Po namų arešto į Hamburgo teatrą atvykęs dirbti K. Serebrenikovas: „Kultūros funkcija – nemeluoti, nebijoti ir išsaugoti žmogišką veidą“

Tai filosofinis žymiojo rusų dramaturgo kūrinys, vienas paslaptingiausių ir dviprasmiškiausių, kalbantis apie egzistencijos krizę, paieškas, išdavystę. Europoje K. Serebrenikovas nutarė šį kūrinį perkelti į sceną todėl, kad jis čia mažai žinomas. 

„Vis dėlto teatras – tai, kaip man atrodo, ta vieta, kur žiūrovai turi ką nors sužinoti apie žmogų, apie mokslą, apie literatūrą. „Juodasis vienuolis“ – Čechovo poleminis kūrinys, jis sukėlė nevienareikšmę reakciją. Esu įsitikinęs, kad ir mūsų spektaklis iškels klausimų. Kaip man pasakojo, Hamburgas – protestantų, agnostikų miestas, žmonės nemėgsta bažnytinio kulto, spiritualizmo. O pas mus skambės muzika, kuri gali būti priimama kaip religinė, bet spektaklis visai ne apie religiją, tai visai kas kita“, – apie premjerą Vokietijos televizijos ir radijo transliuotojui „Deutsche Welle“ kalbėjo režisierius.

K. Serebrenikovas, kaip ir įprasta jam, „Juodajame vienuolyje“ sujungia keletą teatrinių žanrų: draminį, plastinį ir muzikinį. Spektaklio dramaturgas, „Thalia“ teatro meno vadovas Joachimas Luxas minėjo, kad „Juodojo vienuolio“ sumanymas kilo po Richardo Wagnerio operos „Parsifalis“ – ne per seniausiai pasirodžiusios K. Serebrenikovo premjeros Vienos operoje. Pasak J. Luxo, sapniškoji „Parsifalio“ dedamoji tapo atspirties tašku, kaip suvokti Europoje menkai žinomą A. Čechovo apysaką. K. Serebrenikovo pastatyme dėmesys sutelkiamas į galimybę istoriją suvokti iš kelių perspektyvų – čia kalbama apie laisvę. Čechoviškas konfliktas tarp „išrinktojo žmogaus“ ir „vidutinybės“, J. Luxo žodžiais, šiame pastatyme įgauna muzikinio rondo formą.

„Kaip galime atrasti išgyvenimo strategijas? – klausia režisierius. – Pasitelkę darbą? Meilę? Meną? „Juodasis vienuolis“ – tai savotiškas poetinis trileris. Žinoma, norėčiau ji pastatyti su videomedžiaga, gyva muzika ir operiniais balsais.“

Spektaklio „Juodasis vienuolis“ premjera įvyko sausio 22-ąją. K. Serebrenikovui tai po arešto pirmasis režisūrinis darbas Vokietijoje, kai jis galėjo dirbti ne tik per nuotolį, bet ir asmeniškai dalyvaudamas repeticijose. Jos prasidėjo lapkritį Maskvoje, o sausį buvo tęsiamos Hamburge.

„DER SCHWARZE MÖNCH – „Juodasis vienuolis“ pasirodė akimirkai ir išnyko, kaip jam ir dera… Deja, trims artistams teigiami testai… Galbūt kitas susitikimas įvyks vasarį, o ši tikrai buvo nepamirštama ir suteikė daug džiaugsmo ir galingą ein GENUSSSS…“ – savo instagramo paskyroje po premjeros pranešė K. Serebrenikovas.

Režisierius apie areštą ir kovidą: sukursime naują gyvenimą

Primename, kad 2017 m. K. Serebrenikovui buvo pateikti kaltinimai dėl sukčiavimo stambiu mastu, jam buvo skirtas namų areštas Maskvoje. 2020 m. birželį Maskvos teismas režisierių nuteisė trejų metų laisvės atėmimo lygtine bausme ir 800 tūkst. rublių bauda, apkaltinus jį valstybės lėšų grobstymu statant spektaklius. K. Serebrenikovui buvo uždrausta keisti gyvenamąją vietą. Jo kolegos mano, kad ši byla sufabrikuota, parodomoji, turint tikslą įbauginti kritiškai mąstančią menininkų bendruomenę.

Todėl daugeliui rusų režisieriaus pasirodymas Vokietijoje buvo netikėtas. 

Interviu Hamburge leidžiamam savaitraščiui „Die Zeit“ K. Serebrenikovas teigė nelaikantis savęs niekieno auka. „Aš apskritai manau, kad neproduktyvu vaidinti auką, esą aš nukentėjęs, buvau represuojamas, – dar kartą savo žodžius „Deutsche Welle“ patvirtino K. Serebrenikovas. – Visi mes – suaugę žmonės, visi supranta, kas įvyko, kaip, dėl kokios priežasties. Gerai! Net nenoriu apie tai galvoti. Gyvenimas eina į priekį. Gyventi jaučiant skriaudą, neteisybę neįmanoma. Šis gyvenimo tarpsnis baigėsi, mes einame toliau. Taip pat ir su kovidu. Kam amžinai tvirtinti, kad jis sugriovė mūsų gyvenimą? Jis sugriovė, o mes sukursime naują.“

„Deutsche Welle“ paklaustas, kaip atsidūrė Hamburge, režisierius atsakė, kad šis klausimas jam užduodamas taip dažnai, o aiškaus atsakymo į jį neturintis. „Turbūt tai susiję su svarbiais, puikiais žmonėmis, kurie padėjo sutvarkyti piniginius reikalus. Ir po to, kai advokatas pateikė prašymą, buvo leista išvažiuoti dirbti į Hamburgą. Aš laimingas galėdamas pasinaudoti šia galimybe“, – džiaugėsi K. Serebrenikovas.

Režisierius Vakarų Europoje lankosi pirmą kartą per ketverius su puse metų. Atvykęs į Vokietiją jis neslėpė savo džiaugsmo vėl galintis sugrįžti į Hamburgą. Kai 2017 m. K. Serebrenikovui buvo pareikšti kaltinimai ir po to skirtas namų areštas Maskvoje, Hamburgas buvo tapęs paskutiniu Europos miestu, kur jis lankėsi iki draudimo išvykti į užsienį. Ir tapo pirmuoju, kur jam vėl leista iškeliauti dirbti po ilgos pertraukos.

Apie tai, kaip jaučiasi po tokios pauzės, jis atsakė: „Neveidmainiausiu ir nekoketuosiu. Aš visus tuos metus dirbau, ir gana intensyviai. Nuotoliniu būdu pastačiau keletą operų, keletą spektaklių, kai ką rašiau. O darbas su „Thalia“ teatru prasidėjo ne tada, kai atvykau į Hamburgą, o Maskvoje, nes „Thalia“ teatro komanda ir Rusijos aktoriai susitiko Maskvoje ir ten pradėjo dirbti. Šis projektas – kaip ir „Dekameronas“ Berlyno „Deutsches Theater“, kuris iš pradžių buvo statomas Maskvoje, o užbaigtas Berlyne.

Kultūra, kaip ir anksčiau, yra tiltas tarp žmonių, tai nepaprastai svarbu. Šiame Hamburgo projekte dirba aktoriai iš pačių įvairiausių šalių: rusas, amerikietis, vokiečiai, latvis, lietuvis, yra puikus šokėjas iš Pietryčių Azijos. Tai tarsi Nojaus arka. Man atrodo, tai labai svarbu – ypač tuo metu, kai viskas eina velniop, kai tos kovidinės sienos kyla vis aukštyn. Mes kadaise taip džiaugėmės Berlyno sienos griuvimu, tuo, kad atėjo laisvė. O dabar vėl iš naujo pastatėme tas sienas. Žmonės vienas į kitą pradėjo žiūrėti įtariau: štai jūs pasiskiepijote tokiu skiepu, o kitu – ne… Nepaisydami visų tų aplinkybių, mes dirbame, dabar visi sveiki.“

Režisierius K. Serebrenikovas prisipažino, kad duodamas įvairioms Vokietijos žiniasklaidos priemonėms interviu iš visų jėgų stengiasi įkalbėti pašnekovą nepasiduoti melancholijai: „Daugelis žmonių, kurie Vokietijoje su manimi susitiko ir ėmė interviu, dabar yra beveik depresinės būsenos, kalba, kaip viskas blogai, kaip mums visiems smogė kovidas. Taip, viskas suprantama, bet tai – išbandymas. Išbandymai tam ir skirti, kad mes taptume stipresni. Reikia tai įveikti ir išmokti kitaip tvarkyti mūsų gyvenimą, pasikeisti patiems ir kovoti už tas vertybes, kurios mums svarbios. O tai – pirmiausia kultūros vertybės.“

Kai į Europą atvyksta žmonės iš kitų šalių, nes tose šalyse vyksta karas ar kitokios nelaimės, tai jie, tęsė režisierius, turbūt po to, kai juos pamaitina, eina į muziejus, teatrus, kad suprastų europiečius.

„Europa – tai kultūra, tai vertybės, kurios visiems bendros, ir pagal jas mes vienas kitą atpažįstame kaip europiečius. Aš pirmą dieną Hamburge nuėjau į paveikslų galeriją ir pasijutau kaip namie. Kadangi aš tuos paveikslus atpažįstu: jie buvo atvežti į Maskvą, šių dailininkų kūriniai kabo Rusijos muziejuose, tai labai bendra, sava. Ir kaip visa tai puiku! Štai tuos dalykus reikia išsaugoti.

Mes kalbame spektaklyje trimis kalbomis: vokiečių, rusų ir anglų. Ir aktoriai vienas kitą puikiai supranta. Tikiuosi, taip darys ir publika – net be jokių subtitrų. Mūsų bendras kultūrinis kodas egzistuoja nepaisant politikos, nepaisant socialinių prieštaravimų, konfliktų. Jis neįtikėtinai svarbus“, – akcentavo teatro ir kino režisierius.

Į tai, ar įmanomi šiuolaikinėje Rusijoje, šalyje, kuri ginklais gąsdina artimus ir tolimus kaimynus, tokie gyvenimo principai kaip nebijoti ir nemeluoti, režisierius atsakė teigiamai: „Žinoma, įmanomi. Kaip ir anksčiau, kalbėsiu tiktai viena: prasidės karai, vyks žemės drebėjimai, cunamiai ir kitos katastrofos, bet kultūra ir kultūros žmonės bus paskutiniai, kurie išlips iš šito skęstančio laivo. Kultūros žmonės turi būti broliai ir padėti vieni kitiems, daryti taip, kad pajustume, jog žmonės vis dėlto išlieka žmonėmis, o ne tampa priešais, konfliktų šalininkais, ginkluotomis grupėmis, kurios viena kitą nori sunaikinti. Tai kultūros funkcija – nemeluoti, nebijoti ir išsaugoti žmogišką veidą.“

Parengta pagal užsienio spaudą.