2022 06 09

Rasa Milerytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Poetas, dailininkas G. Latakas: „Meno daiktai, tarkim, paveikslai, yra taip pat dienoraščio lapai“

Poetas, dailininkas Gvidas Latakas prie Juozo Zikaro biusto. Petro Vaičiulio nuotrauka

Birželio 1-ąją GVIDAS LATAKAS – poetas ir dailininkas, juvelyras ir medalininkas, telšiškis ir kaunietis, o dar, kaip pats sako, mokyklinių sąsiuvinių sugertukų dekoratorius, istorijikių mintytojas, knygius ir filmius – minėjo 50-ąjį gimtadienį. Šventė – ypatinga: visai neseniai poetas G. Latakas pristatė naują poezijos knygą „Salos“, taip pat parodą „Apie salas“.

Šis pokalbis – apie menininko tapatybes ir jų sąlyčio taškus, apie visas įmanomas teksto formas, gyvenimo mokytojus ir bičiulius, ir juodraščius, ir misterijas.

Gvidai, minite gražią sukaktį – 50-ąjį jubiliejų. Koks Jums buvo šis pusė amžiaus kūrybos požiūriu ir kur Jus atvedė? Tikiuosi, ne į miško tankmę?

Gražioji pusė, iliuzija, kad pusė, bet juk mes linkę viską pagražinti, padailinti, kartais bedailindami ir begražindami nudailinam ir nugražinam, po šimts pypkių. Juk taip fainiai yra paprasčiausiai gyventi, ypač kai supranti, kad tai yra labai fainiai, nes kai supranti, visa beregint ima dar labiau fainėti. Visko buvo per tą laiką, teko sunkiai bręsti ir augti, ir pykti dėl to sunkumo.

Gyvenimas yra šlifuotojas ir valtabytojas, vartojant Juozo Miltinio leksikoną, tai yra minkytojas. Gyvenimas moko jausti distanciją, turėti autoironijos, tai brangios ir skausmingos patirtys. Bet tik taip daraisi žmogumi. O jei tik per daug sulendi į save, būni išprausiamas kad ir pravažiuojančio automobilio šalto dušo. Olialia, tuomet sakai, jau buvau užsnūdęs šitoj gyvenimo šventėje… Kitas, veizėk, vis tiek nesupranta.

Esate tapytojas, juvelyras, poetas… Kuris menas Jūsų gyvenime buvo pirmasis? 

Pirmiausia tai buvau laikraščių paraščių paišytojas. Žmogelių lipdytojas iš plastilino buvau. Ir kokio rimto tuomet būta manęs! Vėliau tapau mokyklinių sąsiuvinių sugertukų dekoratoriumi, istorijikių mintytoju, knygiumi ir filmiumi. Kad tik ne apie dabar, kad tik ten, kur iš tiesų būtų buvę verta gyventi, kalbėti kitokiomis frazėmis, mintyti kitokiomis mintimis, ragauti vynus, auginti kudlas ir barzdas, o ne plūktis pilkoje sovietinėje treninginėje kasdienybėje. Ir, be abejo, mylėti. Na, romantinė natūra, ką čia kitaip sumeluosi. Taigi paišytojas ir lipdytojas buvau pirmiausia. 

Tik gerokai vėliau atėjo profesijos. Kai pradėjau studijuoti menus, drauge kilo poreikis užsirašinėti mintis, savo ir ne savo. Aišku, daugiausia tai ne savo mintis. Trūko šviesos kaip vandenio ištroškusiam. Laimė, kad buvo pakylėtų nuo žemės dėstytojų. Mene atsirado tokie autoritetai kaip Leonardas Gutauskas, Petras Repšys, Stasys Eidrigevičius, Petras Gintalas, o poezijoje – Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, mano mokytoju ir redaktoriumi tapo Vytautas Stulpinas. Ak tas jo reiklumas ir meilė kiekvienai pasaulin paleistai eilutei. 

O ar pamenate pirmąjį savo eilėraštį, pirmąjį piešinį?

Nea, niepamiento. Ar atsimenate pirmą dainą, kuri taip savimi sugriebė, kad kartojot vis, kartojot? Ar galime atsiminti savo vaikystę gelmingąją? Manau, ne visai duota nusileisti į tuos savo šulinius. Kiekvienas vaikas juk piešia, kiekvienas improvizuoja dainuodamas ar šokdamas, niūniuodamas per kiauras dieneles. Išėjimas mokyklon man buvo aukso amžiaus praradimas, gyvenime atsirado laikrodis ir žadintuvas, kalendorius, nes ėmei, žmogus, laukti atostogų. Kad galėtumei grįžti į Eldoradą. Tai dabar štai po trupinėlį ir grįžtu. Noras grįžti į Tenai ir yra kūryba, ne kitaip. 

Poetas, dailininkas Gvidas Latakas su bičiuliais poetu Vytautu Stulpinu ir tapytoju Dariumi Rakausku. Petro Vaičiulio nuotrauka

Yra tekę skaityti poetų minčių, kur poeziją jie lygina su juvelyrika – todėl, kad, norint parašyti gerą eilėraštį, reikia nepaprasto atidumo, dėmesingumo detalėms. Kiek Jūsų eilėraštyje yra juvelyrikos, kiek tapyboje yra poezijos? Kitaip tariant, kaip šie menai papildo vienas kitą? O gal atvirkščiai – kiekvienas stengiasi nustumti kitą šalin, užkariauti visą Jūsų dėmesį?

Ir eilėraščiai (nevadinu savo rašto darbų poezija), ir tapyba, ir paišymai, ir emalio degimas, ir medalio krapštymas iš dar karštos formos yra veikla, kupina radimosi džiaugsmo. Todėl ir taip traukianti. Todėl ji ir apipinta legendomis apie mūzų ir įkvėpimo salą. Patinka Czesławo Miłoszo kūrybos apibrėžimas – aistringas pasaulio pažinimas.

Žodį aistringas akcentuoju kaip raktinį žodį. Menai kažkaip keičia vienas kitą natūraliai kaip metų laikai, vienas paskatina kito radimąsi. Žaviuosi įvairiabriauniais talentais, vadinamosiomis renesansinėmis asmenybėmis, kaip antai Leonardas Gutauskas tapė, raižė, rašė romanus, apsakymus ir eilėraščius, ir viską darė puikiai. Petras Repšys sukūrė neprilygstamų freskų, graviūrų, medalių, skulptūrų. O dėl rašančių dailininkų tai apskritai atskira šneka, juk turim ir rašančių dailininkų antologiją. Et, bet ką čia apie didžiąsias temas, man labiau patinka mažosios. 

Nesupykite, bet nepaleisiu Jūsų nuo didžiosios temos. Be galo įdomu menininko paklausti: įkvėpimas egzistuoja ar tai – tik mitas, padedantis kurti paslaptingą menininko portretą? Jei egzistuoja, kas Jus įkvepia?

Įkvėpimas egzistuoja tikrai. Įkvepia ir žmonės, ir gamta, ir kitų žmonių menai. Mes esame kontekstų įpėdiniai. Taip ir turi būti.

Kūrybos ritualai – ar turite tokių?

O taip. Kūrybos pagrindinė sąlyga – sveikata, sotus pilvas ir laisvosios valandos. Po to jau ir įkvėpimas gali ateiti. O jis ateis tykiais našlės ar našlaitės žingsniais… jie… jie man patinka… Milašius ir liūdesys (čia iš eilėraščio). Rašau popieriuje, ir jeigu rašiklio brėžiama linija graži, tai ir tekstas, tikėtina, bus tauresnis. Jokių kompiuterių juodraščiams nenaudoju, nes jie atima kvapą ir spalvesį.

Gimtadienį pasitinkate ypatingai – ką tik išleidote naują poezijos knygą „Salos“, kurią puošia Jūsų piešiniai. Ketvirtoji Jūsų knyga, skaitytojų laukta septynerius metus…

Šią knygą išleidau su „Slinktimis“ – leidyklos pavadinimas teikiantis vilčių, kadangi reiškia procesą. Dvi savo knygas esu leidęs su „Naująja Romuva“, pirmąją – „Nemune“. Kai į amžinuosius kūrybos ir medžioklės plotus iškeliavo Andrius Konickis, kurį mes vadinom knygnešiu, su mano mokytoju ir bičiuliu Vytautu Stulpinu svarstėm, kur dabar savo rankraščius siųsti, su kuo bendradarbiauti, ir džiaugiamės pasirinkę „Slinktis“. Tikiu, kad savo galingais profiliais sustiprinsim šį gražų judėjimą, kaip ir jis mus stiprina.

Džiaugiuosi susibičiuliavęs su „Slinkčių“ vadu Juozu Žitkausku, labai pozityvus ir organizuotas jaunuolis. Sekėsi, kad ir Lietuvos kultūros taryba bei LATGA įvertino mano intencijas ir finansavo knygos išleidimą, todėl turiu labai gražią sau pačiam ir skaitytojams dovaną – gausiai iliustruotą knygą, kur piešiniai paremia savo pastoliais eilėraščius, o kartais eilėraščiai padeda piešiniams.

Taigi pastarasis mano kūdikis – knyga „Salos“. Rašiau šią knygą kaip savotišką dienoraštį, „Salos“ yra senų dainų perdainavimas ir drauge postmodernistiniai žaidimai, naujai perpasakojant matytų filmų scenas – kaip naują daiktą, senobinių žodžių saugyklos, ir vėl štai išlenda keistos archajiškos istorijos, kurias girdėjau ir kurias man svarbu išsaugoti, tiesą sakant, dorai net nežinau, kodėl. 

O dar šioje knygoje – ir paties sugalvoti žodžiai, pavyzdžiui, dangumas, peilija… Poezijai, aišku, reikia rimtumo, bet turbūt ir žaidimas svarbu?

Kutaulokis, Lobimasai, pelė-dėlė, žvaigždrynas, kvankčius, šalis Kandeliabrija, Liuzija, abrakadabrija, po felnių… Dabar žodžiai randasi savaime, atsiranda posakių arsenalas, o seniau visa buvo kur kas sekliau, prėska, bet buvo didelis noras užrašyti. Įamžinimo iliuzija.

Nežinau, ar prisibelsiu į kiekvieną skaitytoją, tačiau tikiu, kad Gvido rašmenų gerbėjams tai tiks ir patiks. Be abejo, ne visiems tas mano kuriamas pasaulis, Liuzija, bus apčiuopiamas. Mane bičiuliai įkalbinėja ne tik kūrybos vakaruose aiškinti savo eilėraščius, nušviesti jų radimosi istorijas, kaip kad darau, bet ir užrašyti jas knygoje greta eilėraščio. Nežinau, ar tai gera mintis, bet va jums ir projektas, po šimts kaliakutų 

Kalbėdamas leidote suprasti, kad Jums svarbu procesas. Plačiąja prasme – kokią reikšmę suteikiate kūrybos procesui ir kas Jums svarbiausia kūryboje? Kalbėkime apie visas įmanomas meno formas – tiek eilėraštį, tiek piešinį, tiek medalį…

Savo kūryba siekiu komunikuoti su savimi ir aplinkiniu pasauliu. Meno istorija moko, kad stilius ir atlikimo technika yra antraeiliai dalykai, svarbiausia, kiek pavyksta per meno kūrinį ištransliuoti tą, ką tu nori ištransliuoti, ar kitaip – kas veržiasi būti ištransliuojamas… Jei staiga kas nušvito galvoje ir jei to neužfiksuosi, tai tik pats būsi dėl to nelaimingas, nepatenkintas, neišreiškęs savęs. Tikiu Dievu ir vabalais. Dievas atsakingas už dvasią, vabalai už materiją. Mene ir kūryboje svarbiausia yra nemeluoti, netiražuoti, nedaryti to, kas tau neįdomu ir ko tu nesupranti. 

Meno daiktai, tarkim, paveikslai, yra taip pat dienoraščio lapai, tik kad jie užima daugiau vietos. Taip ir duodiesi žmogus su tais lapais po parodas, po miestelius, po sales ir bibliotekas. Na ir ko nenurimsti? Nagi taip bendrauji su žmonėmis. Menai yra gera komunikavimo forma su kitais, pretekstas susipažinti su įdomiais žmonėmis. Nykus bendravimas būtų tik prie čierkos.

Kūryboje akcentuoju galimą angelo rankelės įsikišimą, dailininko kaip laidininko pašaukimą byloti apie visatos virpesius, na, o kad dailininkas yra labai žmogiška ir labai subjektyvi pertransliavimo mašina, tai irgi be galo įdomu. Įdomu, ką ten aukštai sėdėdami šachmatininkai yra sumanę ir apskritai ar tai turi kokią nors prasmę.

Zikarinės. Petro Vaičiulio nuotrauka

Maironio lietuvių literatūros muziejuje laukia nauja jūsų tapybos darbų paroda „Apie salas“. Ką pamatysime į ją užsukę?

Tai šventųjų, riterių ir mergelių pasaulis, lydimas mirties šokio, gyvenimo šventė, atmiešta liūdesio dainų. Liūdėti mums netgi labiau įprasta, atseit tauriau, kilniau, o dainuoti apie vyną ir meilę tarsi nedera, tarsi apie tai galima tik puse lūpų užsiminti. Šventeivų pasakėlės, visa mūsų gyvenimuose šmėžuoja, gyvenimas ir mirtis eina greta, ir visos mūsų veiklos, kaip antai valgymas ir gėrimas, meilė ir mirtis, džiaugsmas ir ašarojimas, yra misterija. 

O dabar įsivaizduokite – esate visai ne poetas ir ne dailininkas, ne juvelyras ir ne medalininkas, o, tarkime, viešųjų ryšių specialistas ar reklamos agentas ir turite pakviesti žmones į naująją Gvido Latako parodą. Kokiais žodžiais kviestumėte? Ką pasakytumėte žmogui iš pašalies?

Sustok, praeivi, nusiimk kepurę, žmonės ir prieš tave gyveno, skubėjo, mylėjo, kentėjo. Kas liko po jų – menki prisiminimai, menki daiktai – liudijimai, visa kita atsidūrė šiukšlyne, sudegė, buvo užkasta žemėn. Labai mažai kas lieka po žmogaus, menki estetiški niekučiai, dažnai iš tauresnės medžiagos, artefaktai, atvaizdai, knygos. Tiktai sąlyga, ar daiktas yra menas, gali nulemti jo ilgesnį buvimą nei visų kitų daiktų.

Jei iš tiesų daiktas pasirodo esąs įdomus ir vertingas, jį imasi saugoti šeimos nariai, kolekcionieriai, muziejai. Daug atsitiktinumų lemia, kad daiktas išliktų ilgiau, nei jam buvo skirta. Daiktai, kaip ir žmonės, matyt, turi savo likimus.

Kūryba – ne pageidavimų koncertas, o vis dėlto, kadangi kalbamės tokiu ypatingu virsmo metu, kai pavasaris pereina į vasarą, nakčia, baigiant mūsų pokalbį drįstu paprašyti: ar galite štai dabar sukurti sau gimtadienio ketureilį? Arba penkiaeilį, arba…

Paskaitysiu pastarąjį iš juodraščio. Šiandien pataisytas.

Menka figūra – valetas 

menka bet teikianti vilčių

prie pragaro krantų

bokalas Letai samstyt

pririštas virve

prie valties žiedo

prašokote dienas savas

tu žiedlapių valete na ir kas

menka bėda pasauliui

Kaunui

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.