2020 09 15

XFM Radijas

Klausymo laikas

40 min

Pirmosios Mėmelio bažnyčios

Šv. Jono bažnyčia. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvas) nuotr.

XFM radijo laidoje „Ekomisija“ (vedėjas EDUARDAS BYTAUTAS) svečiavosi doc. dr. ARŪNAS BAUBLYS, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis bei Vokietijos Federacinės Respublikos garbės konsulas Klaipėdos regione, ir aptarė pirmųjų Klaipėdos (Mėmelio) bažnyčių istoriją.

Pirmosios Mėmelio bažnyčios

Lietuvos krikščionėjimo epopėjoje Klaipėdai dažnai pritrūksta dėmesio, kadangi ji tik 1923 m. tapo sudėtine jos dalimi. Tik rimtai besidomintieji miesto, regiono ir ypač Prūsijos istorija suvokia, kad šis miestas yra viena iš pirmųjų nuolatinių Lietuvos krikščionėjimo vietų.

Iki galo neaišku, kur buvo pirmoji krikščioniška Klaipėdos bažnyčia. Miesto smaigalyje, kuriame atsišakojo senoji ir naujoji Dangė, buvo įsikūrusios dvi bažnyčios: viena – miestelėnams, antra – apylinkių gyventojams. Misionieriams už miesto sienų ir prie pilies buvo patogiau nei kitose teritorijose, nes žemaičiai, kitos baltų gentys dar ganėtinai maištingai juos sutikdavo.

Istoriografijoje egzistavo tokia nuostata, kad ten, kur dabar yra bastioninės tvirtovės gynybiniai grioviai (fosos), arčiau Pilies gatvės, buvusi dar ir Marijos bažnyčia. Tačiau archeologai konkrečių šios bažnyčios pėdsakų kol kas nerado. Galbūt Klaipėdos pilyje buvo koplyčia, galimai vadinta mergelės Marijos vardu.

Dvi miesto bažnyčios

Pastarojo dešimtmečio archeologų rezultatai aiškiai parodė, kokio dydžio ir kurioje vietoje buvo tos dvi bažnyčios. Gaila, ten vykusios statybos šiek tiek pakenkė, bet archeologinės medžiagos vis tiek yra nepaprastai daug. Senųjų palaidojimų vietose rasti auksiniai žiedai leidžia teigti, jog ten laidoti neeiliniai miesto piliečiai, taigi dvasinis gyvenimas koncentravosi būtent miesto salos smaigalyje, netoli dabartinio Jono kalnelio.

Tiek viena, tiek antra bažnyčios buvo skirtos vietos gyventojams baltų genčių atstovams: lietuviams ir kuršiams. Ko gero, jos buvo fachverkinės, gana stiprios, bet pigios statybos. Pavasariniai Dangės potvyniai užliedavo tas teritorijas, o norint sutvirtinti miestą reikėdavo kasti žemę, supilti pylimus ir tos bažnyčios pradėjo kliudyti. Po 1540 metų gaisro, kai sudegė abi šventovės, jos pradėtos atstatyti toje pačioje vietoje, tačiau miestui trūko lėšų, tad, manoma, medžiagos buvusios prastos kokybės.

Evangelisto Jono bažnyčia

1630 metais minima, jog vietoj griūvančios katedros pastatyta nauja evangelisto Jono bažnyčia. Per 1678 metų gaisrą ji sudegė, nemažai išgelbėto inventoriaus nukeliavo į naujai statomą bažnyčią Turgaus gatvės gale. Sakoma, kad ji statyta dešimt metų nuo 1696-ųjų. Nors statyba dar nebuvo iki galo baigta, 1706 m. 38 metrų ilgio, 22 metrų pločio bažnyčia pašventinta ir pradėjo veikti.

1790 metais pastatui jau reikėjo remonto. Pastatyta zakristija, iki 62 metrų paaukštintas bokštas, kuris laivams buvo kaip orientyras. Iš J. Zembrickio knygos mes žinome, kad bažnyčios smailėje puikavosi paauksuotas burlaivis, kuris tarnavo kaip vėjarodis. Viršuje ažūrine tvorele aptverta aikštelė – ugniagesių ir apžvalgos vieta. Be to, ten įmontuotas Anglijoje pagamintas laikrodis, garsiai mušantis valandas. Bažnyčios bokšte kabėjo keturi varpai: du skirti religinėms reikmėms, trečias – ugniagesiams informuoti apie pastebėtą gaisrą mieste ir paskutinis – greta buvusiai mokyklai. Kiekvieno varpo garsas buvo specifinis, tad nebuvo sunku suvokti, kokiu reikalu skambindavo.

Bažnyčios vidus stilistiniu požiūriu nebuvo vientisas, interjere dominavo paauksuotas altorius, padovanotas nežinomo Žemaitijos didiko. Jį puošė drožinėti ornamentai ir fundatoriaus herbas – auksinis liūtas juodame fone. Iš senosios bažnyčios pernešta labai graži drožinėtais ornamentais puošta sakykla, kurią laikė angelo figūra, o šonus juosė apaštalai. Taip pat buvo perkelta baltai dažyta ir paauksuota medinė krikštykla. Ant sienų kabojo portretai, seniausias iš jų – dar reformacijos pradžioje paskirto pirmojo Klaipėdos vietininko Georgo von Klinkenbeko. Minima, jog bažnyčioje kabojo ir 1594 m. nutapytas Mato Pretorijaus („Prūsijos įdomybių, arba Prūsijos regyklos“ autoriaus, pateikusio daug įdomių dalykų apie reformacijos laikotarpio Prūsiją ir Klaipėdą) portretas.

Šią bažnyčią, kaip ir miestą, nusiaubė 1854-ųjų gaisras. Jos atstatymą kuravo Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV, projektą parengė žinomas jo architektas Frydrichas Augustas Štiuleris, kuriam būdavo patikimos daugelio bažnyčių statybos Prūsijoje. Neogotikinio pastato statyba vyko 1856–1858 metais, tačiau stogas uždengtas tik 1864-aisiais. Tai buvo aukščiausias Klaipėdos visuomeninis pastatas, tapęs orientyru laivams, vertikalus miesto akcentas ir geografinis centras. Ši bažnyčia išstovėjo iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Nors dar buvo galima atstatyti, deja, ji nugriauta, kaip ir dauguma kitų bažnyčių.

Šv. Mykolo bažnyčia

Šv. Jono bažnyčia buvo katedra, skirta miesto gyventojų reikmėms, po reformacijos tapusi centrine liuteronų bažnyčios šerdimi. O dar iki reformacijos buvo ir Šv. Mykolo bažnyčia, skirta apylinkių gyventojams. Ji tapo reikšminga, nes joje buvo meldžiamasi ir giedamos giesmės lietuviškai. Tik XIX a. valdžiai pareikalavus, ankstyvosios pamaldos vykdavo ir vokiečių kalba.

Šioje lietuvininkų bažnyčioje pamaldos vykdavo visą sekmadienį, kad atvažiavusieji iš tolimesnių vietovių galėtų pasimelsti. Vėliau pastatytas klebonijos pastatas, įrengtas didelis atviras ugniakuras, virš kurio katile virdavo vanduo, atvykusieji gaudavo arbatos ar išsidžiovindavo avalynę. Tai buvo savotiškas socialinis punktas, kuriame žmonės galėjo pailsėti po kelionės.

1627 metais pastatas nugriautas. Priežastys nėra aiškios, kaip ir senosios miesto katedros.

1663 metais dabartinėje Tiltų gatvėje lietuvių parapija įsigijo sklypą, pamaldos vykdavo smuklėje. Tai neturėtų stebinti, nes protestantų bažnyčia kaip pastatas be žmonių neturi sakralinės prasmės, čia vyrauja principas: kur du ar trys susirenka Dievo vardu, ten yra ir Dievas. Taigi tai nė kiek nesikirto su Bažnyčios Tradicija.

1687 metais bažnyčia baigta ir pašventinta. Jos ilgis buvo 54 metrai, plotis – 29 metai, o sienų aukštis – beveik 10 metrų. Bažnyčios interjerą taip pat puošė keli dvasininkų visu ūgiu portretai.

Bažnyčia buvo paklausi tarp turistų. Yra išlikę Prūsijoje leisti kelionių aprašymai, rekomenduojantys apsilankyti pamaldose ir pasiklausyti ypač gražiai giedamų giesmių.

1854 metų gaisras šią bažnyčią taip pat apnaikino, tačiau lėšos jai atstatyti buvo surinktos greitai. Tas pats Štiuleris parengė atstatymo projektą, kuris buvo gana greitai įgyvendintas. Bažnyčia atstatyta be bokšto ir apsidės, sienos ir langų arkos liko senos, galinis fasadas orientuotas į Tiltų g., centrinis fasadas – Vežėjų g. (iš čia buvo patenkama į vidų, taip pat kleboniją, parapijos salę ir vikarų namus).

1908 metais remontuotas bažnyčios vidus. Lange į Tiltų gatvę buvo įstatytas didžiulis spalvotas vitražas, vaizduojantis Kristaus prisikėlimą. Be to, bažnyčioje buvo ypatingų auksakalystės dirbinių (auksinė taurė, puošta Kristaus figūra ir augaliniu ornamentu).

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje stogas sugriautas, bet sienos kuo puikiausiai išsilaikė, bažnyčią buvo galima atstatyti. Išlikę lietuvių kilmės gyventojai dėjo didžiules pastangas, kreipėsi į religijos reikalų įgaliotinį Vilniuje, kultūros paveldo institucijas, kad bažnyčią pripažintų kaip kultūros vertybę. Tačiau atsakymas buvo kategoriškas – NE. Bažnyčia nugriauta, jos vietoje pastatytas restoranas, klaipėdiečiams žinomas „Neptūno“ vardu. O anksčiau minėtos Šv. Jono bažnyčios vietoje pastatyti mediniai universalinės parduotuvės barakai.

Parengė Skaistė Tumulytė ir Ilona Petrovė

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.