Pirmieji japonų katalikai: šv. Paulius Mikis ir jo draugai kankiniai

Japonijos kankinių memorialas Nagasakyje. „Wikipedia Commons“ nuotrauka

Vasario 6 d. minime šv. Paulių Mikį bei kitus jėzuitų ir pranciškonų kankinius Japonijoje. Paulius Mikis ir Japonijos kankiniai bei pranciškonų misionieriai mirė 1597 m.

Po Pranciškaus Ksavero apaštalavimo Japonijoje jo darbą tęsė būrys jėzuitų japonų ir misionierių pranciškonų. Jie tapo vienais pirmųjų kankinių Tolimuosiuose Rytuose. Tarp jų buvo ir 33 metų jėzuitų brolis Paulius Mikis, rengęsis tapti kunigu bei daug pamokslavęs po savo šalį, taip pat 18-metis Jonas Gotosas ir 64 metų brolis Jokūbas Kizajas.

Paulius Mikis gimė turtingoje japonų šeimoje. Jo tėvas buvo vienas iš armijos vadų. Vaikystę praleido Tounucumadoje, vėliau gavo jėzuitišką ugdymą Azuchi ir Takatsuki miestuose. Prisijungęs prie Japonijoje veikusių jėzuitų, Paulius greitai išgarsėjo kaip puikus pamokslininkas. Jo evangelizacinis uolumas davė gausių vaisių – daugybė tautiečių prisijungė prie katalikų tikėjimo.

Tačiau vietos valdininkams tai nepatiko. Vienas jų, Toyotomi Hideyoshi, pradėjo aršų katalikų persekiojimą, trukusį daugelį metų. Japonai baiminosi jėzuitų įtakos ir įtarė negerais kėslais, ypač dėl nuolatinių kontaktų su Europa ir juos nuolat lankančių svečių iš Vakarų.

Mikis buvo suimtas ir įkalintas kartu su keletu kitų katalikų. Vėliau jiems teko pėsčiomis nukakti 966 kilometrus nuo Kioto iki Nagasakio; pasakojama, kad visą kelią kaliniai giedojo „Te Deum“. Atvykęs į Nagasakį – miestą, kuriame šiandien gyvena didžiausia katalikų bendruomenė – Mikis buvo žiauriai nužudytas. Tai įvyko 1597 m. vasario 5 d.

Japonijos Dievo motina. Japonų katalikų dovana Nazareto Apreiškimo bazilikai. Wikipedia.org nuotrauka

Kabėdamas ant kryžiaus Mikis pasakė savo paskutinį pamokslą, atleido savo kankintojams, patvirtindamas savo ištikimybę Japonijai, kurios sūnumi visada jautėsi.

Tą patį likimą patyrė ir kiti japonai pasauliečiai: Pranciškus, dailidė, kurį suėmė atvykusį stebėti egzekucijos; Gabrielius, devyniolikmetis pranciškonų darbininko sūnus; Leo Kinuya, dvidešimt aštuonerių dailidė iš Mijako; Diego Kisai, laikinas jėzuitų pagalbininkas, Joachimas Sakakibara, pranciškonų virėjas Osakoje; Peteris Sukejiro, jėzuitų pasiųstas pagelbėti kaliniams ir vėliau suimtas; Cosmas Takeya iš Ovari, pamokslavęs Osakoje; ir Ventura iš Mijako, kurį pakrikštijo jėzuitai ir kuris po tėvo mirties išsižadėjo tikėjimo, tapo budistų vienuoliu, bet vėliau grįžo į katalikybę pranciškonų padedamas.

Tą dieną buvo nukankinti trys jėzuitai, šeši pranciškonai ir 17 jaunų pranciškonų pasauliečių. Jie visi buvo kanonizuoti 1862 m. Pijaus IX.