Pirmieji pranciškonai kankiniai

1219 metais, gavę šventojo Pranciškaus palaiminimą, broliai Berardas, Petras, Adjutas, Akuras, Odas ir Vitalis paliko Italiją ir išvyko skelbti Evangelijos Maroke. Keliaujant per Ispaniją susirgo Vitalis, ir broliai tęsė misiją be jo. Nuvykę į musulmonų kraštą, jie pamokslavo turgaus aikštėse. Netrukus mažesniuosius brolius suėmė ir įsakė išvykti iš šalies, tačiau jie atsisakė. Kai misionieriai  vėl ėmė pamokslauti, įpykęs sultonas liepė vienuolius nužudyti. Po ilgai trukusių kankinimų ir mėginimų priversti juos atsisakyti tikėjimo į Jėzų Kristų brolius nukirsdino 1220 m. sausio 16 dieną.

Šv. Berardas ir jo draugai buvo pirmieji pranciškonų kankiniai. Pranciškus išgirdęs apie jų mirtį sušuko: „Dabar tikrai galiu pasakyti, kad turiu penkis mažesniuosius brolius.“ Misionierių palaikai buvo pergabenti į Portugaliją. Jų pavyzdys paskatino jauną augustinų vienuolį tapti mažesniuoju broliu ir kitais metais vykti į Maroką. Tas jaunasis vienuolis buvo šv. Antanas Paduvietis.

Į musulmonų kraštus liudyti Evangelijos keliavo ir pats šv. Pranciškus, tačiau Dievo malonė jam buvo parengusį kitą kelią ir apsaugojo nuo žūties tuose kraštuose.

Šv. Berardas ir jo draugai kanonizuoti 1481 metais.