant mokykloms vadovėlius. 

Gulbinų mokykloje Augustas Jakučionis mokytojavo porą metų. Tikriausiai už tarp vietos gyventojų skleidžiamas pažangias mintis jis pateko jau minėto Šiaulių inspektoriaus M. Itomlenskio nemalonėn ir 1908 metų rudenį iš Gulbinų buvo iškeltas į Panemunėlį (Rokiškio r.) dirbti mokytojo pagalbininku. 

Vadovėlių autorius

Lietuvos švietimo istorijos muziejininkė Jūratė Tamulytė-Jagminienė apie A. Jakučionį atsiliepia kaip apie didį pedagogą, visą savo gyvenimą paskyrusį pedagoginiam darbui, tautinės mokyklos kūrimui, Lietuvos žmonių švietimui. O didžiausias A. Jakučionio nuopelnas Lietuvos švietimui yra jo parengti ir išleisti vadovėliai. 

Tikriausiai mintis rašyti pradinėms mokykloms vadovėlius jam gimė dar Gulbinuose, pradėjus veiklą Mokytojų sąjungos Vadovėlių leidimo komisijoje. Vienas iš pirmųjų ir populiariausių lietuviškų vadovėlių buvo A. Jakučionio parengtas elementorius „Kelias į šviesą: skaitymo ir rašymo mokslas“. Pirmą kartą jis buvo išspausdintas 1916-aisiais Peterburge, antrą kartą po metų – Vilniuje. Tarpukariu vadovėlis buvo išleistas net 26 kartus.

A. Jakučionis – ne tik šio legendinio vadovėlio, iš kurio mokėsi ne viena mūsų tautos karta, autorius. 1932 m. jis parengė ir išleido pradinės mokyklos III skyriaus mokiniams skirtą vadovėlį „Aplinka ir kraštas“, kurį sudaro geografijos, istorijos ir lietuvių kalbos žinios. Vertingos jo metodikos knygos „Pirmoji pradžia“ (1928 m.) ir „Praktiška rašymo ir skaitymo metodika“ (1934 m.).

Parašė jis vadovėlių ne tik pradinėms mokykloms, bet ir gimnazijų pirmosioms klasėms bei suaugusiesiems („Oras, vanduo ir žemė“, „Gamtos vadovėlis“, „Negyvoji gamta“, „Augalai“, „Elementorius suaugusiems“ ir kt.). Jo straipsniai įvairiomis pedagoginėmis temomis buvo dažnai spausdinami žurnaluose „Mokykla ir gyvenimas“, „Mokykla ir visuomenė“, „Švietimo darbas“. Nevengdavo aštriai kritikuoti kitų pedagogų parengtų ir išleistų vadovėlių. Amžininkų prisimenamas kaip įdomi, veržli, kiek maištaujanti asmenybė. Todėl nelabai sutarė su Lietuvos švietimo ministerijos valdininkais. 1929 m. buvo atleistas iš Kauno „Aušros“ gimnazijos mokytojo pareigų ir paskirtas į Kretingos apskritį pradinių klasių mokytoju. Į Žemaitiją vykti atsisakė, nes norėjo likti Kaune. Iki 1940 m. rašė ir platino vadovėlius.

Po karo, 1945–1949 m., dirbo Pedagoginės literatūros leidyklos redaktoriumi. 1949 m. išėjęs į pensiją vis rečiau dalyvaudavo pedagoginėje ir visuomeninėje veikloje. Mirė 1969 m. kovo 5 d. Kaune.