2022 06 21

Augminas Petronis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Po parlamento rinkimų Prancūzijoje – patas

EPA nuotrauka

„Beprecedentė situacija“, „politinis paralyžius“ ir „nevaldoma šalis“ – taip Prancūzijos spauda apibūdina rezultatus parlamento rinkimų, kuriuose Emmanuelio Macrono partija „Ensemble“ („Kartu“) prarado daugumą. Ir kol kas visiškai neaišku, kaip ta dauguma parlamente bus suformuota.

Prancūzijos valdžios institucijų sistema prezidentui suteikia daug įtakos tiek vidaus, tiek užsienio politikoje, jei tik jis turi daugumos palaikymą parlamente. Parlamento ir prezidento rinkimų laikas yra suderintas – abiejų kadencijos trunka po penkerius metus, parlamento rinkimai vyksta praėjus keliems mėnesiams po prezidento rinkimų.

Paprastai prancūzai išrinkdavo prezidentą, o parlamento rinkimai būdavo savotiškas prezidento valdžios patvirtinimas – daugumą juose gaudavo prezidento partija. Dabar gi Macrono partija gavo 245 vietas, tad iki daugumos 577 vietų parlamente jai trūksta 45 mandatų. Svarbu ir tai, kad vienmandatėse apygardose pralaimėjo keli svarbūs Macrono bendražygiai – jo partijai priklausantys parlamento pirmininkas, vidaus reikalų, aplinkos apsaugos, sveikatos apsaugos ministrai. Pagal Prancūzijos politinius papročius, tai, kad jų nebus parlamente, reiškia, jog jie nebegalės užimti ir pozicijų vyriausybėje.

Vargas dėl koalicijos

Prancūzų spaudoje spekuliuojama, kad Macrono kompanija per daug nebijojo prarasti daugumos – jie įsivaizdavo, kad jiems trūks apie 20 balsų, kurių po vieną bus galima susižvejoti iš respublikonų. Bet atotrūkis yra truputį didesnis, nei tikėtasi, ir taip paprastai išsisukti iš padėties neišeis.

Respublikonai ilgą laiką buvo viena iš dviejų svarbiausių Prancūzijos politinių jėgų – Charles’o de Gaulle’o, Jacques’o Chiraco ir Nicolas Sarkozy partija. 139 respublikonai praėjusios kadencijos parlamente nebuvo itin solidaus dydžio frakcija, bent jų masteliais. Dabar jie turės 61 mandatą – katastrofiškai mažai.

Bet respublikonai yra vienintelė politinė jėga, kuri su Macronu neturi esminių nesutarimų Europos Sąjungos raidos ir ekonominės politikos klausimais. Tad jie galėtų sudaryti koaliciją su prezidento partija ir suteikti Macronui parlamente jį palaikančią daugumą, o patys išsireikalauti, ko labiau norisi – arba daugiau svarbių postų, arba geriau įgyvendinti savo programą. Respublikonų derybinė pozicija yra ganėtinai stipri – Macronas tiesiog neturi kur daugiau ieškoti sąjungininkų.

Tačiau norint po penkerių metų kuo geriau pasirodyti rinkimuose, remti dabartinę vyriausybę ir vėliau dalintis atsakomybe už jos darbus nebūtinai yra geriausias sprendimas. Respublikonų partijos pirmininkas Christianas Jacobas po rinkimų pareiškė, kad jo partija ketina likti opozicijoje. Jei taip tikrai bus, Macrono vyriausybė neturės stabilaus palaikymo ir privalės kiekvienam parlamente svarstomam klausimui  vis iš naujo žvejoti balsus iš opozicijos.

Tiesa, yra ir trečias kelias – prezidentas gali paleisti parlamentą ir paskelbti naujus rinkimus. Bet kas garantuoja, kad jų rezultatai Macronui būtų palankesni?

Tai kas laimėjo rinkimus?

Analitikai ir ekspertai numatė, kad Marine Le Pen „Rassemblement National“ („Nacionalinis susirinkimas“) gaus daug mandatų. Bet niekas nesitikėjo, kad tų mandatų bus tiek daug – vietoje prognozuotų 20–50 rinkimuose M. Le Pen kompanija gavo 89 vietas. Palyginimui – 2017 m. ši partija laimėjo 8 mandatus, 2012 m. – tik du.

Tai reiškia du dalykus: pirma, M. Le Pen partija gaus gerokai didesnę valstybės dotaciją nei iki šiol – galbūt nebereikės ieškoti paskolų rusų bankuose. Antra, tai garantuoja M. Le Pen ir daugeliui jos bendražygių nuolatinį žiniasklaidos dėmesį, ir ji tuo tikrai pasinaudos – jau pranešė, kad pirmas jos naujoje kadencijoje pateiktas įstatymo projektas bus skirtas kovai su islamizacija.

Kito politiko, seno revoliucionieriaus Jeano-Luco Mélenchono, komunistų, socialistų ir žaliųjų susivienijimas žadėjo nacionalizuoti bankų ir energetikos sektorius bei visą strateginę industriją, pakelti minimalų atlyginimą iki 1500 eurų į rankas per mėnesį (dabar – apie 1200 eurų į rankas) ir sumažinti pensinį amžių nuo 62 iki 60 metų. Labai lengva dalinti svetimus pinigus. Tokie kosminiai turto dalybų pažadai šiam politiniam susivienijimui atnešė 131 mandatus, padarydami šią partiją didžiausia opozicine jėga.

Po netikėtai sėkmingo pasirodymo prezidento rinkimuose Mélenchonas liko trečias, beveik pavijęs Le Pen – kairiųjų lyderis prašė rinkėjų padaryti jį ministru pirmininku. Tai nepavyko, bet kartu su Le Pen partija kairieji galės nuolat kaišioti pagalius į ratus valdantiesiems, ypač sprendžiant vidaus politikos klausimus. Tiesa, yra vienas veiksnys, galintis pristabdyti ir pačius kairiuosius – vidinis susiskaldymas. Po Mélenchono politiniu skėčiu susibūrę nariai priklauso keturioms skirtingoms partijoms, nesutariančioms įvairiais klausimais, iš kurių bene akivaizdžiausias yra susijęs su ES ateitimi – grupėje yra tiek iš esmės teigiamai žvelgiančiųjų į dabartinę ES raidos trajektoriją, tiek manančiųjų, kad ji turėtų mažų mažiausiai smarkiai keistis.

Priešaky – politinės miglos ir akivarai

Prancūzija yra viena iš penkių didžiausią skolos ir BVP santykį  turinčių valstybių (115 proc., palyginimui, Lietuvos skolos ir BVP santykis yra 36,3 proc., Estijos – 8,4). Prancūziją lenkia tik – taip, atspėjote – Graikija, Italija, Ispanija ir Portugalija. Absoliučiais skaičiais, nelyginant skolos dydžio su BVP, Prancūzijos valstybės skola yra didžiausia Europos Sąjungoje. Pridėjus dar ir privačias skolas, ji tampa labiausiai įsiskolinusia šalimi pasaulyje (skolos ir BVP santykis – 361 proc.). Augant infliacijai (Prancūzijoje ji šiuo metu siekia apie 5 proc.), auga ir palūkanų normos, tad turėti paskolų darosi kaskart vis brangiau. O tai reiškia papildomą finansinį svorį tiek ant valstybės, tiek ant Prancūzijos įmonių ir gyventojų pečių.

Prancūzijos istorijos tyrėjas, buvęs Kembridžo universiteto Politikos ir tarptautinių studijų departamento tyrimų vadovas Johnas Keigeris praeitą savaitę publikavo komentarą apie sunkią Prancūzijos finansinę situaciją. Anot jo, šis klausimas buvo tiesiog apeinamas viešuosiuose debatuose. „NUPES“ – Mélenchono kairiųjų bloko – programa be didžiulio skolos augimo yra neįgyvendinama.

Bet net ir Macrono ekonominės politikos planas, į kurį įeina mokesčių mažinimas ir pensinio amžiaus didinimas iki 65 metų, anot J. Keigerio, yra parengtas remiantis optimistinėmis ekonomikos prognozėmis, kai infliacija laikosi apie 2 proc. ir skolintis sąlyginai pigu. „Nė viena iš [partijų] programų neturi nė menkiausių galimybių būti įgyvendinta nepanardinant Prancūzijos finansų ir eurozonos apskritai į naują valstybinių skolų krizę“, – rašo J. Keigeris.

Jei parlamente trūks pastovios daugumos, tai tikrai nepadės spręsti šių problemų. Kaip ir tai, jog pagal nusistovėjusią praktiką finansų komitetas priklauso didžiausiai opozicinei frakcijai – komunistų, socialistų ir kitų kairiųjų blokui.

Prancūzijoje užsienio politika yra prezidento rankose, tad kol kas nematyti priežasčių tikėtis kokių nors esminių pasikeitimų į gera ar į bloga. Vis dėlto vidinėmis rietenomis užsiėmusi Prancūzija nėra gera žinia ir Ukrainai. Nors E. Macronas bent kol kas nepasirodė esantis pats ištikimiausiais ukrainiečių sąjungininkas, alternatyvos jam – prastesnės. Mat didžiausių opozicijos partijų lyderiai J.-L. Mélenchonas ir M. Le Pen meta tamsų antiamerikietiškumo ir ganėtinai teigiamo požiūrio į Rusiją šešėlį, net jei jie ir bandė nuo jo pabėgti po vasario 24-osios.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien