Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Pirmoji šv. Hildegardos biografija lietuviškai – dovana ieškantiesiems kelių į Jo šviesą

Šv. Hildegarda Bingenietė. Karlheinzo Oswaldo skulptūra, 1998 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Ką tik pasirodė pirmoji lietuvių kalba šv. Hildegardos Bingenietės (1098–1179) biografinė knyga „Keliai į Jo Šviesą“, kurią parašė šventosios paveldo tyrinėtoja Barbara Stühlmeyer, išleido „Magnificat“ leidiniai.

Vienuolė benediktinė, mokslininkė, poetė, dramaturgė, kompozitorė, gydytoja, dailininkė, mistikė, 2012 m. paskelbta Katalikų Bažnyčios mokytoja, paliko pėdsaką daugelio žmonių širdyse. „Mus skiria daugiau nei 800 metų, tačiau šv. Hildegardos mąstymas ir įžvalgos stebėtinai aktualios ir šiuolaikiškos“, – teigia šios knygos vertėja iš vokiečių kalbos Indrė Dalia Klimkaitė. Kviečiame skaityti jos mintis apie pažintį su šia unikalia asmenybe, vertimo procesą, padrąsinimą eiti širdies keliu.

Kaip šventosios Hildegardos biografija atsirado ant jūsų stalo? Ar iki šios knygos vertimo ką nors žinojote apie šią šventąją ir jos palikimą?

Šv. Hildegarda surado mane prieš dešimtį metų per giesmes, kai buvau paprašyta išversti keletą tekstų chorui „Jauna muzika“. Rodos, tik keletas tekstukų koncerto programai, bet, kai panirau į biografiją, išsyk pajutau artumą ir gelmę. Taigi surado mane šv. Hildegarda ir nebepaleido. Pamažu pradėjau rankiotis informaciją, skaitinėti, o gavusi Lietuvos kultūros tarybos stipendiją vertimams pasirinkau ir man atrodžiusią patrauklią biografiją, parašytą dr. Barbaros Stühlmeyer. Įdomu tai, kad, verčiant ir jau išvertus, kol biografija neišleista tūnojo stalčiuje, vis sutikdavau žmonių, kurie domėjosi šv. Hildegardos palikimu. Tai besidomintieji jos mokslu apie akmenis, tai gydymo menu, tai patyrę jos miniatiūrų, paveikslų gelmę ir gydomąją galią, ieškoję atsakymų į gyvenimo klausimus, gyvenę Eibingeno vienuolyne, saugančiame šv. Hildegardos palikimą… Vis gaudavau patvirtinimą, kad šv. Hildegarda žinoma ir reikalinga, nors, kad ir kaip būtų keista, nieko jos ir apie ją neturime lietuviškai – nei vizijų, nei biografijos, nei gydymo meno.

Knygos viršelis. „Magnificat leidinių“ nuotrauka

Knygos autorė Barbara Stühlmeyer rašo: „Kas sykį pradėjo domėtis jos gyvenimu, nelengvai atsitrauks nuo šios veiklos, – galiu paliudyti tai savo asmenine patirtimi.“ O jūs, išleidusi knygą gyventi savojo gyvenimo skaitytojų širdyse, ar lengvai atsitraukėte nuo šios asmenybės, o gal vis tebesidomite ja?

Barbara Stühlmeyer visiškai teisi – atsitraukti neįmanoma, o gal ir nereikia. Džiaugiuosi, kad pirmoji biografija lietuviškai jau pasiekė skaitytojų rankas, o pati toliau gilinuosi, kiek leidžia galimybės. Šv. Hildegardos giesmės yra mano kasdienės palydovės darbuojantis prie kitų vertimų, jos įkvepia ir ramina. Domina ne tik be galo įdomi šventosios biografija, jos interesų plotis ir gylis, įžvalgų gelmė, kosmologinė samprata, drąsa mokyti ir patarti, pamokslauti, kalbėti apie Dievo plano žmogaus Išganymui grožį. Mus skiria daugiau nei 800 metų, tačiau šv. Hildegardos mąstymas ir įžvalgos stebėtinai aktualios ir šiuolaikiškos. Džiugu, kad dar viena leidykla rengia knygą apie šv. Hildegardos sveikatinimo mokslą su konkrečiais valgių receptais – tai tikrai bus atradimas besidomintiems sveika gyvensena, tvarumu, taikiu sambūviu su kūrinija.

Teologė, mistikė, poetė, kompozitorė, pasauliečių dvasinė palydėtoja, gydovė – Hildegardos Bingenietės veiklos laukas įspūdingas. Kuri jos veiklos sritis jums paliko didžiausią įspūdį? Kodėl?

Išties turbūt pirmiausia ir nustebina šitoks interesų plotis ir gylis, toks šventosios renesansiškumas, universalumas. Tačiau tuo laiku gal ir buvo įprasta, jei jau imiesi rašyti, tai ir dera apmąstyti bei išguldyti viską – nuo teologijos, kosmologijos iki etikos bei estetikos. Žinoma, unikalu tai, kad to ėmėsi moteris, ir dar silpnos sveikatos, bei, kaip pati Hildegarda ne sykį minėjo, menko išsilavinimo. Tačiau nepamirškime, kad ji buvo regėtoja, mistikė. Įvertinus šį faktą darosi aišku, kad Hildegarda negalėjo kitaip – vizijas užrašyti ją ragino pati regėtoji Gyvoji Šviesa, kad ir kaip keistai tai gali nuskambėti šiuolaikiniam žmogui. Kurį laiką ji netgi vengė, bandė „išsisukti“ nuo vizijų užrašinėjimo, bet stipriai susirgusi suprato, kad tokia yra jos misija, toks Dievo planas – padaryti ją, kuklią vienuolę, savo įrankiu. Laimė, kad turėjo pagalbininkų šiame kelyje.

Man įspūdinga ir šv. Hildegardos drąsa. Pajutusi, kad prie vyrų vienuolyno prišlietam moterų konventui per ankšta ir nėra gerai, drąsiai išsikovoja (motyvuodama Gyvosios Šviesos parėdymais) teisę išeiti, išsivesti seseris vienuoles į palankesnę vietą naujam vienuolynui už 30 km. Nelengva buvo ta kelionė ir įsikūrimas, juk viską moterys turėjo skubiai pastatyti savo rankomis, peržiemoti sunkiomis sąlygomis, ir burbėjimų būta nemažai… Bet užtat po to Hildegarda suprojektuoja ir pastatydina net vandentiekį, aprūpinantį celes geriamuoju vandeniu – tuo laiku negirdėtas, neregėtas dalykas!

Įspūdingos Hildegardos žinios ir požiūris į žmogaus kūno sveikatą, – dabar jį pavadintume visuminiu, holistiniu. Gydymo menas grįstas suvokimu, kad reikia gydyti visą žmogų, suvokiant ligos dvasines priežastis, pažįstant jo temperamentą, polinkius, gyvenimo būdą. Įdomu, kad kai kurie galbūt keistokai skambantys receptai, ištyrinėti šiuolaikinių medicinos ir biologijos, mineralogijos žinovų, nustebino savo taiklumu ir inovatyvumu. Šiuo metu Europoje labai populiarūs gydymo centrai pagal šv. Hildegardos mokymą, prisimenama pasninko, susilaikymo prasmė ir paskirtis. O apie šv. Hildegardos „Džiaugsmo sausainius“ turbūt ne vienas yra girdėjęs…

Žinau, kad jūs esate ne tik vertėja, bet ir baigusi filosofijos studijas. Kaip pati, būdama filosofe, matote šv. Hidegardos filosofinį, dvasinį paveldą? Kiek teko domėtis jos gyvenimu, ji nuolat sulaukdavo priekaištų ir kitų asmenų abejonių dėl savo pasaulėžiūros, kitoniškumo ir, mano manymu, pasaulio matymo tarsi iš kito laikmečio, kitos sferos?

Ko gero, priekaištai ir kritika sklinda iš klasikinių „universitetinių“ mokslininkų pusės, kuriems kartais trūksta teologinio dėmens, žvilgsnio. Žinoma, šv. Hildegardos raštų tyrinėtojams nelengva, nes tais laikais nebuvo įprasta nurodyti cituojamą šaltinį, viduramžių filosofai laisvai įtraukdavo į savo raštus tai, ką skaitė ir sužinojo iš kitų mąstytojų raštų. Tačiau manau, kad itin vertinga yra toji Hildegardos raštų dalis, kur ji užrašo savo regėtas vizijas ir toliau jas aiškina, atskleisdama ir suvokimą apie pasaulio sąrangą, žmogaus vietą joje, kosmoso ir mikrokosmoso ryšį, Išganymo planą, pasitelkdama ir Šventojo Rašto citatų. Man nekyla abejonių, kad šv. Hildegarda buvo savo laikmetį pralenkusi regėtoja, mistikė, tad vargu ar galima jos raštams taikyti filosofinėms sistemoms keliamus reikalavimus. Bet tai toli gražu ne trūkumas.

Indrė Dalia Klimkaitė. Vilijos Visockienės nuotrauka

Nemažai galvoju apie tai, kaip nelengva būti pranašu, regėtoju (ne veltui turime tą posakį: „Savam kieme pranašu nebūsi“, arba iš Šventojo Rašto, Evangelijos pagal Luką: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje.“) Kaip matome iš biografijos, panašią lemtį patyrė ir šv. Hildegarda – ir atstūmimą, nesupratimą, neįsiklausymą, net interdiktą, ir laikiną užmarštį… Tikras stebuklas, kad dabar jos mokymas, paveldas išgyvena tikrą prisikėlimą, vertinamas, tyrinėjamas. Keista, kad prireikė daugiau nei 800 metų, kol sulaukė įvertinimo, oficialios kanonizacijos ir paskelbimo Bažnyčios mokytoja. Bet gal tai ženklas, kad išties susidūrėme su unikaliu paveldu, nepavaldžiu laikui, kuris dabar veriasi visais žaižaruojančiais kampais?

Kuo dvasinis šventosios Hildegardos paveldas gali būti aktualus mums dabar, nuolat skubantiems, užsiėmusiems buitiniais reikalais labiau nei širdies tikraisiais poreikiais?

Tai, apie ką kalbėjome pradžioje – kad labai įvairių sričių žmonės susiduria su šv. Hildegardos mokymu – jau liudija jos aktualumą. Vieni gal ieško atsakymų į dvasinius ieškojimus ir klausimus, kiti – spręsti sveikatos problemas, treti domisi viduramžių muzika ir aptinka šv. Hildegardos inovatyvius kūrinius, atranda ją kaip pirmąją moterį kompozitorę. Dar kiti gilinasi į benediktinišką vienuolinio gyvenimo tradiciją, o gal kontempliuoja jos veikalų iliustracijas, pavadintas iliuminacijomis arba mandalomis, bando kurti pagal jas – jų šlovė gal netgi pralenkė pačių teologinių kūrinių žinomumą… Jos raštus atsivers ir krikščioniško tikėjimo pastiprinimo ieškantieji, ir jūsų minėti skubantys buityje paskendę šiuolaikinio pasaulio piliečiai, sumanę paįvairinti kasdienybę „dvasingu sveiku maistu“. Ir tai yra gražu. Man regis, svarbiausia, ko iš šv. Hildegardos gali išmokti bet kokių įsitikinimų ir pasaulėžiūros žmonės – „kreipti savo gyvenimą Dievop ir kartu būti įsižeminusiais darbininkais dėl kūrinijos gėrio“, kaip rašė jos biografė Barbara Stühlmeyer.

Kas buvo sunkiausia verčiant šią knygą?

Ko gero, priimti savo ribotumą ir faktą, kad laikas per trumpas pažinti, įsigilinti, aprėpti tiek, kiek norėtųsi. Kad daugių daugiausia pavyks tik paviršėliais prisiliesti prie šios iškilios šventosios paveldo. Nors kaip krikščionei, tikinčiai šventųjų bendravimą ir amžinąjį gyvenimą, suprantama, kad visa yra šalia, kad šventieji ir dabar dalyvauja mūsų gyvenimuose, galime jų melsti išminties ir užtarimo. Tai didžiulė paguoda ir džiaugsmas.

Ką išsinešate sau iš šios knygos – kaip moteris, kaip vertėja, filosofė, Dievo link einantis žmogus?

Padrąsinimą – tiek darbuotis dėl kūrinijos gėrio, tiek nepaliauti gilintis į nuostabų Išganymo planą, tiek eiti širdies keliu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Hildegarda moko mus to, ko šiandien mums labiausiai trūksta: kreipti savo gyvenimą Dievop ir dirbti žemėje dėl kūrinijos gėrio. Ji įsitikinusi: žmogus kviečiamas ne tik giedoti angelų choruose, jis turi ir privalo čia, žemėje, darbuotis drauge su Kūrėju. Nelengva užduotis – liudyti prisikėlusį Kristų savo darbais. Ir vis dėlto būtent Hildegarda savo gyvenimu parodė, kaip Dievo dovanos gali žmoguje išsiskleisti.

Taip, skamba kaip gan sudėtingos maksimos, bet, kaip visuomet galima pradėti nuo visai mažų dalykų – šilto paguodos žodžio, mažos paslaugėlės, atleidimo klystančiam, paskirtos brangios valandėlės laiko artimajam… Gal ir taip kuriama Dangaus karalystė?

Man atrodo, skaityti šią biografiją nebus lengviausia užduotis skaitytojui. Man pačiai ją norėjosi skaityti lėtai, stabtelėti ir apmąstyti Šventojo Rašto vizijas, išgyventi širdyje dorybių ir ydų santykį, o atsakymuose kitiems ieškoti atliepimo į savo kasdienos rūpesčius. Ką patartumėte skaitytojui, kuris pirmą kartą paims į rankas jos biografiją? Kaip bandyti suprasti šią unikalią viduramžių asmenybę?

Jūs teisi dėl skaitymo tempo – siūlyčiau neskubėti. Gal tai gali būti advento skaitymai, kasdien po truputį, stabtelint, sugrįžtant, jei reikia? Biografija nėra ilga, tad galima duoti sau laiko. Siūlyčiau susirasti jutubo kanale šv. Hildegardos giesmių, paklausyti jų, pamatyti jos veikalus iliustruojančias miniatiūras, iliuminacijas. Tegul pažintis su šv. Hildegardos asmenybe ir jos paveldu būna neskubota, nepaviršinė, visapusė. O galiausiai gal ir „Džiaugsmo sausainių“ šventėms išsikepti?! Linkiu malonios pažinties su mokytoja Hildegarda!