Pirmyn, Greta, išgelbėk planetą. Apie N. Grossmano filmą „Aš esu Greta“

Apžvalgoje atskleidžiamos kai kurios siužeto detalės.

Kol buvo kuriamas šis filmas, G. Thunberg protestui už klimato kaitą įkvėpė tūkstančius savo bendraamžių ir vienminčių visame pasaulyje, susilaukė lavinos piktų komentarų, susitiko su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu ir popiežiumi Pranciškumi, miniai per pastarąjį vizitą skanduojant „Pirmyn, Greta, išgelbėk planetą“. Jos nuotrauka pasirodė visų svarbiausių pasaulio žurnalų viršeliuose, ji buvo nominuota 2019-ųjų Nobelio taikos premijai, žurnalo „Time“ paskelbta 2019-ųjų Metų žmogumi.

Kokia G. Thunberg strategija? Taikytis į politikų narcisizmą: „Savo tuščiais žodžiais jūs atėmėte iš manęs mano svajones ir mano vaikystę. Stovime ant masinio išnykimo slenksčio, o jūs tik ir tegalite galvoti apie pinigus ir sekti pasakas apie galo neturintį ekonomikos augimą. Kaip jūs drįstate!“ Deja, politikų narcisizmas, kaip puikiai parodo švedų režisieriaus Nathano Grossmano dokumentinis filmas „Aš esu Greta“ (I Am Greta, 2020 m.), visiškai nepriklauso nuo jaunosios kartos nuomonės. Dauguma tų, į kuriuos kreipiasi G. Thunberg, lieka jos žodžiams abejingi.

Savo debiutiniame pilno metro filme, vengdamas stereotipų, heroizavimo, N. Grossmanas mėgina kurti nuoširdų, jautrų, gal kiek romantizuotą atkaklios, sąžiningos ir kompromisų nepripažįstančios paauglės, kuri nė pati nesitikėjo išgarsėti, kino portretą. Tačiau kur glūdi G. Thunberg fenomenas – filmas nepaaiškina. Režisierius veikiau atvirkščiai – ardo žiniasklaidos ir socialinių tinklų sukurtą jaunosios aktyvistės įvaizdį, ir matome tiesiog paauglę su visomis jos ašaromis, juoku, įgeidžiais, nerimu, baimėmis, Aspergerio sindromo ypatumais. Ir jos tėvus, kuriuos visų pirma jaudina dukros dabartinė gerovė, o tik po to planetos ateitis.

Ar patiks šis filmas tiems, kurie G. Thunberg nemėgsta? Ir taip, ir ne. Nes kritikuoti socialinių tinklų sukurtą produktą kur kas lengviau nei gyvą, tikrą mergaitę, kuri kvatodamasi sako, kad tuoj privarys į kelnes nuo to eilinio „Fuck you, Greta!“ socialinių tinklų komentare.

N. Grossmanas su G. Thunberg susipažino ketindamas kurti trumpametražį filmą apie jaunuosius ekologijos aktyvistus. Tomis 2018-ųjų dienomis buvo tik prasidėjęs garsusis tuomet penkiolikmetės Gretos sumanytas mokyklinis streikas prie Švedijos parlamento rūmų. Šie kadrai irgi pateko į filmą – kaip vieniša mergaitė nešina didžiuliu plakatu eina parlamento link ir sėdasi prie rūmų sienos. Praeiviai jos klustelėja: „Ką veiki? Tau reikia būti pamokose.“ O ji jiems: „Kam man išsilavinimas, jeigu nėra ateities?“ Tą akimirką nė vienas – nei režisierius N. Grossmanas, nei G. Thunberg, nenutuokė, kad šis vienišas protestas įsisiūbuos į pasaulinį judėjimą, o spontaniškai kaip kukli idėja gimęs filmas pateks į Venecijos ir Toronto kino festivalių programas kaip vienas svarbių 2020 m. dokumentikos atradimų.

Viename iš interviu, kalbėdamas apie tai, kokį pirmą įspūdį paliko G. Thunberg, kai tik su ja susipažino, režisierius N. Grossmanas prisipažino, kad iš pirmo žvilgsnio Greta jam pasirodė kukli, nemėgstanti tuščiai kalbėti, tačiau vos įsikalbėdavo apie jai rūpimas temas – ekologiją ir klimatą, imdavo šnekėti įtikinamai, argumentuotai. „Staiga priešais mane ėmė skleistis žmogus, išmanantis temą, kuris, be to, dar gali glaustai kalbėti apie sudėtingus ir daugeliui nežinomus dalykus. Tai, kaip ji kalba, suvienija ją su kitais. Tai tikras talentas – prisibelsti iki klasės draugų, kitų paauglių, praeivių, žiniasklaidos atstovų, aktyvistų ir garsenybių širdžių“, – pamąstymais yra dalijęsis filmo „Aš esu Greta“ autorius.

Pačioje pradžioje, kaip tai rodoma ir filme, kai G. Thunberg palaikė vos vienas kitas žmogus, svarbus jos ramstis buvo tėvai. Ypač paliečia labai šilti Gretos santykiai su tėčiu.

„Aplink Gretą ilgą laiką nebuvo minios – ir tuo labiau būtų sunku įsivaizduoti, kad paskui ją seks žmonės visame pasaulyje. Tai buvo asmeninė namuose gimusi iniciatyva, iš pradžių subūrusi vos 5–10, ne daugiau, atkaklių ir tikrai motyvuotų paauglių, kurie su Greta ėjo petys petin. Tada prisijungė nedidelės aktyvistų grupelės iš Skandinavijos – Norvegijoje ir Danijoje. Ilgą laiką Gretos streikas atrodė menkai kokią įtaką turėsianti akcija – iki pat 2018 m. gruodžio, kai šią iniciatyvą pasigavo Australija, – teigė režisierius. – Žiniasklaidos parodyta žaibiškai išplitusio Gretos protesto sėkmė apgaulinga. Jai prireikė daug laiko ir atkaklumo, kad jos žinią išgirstų. Tai sunkiai juntama sekant vien žiniasklaidos naujienas.“

N. Grossmanas prisipažino nuo pat pradžių su G. Thunberg sutaręs, kad ne filmuos kokį jos heroizuotą portretą, o kurs savo filmą. Pasak jo, G. Thunberg ramiai priėmė šią poziciją, nesikišo į montavimo darbus ir nemėgino daryti įtakos filmavimams.

„Greta labai atvira ir perregima savo elgesiu, – yra sakęs N. Grossmanas. – Ji nieko neslepia, net savo diagnozės, Aspergerio sindromo, ir nemėgina atrodyti esanti kažkas kitas. Todėl ir nenorėjo filme kontroliuoti savo įvaizdžio. Vienintelis dalykas, dėl kurio ji jaudinosi, kiek filme bus panaši į pačią save. Ir kai jai parodžiau jau baigtą darbą, ramiai tarė: „Taip, aš čia iš tiesų tokia, kokia esu.“ Man irgi buvo svarbu, kad Greta atpažintų save, net jeigu su kuo nors ir nesutinka. Man regis, „Aš esu Greta“ – tai filmas apie gilią pažintį ir pastangas pamatyti pasaulį Gretos akimis.“

Filmas „Aš esu Greta“ sėkmės sulaukė iš dalies todėl, kad režisierius su kamera atsidūrė reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje, tuomet, kai G. Thunberg ypač reikėjo dėmesio ir bendraminčių.

N. Grossmanas geriau už bet kurį aktualijų žurnalistą įveikė iš tiesų sudėtingą uždavinį – patraukdamas į antrą planą G. Thunberg kaip aktyvistę ir priartindamas ją kaip žmogų, atskleisdamas jos tiesmuką būdą, kalbėseną be jokių mandagybių, perfekcionizmą, fenomenalią atmintį, puikų humoro jausmą. Kartu su Greta jis dalyvauja ir pirmosiose jos užsienyje surengtose eitynėse, ir dramatiškoje filmo kulminacijoje, kai G. Thunberg leidžiasi į pavojingą kelionę buriniu katamaranu per Atlanto vandenyną iki Niujorko. O ten, žinoma, dokumentuoja jos emocijas prieš ir po garsiojo pasisakymo apie klimato kaitą Jungtinėse Tautose.

Filmo kadruose taip pat fiksuojamos kuklios G. Thunberg kasdienybės šeimoje detalės: ginčai su tėčiu, šokiai tuščiame kambaryje, buvimas su mylimais šunimis, arkliais. Kamera stebi, kaip Greta ruošdamasi į kelionę tarsi į kokią dėžę mikrobangų krosnelės vidun krauna pupelių skardines arba kaip vargsta rašydama kalbą savo netobula prancūzų kalba. N. Grossmanas ypač jautriomis akimirkomis lyg išlaiko kameros atstumą, tarsi būdamas neužtikrintas, tarsi saugodamas Gretą nuo nekomfortiško jausmo ir kartu jai labai simpatizuodamas. Retrospektyvinės medžiagos filme nedaug, ir ji iš esmės pasitelkiama tik tam, žiūrovas susipažintų su Gretos šeima.

Greta prieš kamerą elgiasi labai atvirai, skaito savo dienoraščio ištraukas, leidžia užmesti akį ir į savo kompiuterį, ir į savo kambarį. Kalbant apie tai, kad kai kurie G. Thunberg laiko prastai informuotu, tačiau galingą užtaisą turinčiu projektu, už kurio stovi galinga jėga, žiūrint šią dokumentiką net nešautų į galvą, kad galima sugalvoti tokį žmogų kaip Greta – tokia ji gyva, reali, ir tokia kaskart vis kitame N. Grossmano kadre.

„Jeigu su krize susidorosite laiku, užuot delsę, problema neišplis iki didelių mastų.“ Tai vienas iš įrašų G. Thunberg dienoraštyje, kurį matome. Paprastutė įžvalga kalbant ne tik apie globalias planetos problemas, bet ir apie asmenines dramas, skatinanti susimąstyti, kad ir vienos, ir kitos ilgainiui nevirstų tragedijomis.

Filmą dar galite žiūrėti „Kino pavasario“ virtualiajame kino teatre.