2021 09 03

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Pirmosios romų moterų organizacijos įkūrėja: reikėtų keistis ir jums, ir mums

Božena Karvelienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Su BOŽENA KARVELIENE, Lietuvos romių organizacijos „Romų integracijos namai“ steigėja ir vadove, rugsėjo 1-ąją susitinkame Romų visuomenės centre, Vilniuje. Aplink mus šurmuliuoja mažieji romiukai, pasipuošę baltais marškinėliais. Jie ką tik atskubėjo iš mokyklos, išsiilgę vieni kitų, sveikinasi su Božena ir ilgamete globėja centro vadove Svetlana Novopolskaja bei jos kolegėmis.

Mano pašnekovė Božena čia jaučiasi kaip namie. Ne vienus metus ji irgi dirbo su mažaisiais romais Lietuvos sakaliukų sąjungoje, tad žino ir supranta visus jų rūpesčius bei džiaugsmus. Su Božena kalbamės apie lietuvius ir romus skiriančius stereotipus, diskriminaciją bei būdus atrasti mus jungiančių tiltų.

Božena, papasakokite, kaip šiandien gyvena Lietuvos romės. Ar jos patiria diskriminaciją? Jei taip, kaip galėtume tokią situaciją keisti?

Reikia keistis ir mums, ir jums. Jums, lietuviams, reikėtų daugiau mumis pasitikėti. Dažnai nutinka taip, kad, kai romas pradeda dirbti, jį atleidžia dėl jo tautybės. Dvylika metų dirbdama įvairius darbus, jaučiau diskriminaciją dėl to, kad esu čigonė, buvau atleista iš darbo, nors dirbau puikiai, greitai mokiausi. O dabar dirbu alkoholinių prekių parduotuvės vedėja. Mano darbdaviai gerbia mane kaip žmogų ir darbuotoją, tokių darbdavių ieškojau daugiau kaip dvylika metų. Septynis mėnesius po traumos negalėjau dirbti dėl nedarbingumo – ir jie manęs laukė!

Įkurti romių organizaciją mane ir dar vieną romę paskatino Aušra Simoniukštytė (antropologė, viena pirmųjų Lietuvoje romų kultūros tyrinėtojų – red. pastaba). Iki tol net negalvojau apie jokios organizacijos kūrimą. Esu šios organizacijos vadovė, tačiau daugiau romių nepavyko pritraukti, kadangi romės nėra visuomeniškai aktyvios. Man vienai sunku dirbti, bet, aišku, būtų lengviau, jei jausčiau moterų palaikymą. Tačiau vis dėlto galiu pasakyti, kad šiuo metu romių merginos yra aktyvesnės, mokosi, dirba, nebesėdi prie puodų, tad matau pažangą.

Božena Karvelienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Su „Romų integracijos namais“ vykdėme projektą, kurį finansavo Kultūros ministerija ir JAV ambasada. Gavome finansavimą siuvimo kursams – rankų darbui, naudojant aplikacijas, siūlus. Siuvinėjome kilimą romų tematika, kuriame buvo kalnų, ugnies, šokančių romių, romų su gitaromis, arklių. Kilimas išėjo labai gražus, jis iki šiol pas mane. Dalyvavau ir dar viename projekte Romų visuomenės centre kaip studentė – mes irgi siuvome, siuvinėjome kilimus. Vienas kilimas iškeliavo į parodą Amerikoje. Deja, bet Lietuvoje bent kol kas mūsų kilimais nesidomima… Šiuo metu kuriu puokštes šventėms, vestuvėms, tačiau tai dar tik pradžia.

Boženos Karvelienės nuotrauka

Ar romų gyvenime yra pokyčių – ypač po Vilniaus taboro uždarymo?

Tabore romai gyveno visi kartu, prisirišę prie savo šeimų. Išsiskirsčius jiems gyventi sunkiau. Yra visokių romų, visokių grupių. Pažįstu romų, kurie aktyvūs, dirba, juda į priekį, pavyzdžiui, mano seserys dirba siuvėjomis, broliai irgi visi dirba. Bet dalis romų yra sutrikę, negali susirasti, kur gyventi. Vilniaus savivaldybė jiems moka kompensacijas, bet gyventojai nenori romams išnuomoti savo butų.

Esu girdėjusi, kad kelioms Sirijos krikščionių šeimoms, kurioms Lietuva suteikė prieglobstį, irgi labai sunkiai sekėsi surasti būstus. O viena bičiulė guodėsi, kad romė iš jos išviliojo pinigų… Mano anksčiau kalbinta jauna romė Rumina pasakojo, kad žmonės gatvėje įtariai žiūri į romes, apsirengusias tradiciniais romių drabužiais. Tad gal nekeista, kad vengiame vieni kitų?

Tai net nereikia tradicinių drabužių. Įlipusi į autobusą matau, kaip moteriškės traukia prie savęs rankines – toks jausmas, kad aš jau dabar jas vogsiu iš jų… Tada ir aš patraukiu rankinę prie savęs. Aš dirbu parduotuvėje, ir nė vienas romas neatėjo kažko pavogti iš manęs. Vagia kitų tautybių žmonės, įžūliai žiūrėdami į akis. Nežinau, ar jie lietuviai, ar rusai, ar lenkai…

Romų vaikai. Romų visuomenės centro nuotrauka

Jaunoji karta netgi daugiau mus diskriminuoja, nes jie girdi apie romus iš savo tėvų. O ką vaikas girdi, tą ir sako. Mano vaikas nuėjo į pirmą klasę, ir jį maži vaikai pradėjo pravardžiuoti. Aš daug kartų sakiau ir dar sakysiu, kad mūsų mokyklose Lietuvoje reikalingos pamokos – bent kartą per mėnesį! – apie įvairias tautybes, kuriose būtų mokoma apie jų tradicijas, kultūrą, Netgi lietuviams būtų naudinga sužinoti kad ir apie žemaičius, kurių požiūris dažnai skiriasi nuo vilniečių, apie įvairių regionų tradicijas. Kodėl gi ne? Tos tautybės atstovas galėtų ateiti į tą pamoką ir papasakoti apie savo kultūrą.

Taip, mes labai didžiuojamės, kad mūsų šalyje anksčiau taikiai sugyvendavo įvairios tautos…

Aš retkarčiais lankausi Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultete ir pasakoju apie mūsų kultūrą, tradicijas. Man malonu matyti tuos priimančius veidus, nors, aišku, būna ir tokių, kurie nusiteikę agresyviai – tuomet išeinu su bloga nuotaika…

Esate dirbusi pedagogo asistente mokykloje. Papasakokite, ką manote apie romų vaikų švietimą.

Teko dirbti Romų visuomenės centre, Lietuvos sakaliukų sąjungoje, taip pat dirbau Naujininkų progimnazijoje bei Saulėtekio mokykloje pedagogo asistente. Naujininkų progimnazijoje mane labai gražiai priėmė, o Saulėtekio mokykloje, deja, nelabai. Aš mačiau, kaip ten mokė romų vaikus: Saulėtekio mokykloje nelabai kreipdavo į juos dėmesį. Aš ten dirbau pedagogo asistentės pareigose, įgyvendinant Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos projektą. Tik nuėjusi išgirdau tokius žodžius: „Tai kas čia bus? Čigonų taboras? Visi čia vaikščios?“ Atsakiau, jog būsiu su romų vaikais, kad galėčiau jiems padėti, nes yra vaikų, kurie kažko nesupranta, nemoka. Tuo metu dirbau dviejuose darbuose: mokykloje ir vaikų dienos centre, į kurį po pamokų nusiveždavau savo auklėtinius.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pasibaigus projektui, išėjau iš tos mokyklos. O Lietuvos sakaliukų sąjungoje dirbau apie dvejus ar trejus metus.

Mano globoti vaikai jau ir mokyklas baigė, kai kas ir šeimas sukūrė. Jie susiranda darbus – ir čia yra didžiulis Romų visuomenės centro ir Lietuvos sakaliukų sąjungos nuopelnas. Jie vykdo daug projektų, vaikai įtraukiami į daugybę veiklų, juos toliau mokytis motyvuoja socialiniai darbuotojai. Šie vaikai auga ir jau žino savo kelią. Yra projektų, finansuojančių profesinį mokymą, tad galima mokytis ir tobulėti.

Mano vyras yra lietuvis, jis ir jo tėvai mane gerbia, savo šeimoje 16 metų nesu girdėjusi jokio blogo žodžio. Turiu vilties, nenuleidžiu rankų ir einu į priekį.