Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Pirmieji pokalbiai Biblijoje (I)

Pixabay.com nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Artuma“ 2022 m. sausio (1) mėn. nr. 

Drauge su Sinodo kelio žinia nuskambėjęs kvietimas kalbėtis sukelia ištisą virtinę minčių bei asociacijų. Viena vertus, Šventasis Raštas, taip pat ir lietuvių tautosaka tiesiog kunkuliuoja šmaikščiomis patarlėmis ir perspėjimais, atskleidžiančiais kalbėjimosi stebuklą lydinčius pavojus bei paklydimus. Kita vertus, neišvengiamai šmėkšteli ir orveliško „kalbenimo“ šešėlis – juk bažnytinėje aplinkoje pernelyg dažnai susiduriame ne tik su bereikšmiu, bet ir su agresyviu ar net antikrikščionišku kalbėjimu.

Romos Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje šis kvietimas – ypatingas. Juk katalikų bendruomenė Lietuvoje turėtų vis dar alsuoti popiežiaus Pranciškaus apaštalinio vizito žinia. Galime drąsiai teigti, kad šio Kristaus apaštalo pasakyti žodžiai mums turi tapti Sinodiniu kelrodžiu. Apaštalinį vizitą galime suprasti kaip Emauso mokinių susitikimo su Kristumi analogiją – mus, vietinę Bažnyčią, per savo apaštalą aplankė pats Kristus, klausdamas: „Apie ką taip karštai kalbatės eidami?“

Popiežiaus Pranciškaus net keliskart pakartotą frazę „Prisiminkite savo šaknis!“ galima suprasti kaip šaunią reakciją į mūsų valstybinio himno eilutę. Kita vertus, labai tikėtina, kad popiežius žvelgia gerokai giliau, kviesdamas mus prisiminti savo krikščioniškas šaknis. Juk kaip Bažnyčia esame kilę iš Kristaus šoną atvėrusios žaizdos, iš klausą ir burną Sekminių dieną atvėrusios Šventosios Dvasios kvėpimo… Tačiau galime žvelgti ir dar toliau. Juk galiausiai mūsų šaknys – tai žemės grumstas, kurį Dievas, pasidalydamas savuoju gyvybės alsavimu, padarė gyva gývastimi. Tad ir pačius pirmuosius žmogaus pokalbius Biblijoje galime laikyti mūsų dabartinių pokalbių „šaknimis“.

Melagė sako tiesą

Labai reikšminga, kad pirmasis žmogaus pokalbis Šventajame Rašte yra ne su Dievu. Čia gyvatė ir moteris (Pr 3,1–5) aptarinėja Dievo įsakymų turinį. Tokią tvarką galime įžvelgti kone kiekvieno žmogaus gyvenime: prieš sutikdamas Dievą, žmogus jau yra užkalbintas kūrinijos. Kaip ir Biblijoje, šis pirmasis pokalbis neretai baigiasi dramatiškai, susidūrus su žmogiškojo žodžio galia bei svoriu. Taip ir mes – Bažnyčia Lietuvoje – išgirdome kvietimą į Sinodo kelią tarsi „pakeliui“. Greta kitų dalykų, greta kitų žinių. Šis pokalbis tam tikra prasme yra ne tiek pirmas, kiek paskutinis. Juk į jį esame kviečiami atsinešti visa, kas esame, ką patiriame, kuo gyvename…

Kita vertus, šis pirmasis pokalbis Biblijoje galėtų būti suprantamas ir kaip gana rimtas perspėjimas Sinodo pakeleiviams bei pašnekovams. Biblijos tyrinėtojai jau seniai atpažino, kad gyvatė, kuri daugelio laikoma „melage“, vis dėlto sako… tiesą! Nors Dievas perspėjo žmogų, kad „tą dieną, kurią valgysi nuo medžio, mirte numirsi“, gyvatė sugebėjo teisingai įžvelgti įvykius po nuopolio, sakydama: „ne mirte numirsite“ (Pr 3, 4). Juk žmogus išties tą dieną, kurią nupuolė – nemirė. Teisinga buvo ir antroji jos ištara: „tą dieną, kurią valgysite nuo jo – atsivers jūsų akys.“ Juk suvalgius vaisių išties „atsivėrė jų akys“ (Pr 3, 7). Galiausiai ir trečiąją gyvatės ištarą: „būsite kaip Dievas – žinantys gera ir bloga“, vėliau pasakojime patvirtina pats Dievas: „štai žmogus tapo kaip vienas iš mūsų – žinantis gera ir bloga“.

Radbodas Commandeur’as OSB, „Ieva“, 2009 m. Freska Užmigimo bažnyčioje ant Ziono kalno (Jeruzalė). „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Akivaizdu, kad gyvatės kalboje ypač svarbu tai, kas lieka nepasakyta. Žmogus nemiršta tą dieną, kurią nupuolė, tačiau likusias savo dienas, pažymėtas laikinumu ir nežinia, jis pasitinka jau kitapus Edeno vartų. Taip, žmogaus akys buvo atvertos, tačiau tikėjęsis tapti gudrus, jis pirmiausia patyrė nesaugų nuogumą jau pakitusio kito akivaizdoje. O gero ir blogo pažinimo našta nepakeliamu dieviškos atsakomybės svoriu užgulė jo kūriniškus pečius…

Iškreipti lūkesčiai

Galbūt gyvatė ir moteris pokalbyje pasiklydo dėl to, kad kalbėjo ne apie „savo“ dalykus? Gyvatė, būdama lauko gyvūnas, ėmėsi aiškinti, kaip reikia gyventi sode. O moteris, susipainiojusi tarp gyvenimo ir pažinimo medžių, nukreipė žvilgsnį ir ranką į tai, kas buvo skirta ne jai.

Vargu ar tokį pasimetimą „tuščioje erdvėje“ reikėtų suprasti kaip dieviškos ar vyriškos kontrolės stygių. Kokia nuobodi būtų Dievo ar vyro kartotė, vien tik nykiai pamėgdžiojanti ir nesugebanti atverti nesuskaičiuojamų Kūrėjo išminties ir dosnumo lobynų! Tačiau Bažnyčioje tokio varginančio nykumo, deja, nestinga… Vengdami nesutarimų, norėdami įsiteikti ar tiesiog nežinodami, kaip atsiliepti į kylančius iššūkius, pernelyg dažnai imame kalbėti ne tiesą, bet tai, ką kiti nori girdėti. O vėliau neretai paaiškėja, kad net ir šiuos kitų lūkesčius „įžvelgėme“ netiksliai ar iškreiptai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tad ir sinodinė kalba tepadeda sakyti „taip“ – jei taip, ir „ne“ – jei ne. Kiek drąsos reikėjo jaunutei Marijai, kad ištartų lemtingąjį „teesie“! Kokia savitvarda pasižymėjo Paulius, kad pamokslaudamas kitiems pats nepasidarytų netinkamas! Kiek bažnytinės išminties glūdi Petro šūksnyje „aš – nuodėmingas žmogus!“ Ir kaip gražiai Jono bendruomenė apie mus (!) Evangelijos pabaigoje parašė: „Yra ir daug kitų dalykų, kuriuos padarė Jėzus“.

Tad drauge su psalmininku ir mes kartokime: „Išpažinsiu tave, Viešpatie, visa savo širdim, apsakysiu visus tavo nuostabius darbus“, o savo kelionę apie biblinius pokalbius tęsime Artumoje.