Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 09 15

Simonas Baliukonis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Plk. G. Ažubalis: prognozės apie greitą karo pabaigą su realybe neturi nieko bendro

Plk. Gintaras Ažubalis. „BNS Foto“ nuotrauka

Keletą mėnesių diena iš dienos skelbę apie kontrpuolimą šalies pietuose, ukrainiečiai galiausiai jį pradėjo rugpjūčio 29-ąją. Kaip ir buvo prognozuota, kontrpuolimas iki šiol lemia milžiniškus nuostolius ir juda lėtai. Tačiau tikroji išlaisvinimo operacija prasidėjo rugsėjo 6-ąją, okupuotų šalies teritorijų šiaurinėje dalyje – Charkivo regione.

Per 10 dienų ukrainiečiai išlaisvino maždaug 6000 km2, neskaičiuojant pasistūmėjimo Chersono regione. Dar neseniai vienu svarbiausių rusų atramos taškų buvęs Iziumo miestas vakar jau sulaukė prezidento Volodymyro Zelenskio vizito; buvo išlaisvintas ir logistine prasme kertinis Kupijanskas. Ukrainiečiai šiaurės rytuose judėjo taip greitai, kad kiekvienas žiniasklaidos pranešimas apie naujai išlaisvintas teritorijas pasendavo per kelias valandas.

Rusai savo ruožtu traukėsi taip sparčiai, kad kai kurios gyvenvietės tapdavo išlaisvintos dar nepasirodžius ukrainiečių kariams, o propagandiniam valstybės aparatui teko kurti absurdiškus pranešimus apie „strateginį persigrupavimą“. Po daugiau nei 6 mėnesių puolimo prireikė vos 10 dienų kontrpuolimo, kad Putinas patirtų didžiausią karinį pralaimėjimą per 20 savo valdymo metų.

Šis Ukrainos laimėjimas svarbus ne tik simboline ir strategine prasme, bet ir siekiant įtikinti partnerius Vakaruose, kad su derama ginkluote karą įmanoma laimėti. Vasarą visi spėjo įsitikinti, kokia svarbi yra artilerija, tikslių vidutinio nuotolio raketų sistemos ir laiku teikiama žvalgybinė informacija. Šįkart pamatėme, kokį svarbų vaidmenį kontrpuolime vaidina JAV tiekiamos antiradarinės raketos HARM, iš esmės eliminavusios rusų oro gynybos sistemas.

Vis dėlto Ukrainą ir mus visus apėmęs optimizmo pliūpsnis neturėtų užtemdyti akių ir iš optimistų mūsų paversti naivuoliais. Ne tik dėl to, kad Rusija netruko atsakyti sukeldama kiek galėdama daugiau skausmo – sprogdindama civilinius objektus ir stengdamasi sutrikdyti esminę civilinę infrastruktūrą, – bet ir dėl to, kad Rusijos kariniai pajėgumai dar toli gražu nėra išsemti.

Apie ukrainiečių kontrpuolimą, tolesnes karo perspektyvas ir nepagrįstą optimizmą išsamiau kalbėjomės su karybos ekspertu, atsargos pulkininku GINTARU AŽUBALIU.

Kas lėmė Ukrainos kontratakos sėkmę šiaurinės rytuose?

Sėkmę lėmė klasikiniai karybos dėsniai. Visų pirma rusai daugelį pajėgų iš šiaurės rytų buvo atitraukę, daugelyje vietų buvo paliktos nereguliarios rusų pajėgos, kurios negeba gintis konvenciniame mūšyje. Čia didelį vaidmenį suvaidino netikėtumo faktorius – ilgai kalbėję apie kontrpuolimą pietuose, ukrainiečiai gausiai užpuolė šiaurėje, kai nemažai pajėgų buvo atitraukta piečiau. Generalinis ukrainiečių štabas viską suplanavo genialiai. Taip pat ir puldami ukrainiečiai protingai judėjo per rusų fronto linijoje paliktus plyšius.

Tiesa, nereikia apsigauti – tiek Iziume, tiek ypač pačioje šiaurėje, ties Kozacha Lopan, buvo sutelktos reguliarios pajėgos. Kai kur, pavyzdžiui, ties Iziumu, rusų pajėgos buvo ukrainiečių išstumtos, o kai kur jie tiesiog tvarkingai paliko vietovę, matyt, gavę įsakymą iš aukščiau. Tačiau tik minėtoje pačioje šiaurinėje dalyje atsitraukimas buvo tvarkingas – kitur suveikė panika, psichologinis aspektas. Didžiojoje šiaurės rytų fronto dalyje rusai tiesiog bėgo persėdę į greitesnes transporto priemones, visą kitą karinę techniką palikę, net nespėję sunaikinti ar sugadinti. Pačioje šiaurėje, kur atsitraukimas vyko koordinuočiau, jie patyrė tą patį, ką pačioje karo pradžioje prie Kyjivo – suprato, jog susimovė ir kad su tiek pajėgų įvykdyti klaidingomis žvalgybos prielaidomis grįsto plano įvykdyti nepajėgs.

Prezidentas V. Zelenskis su ukrainiečių kariais išvaduotame Iziume.

Kita vertus, pietuose Ukrainai sekasi kur kas sunkiau – ar rusai ten geriau pasiruošę išlaikyti pozicijas, ar veikiau Ukraina tiesiog neturi pakankamai pajėgumų?

Aktualūs abu šie veiksniai. Visų pirma ten sutelktos tikrai nemenkos pajėgos – apie 25 tūkstančius karių, taip pat jie įsirengę neblogus įtvirtinimus ir turi šiokį tokį aviacijos pranašumą. O ukrainiečiai stengiasi nedaužyti galvos į sieną ir nesiveržti bet kokia kaina, bet atsikovoti teritorijas po truputį su kuo mažesniais nuostoliais. Tačiau, žinoma, jie atsitrenkė į labai stiprią gynybą, nes būtent pietuose rusai stiprino pajėgumus ir dabar įnirtingai gina placdarmą.

Kitas rimtas ukrainiečių tikslas bus šio pietinio placdarmo pralaužimas. Prielaidų tam yra, nes per ilgą laiką jie sunaikino nemažai logistinių bazių, tiltų ir dabar yra gera galimybė išvalyti šį placdarmą, kuris ukrainiečiams yra labai pavojingas. Tačiau ukrainiečiams visų pirma trūksta pajėgumų, ypač oro ir artilerijos pranašumo.

Kiek laiko turi ukrainiečiai pralaužti placdarmą siekiant, kad karas nebūtų įšaldytas?

Bijau, kad karas bet kuriuo atveju įsišaldys. Dabar karo eiga sulėtės, vėl matysime pozicinius mūšius, kol vėlgi viena ar kita pusė suras plyšių veikiant tiems patiems esminiams faktoriams, kurie suveikė ir šįkart – laikui, vietai ir pajėgoms. Dabar belieka tik stebėti, bet laikas, žinoma, tiksi ne ukrainiečių naudai. Reikia nepamiršti, kad rusai veikiausiai taip pat darys išvadas po šio gražaus pralaimėjimo.

Kokį vaidmenį vaidina Krymas – ar Ukrainai priartėjus prie jo tiek, kad galėtų apšaudyti iš HIMARS’ų, pajėgumų balansas iš esmės pasikeis?

Krymas neabejotinai lieka svarbus faktorius. Iš ten toliau atvyksta pastiprinimai, logistinis aprūpinimas ir t. t. Tačiau iki Krymo dar labai toli, ir dabar ukrainiečiai jį pasiekti galėtų tik tuo atveju, jei iš Vakarų gautų HIMARS’ams pritaikytas tolimojo nuotolio raketas ATACMS, nuskriejančias iki 300 km, tačiau kol kas žinių apie jų perdavimą iš Vakarų negirdime. Kita vertus, galimybė pataikyti į logistines bazes ir vadavietes Kryme pastumtų liniją giliau, bet, net jei pavyktų išmušti rusus iš placdarmo, nežinia, ar greitai pavyktų persikelti į patį Krymą.

Simferopolis, Krymas 2022-04-26. EPA nuotrauka

O kiek realūs atrodo Ukrainos tikslai užbaigti karą iki pavasario ar net, kaip kai kas sako, iki žiemos?

Su realybe šios prognozės nieko bendro neturi ir tėra informacinio karo dalis. Net patys ukrainiečiai negalėtų tiksliai pasakyti, kada baigsis karas. Tačiau nei žiema, nei pavasaris nėra realu, nebent suveiktų visiškai netikėti faktoriai. Net ir Ukrainos kariuomenės vadas nedega dideliu optimizmu. Reikia nepamiršti, kad ukrainiečiai dabar patyrė didelių nuostolių, neturi pakankamo kiekio karinės technikos.

Ar vienas iš tokių netikėtų faktorių, galinčių padėti Ukrainai laimėti, galėtų būti rusų kariuomenės vidinis nefunkcionalumas? Panašu, kad tokio nefunkcionalumo apraiškų matėme šiaurėje, kai vyko nekoordinuotas bėgimas viską metus.

Nebūčiau toks optimistas. Nemanau, kad dabar esama reikšmingo ir pakankamo vidinio bruzdesio. Priešą privalome vertinti labai objektyviai. Sukelta daug euforijos, vyksta psichologinis, informacinis karas. Galime pasišaipyti ir pasijuokti, tačiau turime žiūrėti realistiškai. Žinoma, pralaimėjimas šiaurėje ir bėgimas padarys neigiamą poveikį, bet nepamirškime, kad karybos neatitinkančiu elgesiu labiausiai pasižymėjo nebūtinai reguliariosios pajėgos. Net ir Arestovičius, nuteikdamas pozityviai, kartu aiškiai įvardija vietas, kur rusai pasiruošę daug geriau, nei kad dabar buvo šiaurėje.

Reikia nepamiršti ir kito aspekto – rusai dabar kariauja praktiškai nemobilizuodami rimtesnių rezervų, kurie galėtų papildyti reguliarius dalinius, o vietoje rezervo yra nemažai karinio parengimo neturinčių kovotojų. Neduokdie, jie padarys išvadas ir mobilizuos visus, kurie turi karinės patirties – tuomet tikrai nebus gerai. Taigi įtaką tas išsibėgiojimas daro, bet jis nebūtinai paveiks reguliariosios kariuomenės dalinius kitos vietovėse.

O kiek Rusija yra pajėgi papildyti ne tik karių gretas, bet ir karinės technikos atsargas? Žinome, kad jie iš esmės jau išnaudojo didžiąją dalį tikslių raketų, senka kitos atsargos.

Visų pirma reikia pasakyti, kad niekas iš tikrųjų nežino, kiek ir ko jie dar turi. Rusija vis labiau užsidaro, darosi panaši į Šiaurės Korėją, tad ką nors tiksliai sužinoti yra vis sunkiau. Tačiau manau, kad Rusija dar yra pajėgi ir bus pajėgi ilgai. Be abejo, aukštesnio lygio ginkluotės atsargos pasiekė ribą, tačiau reikia nepamiršti, kad Rusija lygiai taip pat turi gamyklų, kurios pasitelkiamos išskirtinai karinėms reikmėms, panašiai kaip per II pasaulinį karą. Net jei jie turi prastesnių šaudmenų, jie jų dar turi ir nemažai, net jei prastesnių raketų, bet jų dar yra. Nėra naujos technikos, tačiau yra daug senų atsargų. Galbūt tai seni tankai, bet jie vis tiek juda, šaudo ir žudo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

O kokių strateginių rezervų turi Ukraina?

Nežinau ir gerai, kad nežinau. Savaime suprantama, ukrainiečiai to neskelbia, tad galime tiktai spėti. Bet kuriuo atveju didžiausias ukrainiečių privalumas yra tas, kad jie kariauja už savo žmones ir laisvę. Tai leidžia jiems labai lengvai mobilizuoti personalą. Tačiau išlieka problema, kaip tą personalą apginkluoti. Jie sukūrė nemažai naujų dalinių, bet tam reikalinga dar didesnė karinė parama – tik tada jie įgaus pranašumą, panašiai kaip sugebėjo įgauti šiaurėje.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.