Po trumpo vizito Budapešte popiežius tęsia kelionę Slovakijoje

Popiežius Pranciškus Slovakijoje. „Vatican News“ nuotrauka

Sekmadienį Budapešto Didvyrių aikštėje popiežius Pranciškus aukojo Mišias, kuriomis buvo užbaigtas visą pastarąją savaitę Vengrijos sostinėje vykęs 52 Tarptautinis Eucharistinis kongresas.

Baigiamojoje Eucharistinio kongreso iškilmėje, lotyniškai vadinamoje Statio orbis („Pasaulio stotis“), dalyvavo viso pasaulio katalikų atstovai, taip pat ekumeniniai Bažnyčių ir krikščioniškųjų bendruomenių delegatai. Tarp baigiamųjų Mišių dalyvių buvo Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus. Bažnyčiai Lietuvoje atstovavo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas ir Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila.

Tarptautinio Eucharistinio kongreso baigiamųjų Mišių homilijoje popiežius Pranciškus komentavo šio sekmadienio Evangelijoje skambėjusį Jėzaus klausimą: kuo jūs mane laikote? Kas aš jums esu? Šis klausimas įstūmė apaštalus į keblią padėtį, bet kartu ir žymėjo labai svarbų posūkį jų kelionėje paskui mokytoją. Atsakymas į šį klausimą atnaujino jų mokinystę. Tas pats klausimas šiandien yra skirtas ir mums. Ir iš mūsų, kaip iš apaštalų, Jėzus tikisi trijų dalykų: kad jį skelbtume, kad žiūrėtume į pasaulį jo akimis, kad juo sektume.

Skelbti Jėzų

Į klausimą: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras, kaip visos grupės atstovas, atsakė: „Tu esi Mesijas“. Petras keliais žodžiais pasakė viską. Jo atsakymas teisingas. Pasak popiežiaus, gali keistai atrodyti, kad po šio išpažinimo Petrui ir kitiems mokiniams Jėzus įsako niekam apie jį nekalbėti. Kam toks drastiškas draudimas? Dėl labai konkrečios priežasties: atsakymas, kad Jėzus yra Mesijas, yra teisingas, bet ne visas. Visada tyko pavojus skelbti netikrą mesijiškumą – tokį, kokio norėtų žmonės, o ne tokį, kurio nori Dievas. Pasak Pranciškaus, būtent nuo tos akimirkos Jėzus pradėjo palaipsniui atskleisti visą savo tikrą tapatybę – savo velykinę tapatybę, kurią randame Eucharistijoje. Jėzus aiškina, kad jo misija baigsis prisikėlimo šlove, tačiau prieš tai teks pereiti per kryžiaus pažeminimą. Eucharistija, sakė Pranciškus, mums primena, kas yra Dievas. Eucharistijoje matome Dievą kaip laužomą duoną, kaip nukryžiuotą ir dovanojamą meilę.

Žiūrėti į pasaulį kartu su Jėzumi

Petro reakcija į Viešpaties žodžius apie kančią ir mirtį yra labai žmogiška: kai susiduria su kryžiumi, su skausmo perspektyva, žmogus maištauja. Petras, išpažinęs Jėzų kaip Mesiją, pasipiktina girdėdamas žodžius apie Jėzaus laukiančią kančią, mėgina jį atkalbėti. Žmonės bėga nuo kryžiaus: taip buvo praeityje, taip yra ir šiandien. Tačiau tik kryžius gali pagydyti žmogų. Nukryžiuotojo akivaizdoje išgyvename vidinę kovą, skaudų konfliktą tarp mąstymo Dievo ir žmonių mintimis. Popiežius patikslino, kad jis čia kalba ne apie skirtumą tarp tikinčių ir netikinčių žmonių. Esminis skirtumas yra tarp tikrojo Dievo ir mūsų ego dievo. Koks didelis skirtumas yra tarp jo, kuris tyloje viešpatauja nuo kryžiaus, ir mūsų norimo netikro dievo, kuris valdytų pasaulį galinga ranka ir nutildytų visus priešus! Kaip skiriasi Kristus, kuris save aukoja su meile, nuo pasaulio liaupsinamų mesijų! Jėzus mus supurto. Jis nesitenkina tikėjimo deklaracijomis, bet prašo, kad mes apvalytume savo religingumą suklupę prieš jo kryžių, prieš Eucharistiją.

Sekti Jėzumi

Ką reiškia eiti paskui Jėzų? Tai reiškia eiti per gyvenimą su tokiu pat pasitikėjimu, kaip ir jis, būti Dievo mylimais vaikais, sakė Pranciškus. Tai reiškia elgtis taip, kaip mūsų mokytojas, kuris atėjo tarnauti, o ne kad jam būtų tarnaujama. Tai reiškia kasdien išeiti susitikti su broliais ir seserimis. Tai daryti mus ragina Eucharistija – save suvokti kaip vieną kūną, laužyti save kaip kitiems dovanojamą duoną. „Brangieji broliai ir seserys, leiskime, kad susitikimas su Jėzumi Eucharistijoje mus perkeistų, kaip perkeitė didžius ir drąsius šventuosius“, – sakė Pranciškus, visų pirma paminėdamas Vengrijos šventuosius.

Padėka Eucharistinio kongreso organizatoriams ir dalyviams

Po Mišių, prieš baigiamąjį palaiminimą, popiežius Pranciškus vadovavo tradicinei sekmadienio vidudienio „Viešpaties angelo“ maldai ir šia proga sakytoje trumpoje kalboje padėkojo visiems, kas prisidėjo prie Budapešte vykusio Tarptautinio Eucharistinio kongreso rengimo, ir tiems, kurie jame dalyvavo. „Dėkoju didelei Vengrijos krikščionių šeimai, broliams ir seserims katalikams ir kitų konfesijų krikščionims“, – sakė Pranciškus. „Nuoširdžiai sveikinu patriarchą Baltramiejų, mano brolį, kuris mus pagerbė savo buvimu. Dėkoju broliams vyskupams, kunigams, pašvęstiesiems vyrams ir moterims ir visiems jums, brangūs tikintieji. Ypatingą padėką skiriu tiems, kurie sunkiai dirbo, rengdami Eucharistinį kongresą ir šios dienos šventę.“

Šia proga popiežius taip pat paminėjo tą pačią dieną ir maždaug tuo pačiu metu kitoje šalyje, netoliese esančioje Lenkijoje vykusią beatifikacijos iškimę, kurios metu buvo paskelbti palaimintaisiais du Evangelijos liudytojai – kardinolas Stefanas Wyszynskis ir sesuo Elzbieta Róża Czacka.

Pasibaigus Budapešto Didvyrių aikštėje aukotoms Tarptautinio Eucharistinio kongreso uždarymo Mišioms popiežius Pranciškus išvyko tiesiai į oro uostą ir po tik apie pusvalandį trukusio skrydžio pasiekė Slovakijos sostinę Bratislavą.

Bratislavos oro uoste Šventąjį Tėvą pasitiko Slovakijos prezidentė Zuzana Čaputova. Po trumpo pokalbio su ja popiežius nuvyko į nunciatūrą, kur iki trečiadienio bus jo oficiali rezidenicja. Iškilimingas popiežiaus sutikimas Slovakijoje įvyks prezidentūros rūmuose primadienio rytą.

Nunciatūroje jau sekmadienio pavakare įvykdo du pirmieji vizito Slovakijoje susitikimai – pirmiausia ekumeninis susitikimas su Slovakijoje veikiančių Bažnyčių ir krikščioniškų bendruomenių atstovais.

Sveikindamas vienuolikos Slovakijoje veikiančių Bažnyčių ir bendruomenių atstovus popiežius visų pirma dėkojo Dievui, kad atgavę laisvę po persekiojimų dešimtmečių Slovakijos, kaip ir kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių, krikščionys sėkmingai plėtoja ekumeninį bendradarbiavimą. Tačiau, pasak popiežiaus, atgavus laisvę reikia išlikti budriems ir saugotis gresiančios vidinės vergijos, nepakliūti į spąstus, kai tenkinamasi vien duona ir kitais materialiniais dalykais. Ši rizika kyla tada, kai situacija tampa įprasta, kai viskas nusistovi ir tampa stabilu, kai žmogus nieko kito nesiekia, o tik nori išlaikyti ramų gyvenimą.

Pranciškus prašė Slovakijos krikščionis sąstingiui priešintis dviem būdais: visų pirma kontempliacija, savo dvasinės tradicijos puoselėjimu; antra – veiklia artimo meile. Pasak popiežiaus, bendras artimo meilės liudijimas yra vienas efektyviausių ekumeninio bendradarbiavimo būdų. „Vienybė pasiekiama ne gerais ketinimais ir bendrų vertybių laikymusi, bet visų pirma tuo, ką darome dėl žmonių, kurie mus priartina prie Viešpaties. Kas gi jie tokie? Tai vargstantys žmonės. Juose yra Jėzus.“ Bendros krikščionių pastangos siekiant padėti vargstantiems žmonėms bus už daugelį žodžių iškalbesnis ženklas, kuris, ypač šiais sunkiais laikais, padės visuomenei suprasti, kad tik būdami silpniausiųjų pusėje mes visi sėkmingai išbrisime iš pandemijos.“

Susitikimui su Slovakijos Bažnyčių ir krikščionių bendruomenių atstovais pasibaigus, ten pat nunciatūroje Šventasis Tėvas visiškai privačiai bendravo su vienuolystės broliais jėzuitais. (JM /Vatican News)