Po dvidešimties metų. Kaip invazija į Iraką pakeitė pasaulį?

Nuversto Irako diktatoriaus Saddamo Husseino skulptūros. EPA-EFE nuotrauka

„Netrukus po 2001 m. rugsėjo 11-osios aš tapau žinomas kaip „neokonservatorius“. Sąvoka buvo kiek miglota, nes aš nebuvau naujokas tarp konservatorių. Kiek save pamenu, visada buvau dešinysis. Tačiau „neokonų“ etiketė po Rugsėjo 11-osios buvo imta vartoti apibūdinant ypatingą konservatizmo srovę, kuri žmogaus teises ir demokratijos sklaidą iškėlė į patį JAV užsienio politikos priešakį.

Tai buvo visiškai kitokios nuostatos nei tokių respublikonų kaip prezidentas Dwightas Eisenhoweris, prezidentas Richardas Nixonas ir valstybės sekretorius Henry Kissingeris vykdyta reapolitik. Šios nuostatos man natūraliai buvo artimos, kadangi mano šeima atvyko į JAV ieškodama laisvės. (Atvykome iš Sovietų Sąjungos 1976 m., kai man buvo šešeri.) Patyręs gyvenimą komunistinėje diktatūroje, aš rėmiau JAV siekį skleisti laisvę užsienyje. Tai savo ruožtu paskatino mane tapti tvirtu karinių veiksmų Afganistane ir Irake rėmėju“, – savo tekste žurnalui „Foreign Affairs“ rašo Council on Foreign Relations nacionalinio saugumo studijų analitikas Maxas Bootas.

Šiandien, prabėgus dviem dešimtmečiams nuo JAV karinės invazijos į Iraką, M. Bootas pripažįsta, kad siekis pakeisti režimą Irake baigėsi ne tuo, ko tikėjosi jo planuotojai. Analitikas pabrėžia, kad nepasiteisino idėja, jog demokratiją galima eksportuoti remiantis karine jėga. M. Booto teigimu, JAV ir toliau turi likti žmogaus teisių ir demokratijos švyturiu sudėtingame pasaulyje, tačiau reikia atsisakyti idėjos, kad demokratiją galima nuleisti iš viršaus. Demokratijos sklaida nebeturėtų būti pagrindinis JAV užsienio politikos tikslas. Būtina atsižvelgti ir į nacionalinius JAV interesus, apibendrina M. Bootas. Tai yra tik viena iš daugelio pamokų, apie kurias ekspertai kalba analizuodami, kaip karinė invazija į Iraką pakeitė pasaulį.

Nepavykusi demokratizacija

Štai knygos „Suprasti Tahriro aikštę: ką perėjimas kitose šalyse gali išmokyti mus apie demokratijos arabų valstybėse perspektyvas“ autorius Stephenas R. Grandas taip pat pažymi, kad invazija į Iraką buvo teisinama siekiu skleisti demokratiją Vidurio Rytuose. „Invazija, savaime suprantama, sukėlė visiškai priešingus padarinius: Irake kilo kruvinas sektarinis konfliktas, kuris kaip tik pakirto demokratijos reputaciją regione, o per tai kartu ir Vašingtono patikimumą“, – teigia autorius.

S. R. Grandas pažymi, kad prezidento George’o W. Busho administracijos klaidos Irake lėmė, kad arabai demokratizaciją ėmė tapatinti su vienašališku Amerikos karinės galios taikymu. Be to, Irake kilęs chaosas sustiprino regiono autoritarus, kurių neefektyvi tvirta ranka paremta politika nublanko, palyginti su tvarkos griūtimi ir masinėmis žmonių aukomis šalyje.

Kortų žaidimas su ieškomiausių irakiečių portretais, saugomas Jungtinės Karalystės Karo muziejuje. EPA-EFE nuotrauka

Tačiau, pažymi S. R. Grandas, įtampa tarp valdančiųjų ir valdomųjų Vidurio Rytuose išlieka. Vis labiau išsilavinę ir su likusiu pasauliu susijungę regiono žmonės puoselėja XXI amžiaus politines aspiracijas, kurios kertasi su XIX amžiaus stiliaus autokratų politika. Jei nebus pokyčių, anot analitiko, ši įtampa taps formuojančia jėga regione ir per artimiausius dešimtmečius gali prasiveržti brutaliu būdu.

Kaip pavyzdį ekspertas primena 2010 ir 2011 m. kilusius Arabų pavasario protestus. Vis dėlto šiandien jau akivaizdu, kad jie nesugebėjo užbaigti tironiškos politikos regione. Egipto eksperimentas su demokratija buvo trumpalaikis. Tunisas tvėrė ilgiau, tačiau, anot S. R. Grando, atrodo, kad taip pat patyrė pralaimėjimą.

Eksperto teigimu, Vašingtonas, kuris prieš du dešimtmečius pakurstė politinę įtampą regione, šiandien, kai jau pasitraukė iš Afganistano ir Irako, galėtų regione suvaidinti konstruktyvesnį vaidmenį padėdamas vietiniams lyderiams gerinti valdymą piliečių labui.

Iššūkis suvereniteto sampratai

„Nuo XVII amžiaus pasaulio tvarka daugiau ar mažiau buvo paremta valstybės suvereniteto sąvoka: valstybės yra laikomos turinčios galios monopolį tam tikrose abipusiškai pripažįstamos teritorijos ribose, o apskritai joms yra draudžiama kištis vienai į kitos vidaus reikalus. Invazija į Iraką metė iššūkį šiam standartui trimis būdais“, – savo analizėje teigia analitinio centro „Atlantic Council“ ekspertė Alia Brahimi.

Pirma, anot jos, tai buvo tiesioginė ataka prieš Irako valstybės suverenitetą, kuris pamynė agresijos karo draudimą. „Nors G. W. Busho administracija vaizdavo invaziją kaip prevencinę savigyną, tačiau plačiai invazija buvo regima kaip pasirinktas karas prieš valstybę, kuri nekėlė aiškaus ir neatidėliotino pavojaus“, – rašo A. Brahimi. Jos teigimu, per ilgą laiką nusistovėjo tam tikros taisyklės, kurios leidžia daryti išimtį suvereniteto klausimu – Jungtinių Tautų sankcija arba vykstantys masiniai žiaurumai. Vis dėlto, pabrėžia ji, Irako atveju šios išimtys nebuvo ar negalėjo būti pritaikytos. A. Brahimi rašo, kad JAV sudavė smūgį taisyklėmis grįstai pasaulio tvarkai, kurios vienas esminių architektų ir buvo Vašingtonas.

Antra, kaip rašo ekspertė, karas ir ypač po jo vykusi okupacija paskatino privačių karinių kompanijų iškilimą. „Paskatintos poreikio palaikyti du ilgus karus Irake ir Afganistane, JAV karinės pajėgos tapo priklausomos nuo karinių kontraktorių“, – pabrėžia A. Brahimi. Jos manymu, karo (re)privatizavimas gali mesti iššūkį valstybės galios monopoliui ir taip pakirsti tarptautinės sistemos pagrindus.

Trečia, anot A. Brahimi, karas suteikė milžinišką galią ginkluotiems nevalstybiniams veikėjams regione. Visų pirma čia kalbama apie vadinamąją „Islamo valstybę“ ir jos iškilimą siekiant primesti „kalifato“ idėją kaip alternatyvą nacionalinei valstybei. „Dėl JAV invazijos į Iraką pasaulyje liko mažiau pagarbos valstybių suverenumui, padaugėjo ginklų ir išaugo gerai ginkluotų bei ryžtingų nevalstybinių grupuočių skaičius“, – apibendrina Atlantic Council ekspertė.

Kintantis Kinijos vaidmuo

Kitas Atlantic Council ekspertas Jonathanas Fultonas rašo, kad JAV ir sąjungininkų invazija į Iraką Kinijoje ir kitose šalyse sukėlė svarstymų apie tai, kokia kryptimi pasuks JAV lyderyste paremta globalinė tvarka. „Amerikos pasiryžimas pulti suverenią valstybę turint aiškų tikslą pakeisti režimą iškėlė nerimą keliantį precedentą autoritarinėms vyriausybėms. Nerimas transformavosi į kažką kito po 2008-ųjų globalios finansinės krizės. Kinijos lyderiai dar labiau suabejojo JAV lyderyste, kai buvęs Kinijos vicepremjeras Wangas Qishanas tuomečiam JAV iždo sekretoriui Hankui Paulsonui po finansinės krizės pareiškė: „Pažiūrėkite į savo sistemą, Hankai. Nebesame tikri, kad turėtume toliau iš jūsų mokytis“, – rašo J. Fultonas.

Karas Irake, anot jo, kėlė didelį nerimą Kinijos lyderiams. Nedaugelis, pasak J. Fultono, tikėjo, kad JAV gali ryžtis tokiam karui dėl tokių idealistinių paskatų kaip demokratijos sklaida Vidurio Rytuose. Vietoj to buvo manoma, kad karo tikslas buvo globali naftos kontrolė taip išnaudojant savo dominuojančią poziciją Kinijos augimui stabdyti, kad Pekinas netaptų atsvara Vašingtonui.

„Vadinamoji „Malakos dilema“ tapo Kinijos strateginių svarstymų dedamąja: idėja, kad bet kuri galia, galinti kontroliuoti Malakos sąsiaurį, galėtų kontroliuoti ir naftos tiekimą Kinijai, o per tai ir jos ekonomiką. Nuo to laiko Kinija išvystė didžiausią pasaulyje laivyną ir per savo Jūrinio šilko kelio iniciatyvą investavo į uostus Indijos vandenyne. Kinijos išlaidos gynybai nuo 50 mlrd. 2001 m. išaugo iki 270 mlrd. 2021-aisiais, o tai pavertė Kiniją antra daugiausia gynybai išleidžiančia valstybe Indijos ir Ramiojo vandenyno regione po Japonijos. Kinijos išlaidos yra didesnės, nei trylikos kitų regionų valstybių kartu sudėjus“, – rašo J. Fultonas.

Sustiprėjęs Iranas

Invazija į Iraką ne tik brangiai kainavo finansiškai, pareikalavo daugybės aukų, sudavė smūgį Vašingtono reputacijai Vidurio Rytuose, tačiau, žvelgiant iš strateginės perspektyvos, adekvačios valstybės atkūrimo programos stygius paliko vakuumą, kurį užpildė ekspansinę politiką vykdantis Iranas, rašo Atlantic Council Rafiko Harario centro ekspertė Nour Dabboussi. Pašalinus iš valdžios valdantįjį Irako Baath partijos režimą, Iranas pagaliau sulaukė savo mirtino priešo, kurio nesugebėjo įveikti per aštuonerius metus trukusį vieną kruviniausių regiono karų, žlugimo. Tai atvėrė kelią daryti įtaką šiitų lyderiams, kurie ilgą laiką buvo priklausomi nuo kaimyninės teokratinės valstybės paramos. Infiltruodamas Irako politines institucijas per pareigūnus, paklusnius režimo norams, Iranas pasiekė du tikslus – atgrasymo nuo Irako agresijos ir apsisaugojimo nuo to, kad Irako teritorija JAV gali pasinaudoti kaip platforma invazijai į Iraną.

„Prieš dvidešimt metų JAV pakilo išvaduoti Iraką nuo jo represinės diktatūros. Po savęs Vašingtonas paliko tuštumą kalbant apie valdyseną ir alternatyvią politinę sistemą. Tai neatitiko tikslų, kurių Irake siekė JAV. O Irano režimas ir toliau savo tapatybę remia antiamerikietiškumu ir artėja prie savo politinių ir ideologinių ambicijų. JAV sankcijoms kol kas nesugebant sustabdyti Irano kovotojų apmokymų ir kontrabandos tinklų, taip pat stringant bandymams atgaivinti branduolinį susitarimą, kuris yra pagrindinė JAV politikos Irano atžvilgiu dedamoji, lieka klausimas: kiek ilgai JAV toleruos Irano regioninį kilimą prieš imdamosi priemonių jam pažaboti?“ – klausia N. Dabboussi.

Pagal „Foreign Affairs“ ir „Atlantic Council“ parengė Donatas Puslys.

Perskaitei? Patiko? Prisidėk paremdamas

...pabaigai turime nedidelį prašymą: šį tekstą parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite Bernardinai.lt ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Jums gal tai bus tik neišgertas puodelis kavos ar arbatos kavinėje, o mums – didelė parama kasdien publikuojant tai, ką mėgstate ir norite skaityti. Iš anksto dėkojame už paramą!