2021 01 18

Algirdas Butkevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Poetas E. Matuzevičius: „Biržai – jaunystės mano sostinė“

Portretas prie tilto.
Poetas Eugenijus Matuzevičius su žmona Genovaite Palangoje 1982 m. rugsėjį. Bernardo Aleknavičiaus / Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos nuotrauka

1929 metų rudenį, baigęs Krinčino pradžios mokyklą, Eugenijus Matuzevičius atvažiuoja mokytis į Biržų gimnaziją. Biržai, tuomet Biržų apskrities centras, jam nebuvo svetimi ir nepažįstami. Čia gyveno jo teta ir senelė, kurias su tėvais atvažiavęs iš Krinčino ir anksčiau aplankydavo.

Tais metais Biržų apskričiai priklausė ir jo pamiltas Krinčino miestelis, ir Saločiai, netoli kurių puikus dailidė, kalvis ir statybininkas senelis Juozapas Matuzevičius pastatė Puškonių vėjinį malūną (deja, šiandien neišlikusį, jo vietą ženklina tik trys ąžuolo skulptūros). Vėliau senelis gyveno Nemunėlio Radviliškyje, ant Nemunėlio upės kranto buvo pasistatęs vandens malūną. Ten ir mirė.

Eugenijus apsigyvena pas tetą Emiliją, siuvėją. Po senelio Juozapo mirties čia gyvena ir senelė Marija Valuntaitė-Matuzevičienė, kilusi iš Daukniūnų kaimo Krinčino parapijoje. Senelė labai myli anūką Eugenijų. Vėliau poetas prisimins, kad senelė mokėjo labai daug ne tik Šiaurės Lietuvos liaudies, bet ir pagal kunigo poeto Antano Vienažindžio žodžius sukurtų dainų. Taip pat pasakų, padavimų, „tikrų istorijų“. Buvusi labai gera, įtaigi pasakotoja. Mėgo būti tarp žmonių, jai patikdavo, kai jos pasakojimų kas nors klausydavosi.

Ir senelė, ir teta Emilija dažnai prisimindavo dėdę Adolfą Matuzevičių (poeto tėvo brolį), kuris rašė eilėraščius, jaunystėje draugavo su Kaziu Binkiu, Šmukštučio slapyvardžiu 1913 metais Biržuose, Martyno Yčo ir Bendrovės spaustuvėje, išleido eilėraščių rinkinėlį „Ei, vyručiai, šen į būrį!“ Jo eilėraščiai buvo spausdinami Rygoje leidžiamame „Rygos garso“ laikraštyje. Redakcijos atsakymuose Šmukštučiui nurodoma jo gyvenimo, o gal eilėraščių parašymo vieta – Likėnai ir Biržai.

Likėnuose 1912 m. gegužės mėnesį A. Šmukštutis-Matuzevičius parašė ir K. Binkiui skirtą eilėraštį. Vėliau šis pasakojimas apie eilėraščius rašiusį dėdę, tetos ir senelės saugomi jo eilių rankraščiai, kuriuos Eugenijus mėgo sklaidyti, jį patį paskatins rašyti. Tačiau tai dar nebus eilėraščiai. Pirmoje klasėje susibičiuliaus su Užugulbinėje gyvenusiu Albertu Sušinsku, o antrokai būdami abu pradės rašyti trijų dalių nuotykių romaną, kurio veiksmas kažkodėl vyks Londone. Prirašys tris sąsiuvinius, pritrūks „nuotykių“, kantrybės ir to romano neužbaigs.

Portretas.
Gimnazistas Eugenijus Matuzevičius. Šeimos archyvo nuotrauka

Eiliuoti pradžioje nelengvai sekėsi. Prisimena: „Gimnazijos trečioje, ketvirtoje klasėse mes jau mokėmės literatūros teorijos dalykų, bet praktiškai, rašydamas eilėraščius, aš kažkaip nesugebėdavau tos teorijos „pritaikyti“. Ir štai per kelis vakarus eiliavimo techniką lyg ir savaime, suprantamai ir gana lengvai man išaiškino žinomas mūsų gimnazijos literatas, poetas, aukštesnės klasės mokinys Leonardas Žitkevičius.“

Sklaidydamas tais metais ėjusį „Biržų žinių“ savaitraštį aptikau 1932 metų rugsėjo 11 dienos numeryje straipsnelį „Istorinė vieta“ (apie netoli Krinčino miestelio esantį mažą Krinčino dvarą, valdomą ūkininko Alešiūno). Šio teksto autorius trylikametis E. Matuzevičius rašo, kad ten prieš kelis šimtmečius galėjo būti kunigaikščio Kurbskio dvaras ar net pilis, todėl tame lauke reikia atlikti tyrinėjimus.

Portretas.
Biržų gimnazistas Eugenijus Matuzevičius. Šeimos archyvo nuotrauka

1933 m. sausio 29 d. „Biržų žinių“ numeryje išspausdintas E. Mačiaus slapyvardžiu pasirašytas eiliuotas „Laiškas iš Krinčino“. Man regis, kad tai pirmasis Biržų gimnazisto Eugenijaus išspausdintas eilėraštis. Nors eilėraščio pabaigoje E. Mačius žada: „Kitą kartą gi iš ryto / Parašysiu laišką kitą“, tačiau daugiau eiliuotų laiškų iš Krinčino „Biržų žiniose“ neaptikau.

Tais metais jo eilėraščiai pasirodo vaikams ir moksleivijai skirtuose leidiniuose. Ketvirtajame žurnalo „Ateities spinduliai“ numeryje išspausdintas Eugenijaus eilėraštis „Fata Morgana“, skirtas Leonardui Žitkevičiui, kuris jau abiturientas ir netrukus paliks gimnaziją.

Eugenijaus eilėraščiai mielai spausdinami ne tik „Ateities spinduliuose“, bet ir „Šaltinėlio“, „Darbininko“, „Pavasario“, „Žvaigždutės“, „Ateities“ žurnaluose. O 1934 metų dvyliktajame „Ateities spindulių“ numeryje Eugenijus pristatomas kaip žurnalo bendradarbis. Apie jį rašoma, kad verčia Ivano Turgenevo „Medžiotojų užrašus“, redaguoja katalikų moksleivių laikraštį „Jaunatvės lapus“ ir vadovauja literatų būreliui.

Pirmieji išspausdinti eilėraščiai, paties Eugenijaus žodžiais, žinoma, jį, jaunutį gimnazistą, dar labiau paskatina domėtis literatūra, poezija, knygomis ir periodine spauda.

„Skaitydavau visus poetus, – prisimena, – kurie tik pakliūdavo po ranka. Tada pirmą kartą perskaičiau kai kuriuos keturvėjininkų ir trečiafrontininkų poetinius kūrinius. (…) Tačiau šiek tiek rimtesne savo poetinio kelio pradžia aš laikau 1935–1936 metus.“

1935 m. penktajame „Ateities spindulių“ numeryje išspausdintas eilėraštis „Gimnazisto laiškas motinai“. Tais metais Biržų notaro ir poeto Prano Lemberio (vėliau pasirašinėjo Lemberto pavarde) iniciatyva suburtas literatų mėgėjų būrelis spalio 26 dieną Biržų gimnazijos salėje suruošia pirmąjį literatūros vakarą, kurį, rašo „Mūsų kraštas“, „aplankė ir savo kūrinius skaitė poetai bei rašytojai net iš Kauno“. Vakare dalyvavo Bronė Buivydaitė, Liudas Dovydėnas, Bernardas Brazdžionis, Leonardas Žitkevičius, Kazys Zubka. Eilėraštį „Gimnazisto laiškas motinai“ skaitė ir gimnazistas Eugenijus Matuzevičius.

Stovi drauge prie miestelio ženklo.
Poetai Eugenijus ir Leonardas Matuzevičiai gimtajame Krinčine. Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka
Stovi prie medinio namo.
Prie buvusio Matuzevičių namo Krinčine. Iš dešinės: Kostas Fedaravičius (mokytojas, žurnalistas), Eugenijus Matuzevičius, Valė Zablockienė, Petras Zablockas. Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka
Sėdi prie stalo su knygomis.
Poetas Eugenijus Matuzevičius savo bute Vilniuje 1987 m. Arnoldo Baryso / Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos nuotrauka
Eina kartu.
Poeto Bernardo Brazdžionio sugrįžimas. Iš kairės: Eugenijus Matuzevičius, Vidmantė Jasukaitytė, Bernardas Brazdžionis ir jo anūkė Dalia Lovett. Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos nuotrauka
Portretas.
Broliai poetai Eugenijus ir Leonardas Matuzevičiai Biržuose, Radvilų pilyje, 1989 m. Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka

Po daugelio metų jis prisimins: „Po vakaro Biržų gimnazijoje prie manęs priėjo neaukštas akiniuotas žmogus, paspaudė man ranką ir pagyrė mano skaitytą eilėraštį „Gimnazisto laiškas motinai“. Girdi, šiame eilėraštyje esama nuoširdaus tikrumo, gero realizmo. Iš netikėtumo aš sumišau, kažkaip susijaudinau. Net nežinojau, ką atsakyti… Susipažinom. Tas žmogus buvo Kostas Snarskis (Žvaigždulis), poetas ir vertėjas (…) Kuklus, paprastas, draugiškas, labai žmogiškas.

K. Snarskis pakvietė mane, progai pasitaikius, jį aplankyti. Sakė turįs įdomią biblioteką. Ir paskui mes nemažai vakarų praleidom drauge jo nedideliame, kukliame kambaryje. Kantriai ir daug jis pasakodavo apie literatūrą, jos sroves. Man, gimnazistui, K. Snarskis atvėrė naujus poezijos žemynus. Iš jo lūpų aš tada pirmą kartą išgirdau V. Vitmeno, J. K. Becherio, A. Bloko, V. Majakovskio, S. Jesenino, E. Bagrickio, B. Pasternako, N. Asejevo, J. Utkino eilėraščius, kurie man padarė didelį įspūdį. (…) Nors tarp mūsų buvo nemažas amžiaus skirtumas, bet mes tapom geri bičiuliai. Kantriai ir daug K. Snarskis man pasakodavo apie literatūrą, jos reikšmę žmogaus gyvenime, apie literatūrines sroves. (…) Pasitaikius progai, K. Snarskis Biržuose mane supažindino su Kaziu Jakubėnu, atvykusiu iš Kauno. Tai buvo spalvinga, įdomi, kažkokia savita pažintis su revoliucingu, ironišku poetu…“

Artėjant Eugenijaus Matuzevičiaus 75-osioms gimimo metinėms, 1992 m. rugpjūčio mėnesį tikriausiai viename iš paskutinių interviu poetas man pasakojo, kad, mokydamasis aukštesnėse Biržų gimnazijos klasėse, pradėjęs sistemingiau, planingiau skaityti ir rinktis autorius: „Be pagrindinių lietuvių klasikos ir naujosios literatūros autorių, ypač atidžiai skaičiau Gėtę ir Baironą, Puškiną, Lermontovą, Mickevičių, Slovackį ir Hugo, Moljerą, Stendalį, Balzaką ir Gogolį, Dostojevskį, Levą Tolstojų, Čechovą, Gorkį ir Ibseną, Hamsuną, Tomą Maną, Hauptmaną, Kelermaną ir Džeką Londoną, Buniną, Remarką, Pšybyševskį, Vyspianskį, Reimontą, Žeromskį. Kai ką iš Puškino ir Heinės poezijos, K. Snarskio paskatintas, bandžiau versti.“

Jis išrenkamas literatų būrelio pirmininku. Jo branduolį tais metais sudarė Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas, Paulius Drevinis, Vytautas Vajega, Pranciška Matulytė, Kazimieras Vasiliauskas ir kiti aktyvūs gimnazijos literatai. Du kartus per metus buvo leidžiamas šapirografuotas literatų žurnalas „Literatas“.

Moksleiviškų žurnalų redaktoriai vertina sparčiai tobulėjančio Biržų gimnazisto E. Matuzevičiaus eilėraščius ir vertimus. 1937 metais „Ateities“ redakcija Biržų gimnazijos literatei Pranei Matulytei pataria prieš siunčiant eilėraštį pasitarti su Eugenijumi. O P. Drevinis, 1939 metų vasarą Krinčine sutikęs Eugenijų, rašo: „Nuo tolo pažinau Eugenijų Matuzevičių, nors jau daugiau kaip metai nebuvau jo matęs. Užtat dar Biržuose gyvenant aš jį kiekvieną dieną aplankydavau. Be jo cenzūros eilėraščių „Ateities spinduliams“ niekada neišsiųsdavau. (…) Pas jį bėgdavau skųstis gavęs brolį dvejetą, rodydamas jam penketukus. Atsimenu, kaip mane bardavo už pernelyg ištęstus eilėraščius, kaip už ausies tampydavo. Pas Eugenijų buvau nors ir neprašytas, bet dažnas svečias.“

Tarp „Ateities spinduliuose“ eilėraščius spausdinusių literatų buvo labai garsus biržietiškas triletas – trys Eugenijaus tetos pastogėje gyvenantys ir jos globojami būsimi poetai: pats Eugenijus, jo vyresnis bičiulis Leonardas Žitkevičius ir Petras Zablockas. Tas gimnazistiškas dienas Petras 1932 metais įamžino posmuose:

Kambary trise

Kuklu. Su trukumais.

Kiek galėdami kartu iš vargo sukamės.

Kąsnis dažnai bendras, nors ir mažas,

Tiktai svajos tos – ir didelės, ir gražios.

Kaip pati gimnazija jos šviesios,

Ir į pačią saulę, rodės, tiesias.

Glaudžia mus gyvenimas ir vienija

Leonardą, Petrą ir Eugenijų,

Ir draugystę juntame, ir šilumą

Ja kaip duona visi trys dalinamės.

Užbėgdamas į priekį paskysiu, kad ši trijų poetų draugystė neišblės iki paskutiniųjų jų gyvenimo akimirkų. Eugenijus bus ta geroji dvasia, teikianti savo bičiuliams džiaugsmą ir kūrybos prasmę. Jis Biržų ir Pasvalio laikraščiuose nuolat apie juos rašys, ragins publikuoti jų naujausius eilėraščius. Padės sugrįžti į poeziją iš Sibiro tremties grįžusiam jaunystės dienų bičiuliui P. Dreviniui. Džiaugsis, kad iš sovietinių dešimtmečių nebūties į literatūrą bus sugrąžinti Eugenijaus bendražygiai, to paties Biržų gimnazijos literatų sambūrio dalyviai B. Krivickas ir M. Indriliūnas.

1938 m., baigęs gimnaziją ir išvažiavęs studijuoti į Vytauto Didžiojo universitetą, E. Matuzevičius nepamiršo Biržų. Čia mokėsi jo brolis Leonardas. Čia būdavo nuolat rengiami literatūros vakarai, į kuriuos jis atvažiuodavo paskaityti kaskart brandesnių eilių. Centrinėse Biržų kapinėse buvo palaidotas 1943 m. miręs jo tėvas Vilius Matuzevičius.

Stovi prie paminklo.
Eugenijus Matuzevičius Biržų piliakalnyje, prie Jonušo Radvilos paminklo. Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos nuotrauka
Iš kairės pirmoje eilėje: Paulius Jurkus, Kazys Bradūnas, Mamertas Indriliūnas, Vytautas Mačernis. Antroje eilėje stovi Eugenijus Matuzevičius ir Bronius Krivickas (Vilnius, 1942 m.). Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Iki pat gyvenimo pabaigos Biržai viliojo poetą gimnazistiškos jaunystės sentimentais, mielais prisiminimais, jaudinančiais susitikimais su jo poezijos gerbėjais. Tik ne visada buvo paprastas ir lengvas poeto kelias į Biržus. Keletą, o gal ir keliolika metų poetas Eugenijus Biržų rajoną valdžiusiems partiniams biurokratams buvo tapęs nepageidautina asmenybe. Tada nebuvo galima rengti jo literatūrinių vakarų, susitikimų su skaitytojais. Poetas galėjo bendrauti su biržiečiais literatais tik privačiai. Dažniausiai mokytojos Ritos Vinciūnienės, tais metais rašiusios šmaikščias humoreskas, gražiai tvarkomoje sodyboje. Šiuose šiltuose ir jaukiuose susitikimuose su poetu ir jo žmona Genovaite dalyvaudavo rašytojas Petras Skodžius, Petras Balčiūnas, Alis Balbierius, Danutė Balbierienė, Jonas Dagilis, Feliksas Grunskis ir kiti Biržų literatai.

Artimesnė mano pažintis su poetu prasidėjo 1989-ųjų vasarą. Šiuos susitikimus primena jo rašyti laiškai, dovanotos knygos. Atrodo, kad visa tai buvo tik vakar. Liko apie šimtas laiškų. Bylojančių, kuo tais metais gyveno poetas, kas jam tuomet buvo svarbu ir reikšminga. Juose jaučiamas tas nešykštus sielos dosnumas, taip primenantis Tumui-Vaižgantui būdingą „deimančiukų ieškojimą“. Eugenijus mokėjo džiaugtis ir didžiuotis, aptikęs nors ir trupinėlį ko nors šviesaus ir gero, taip reikalingo mūsų tautos dvasiai.

Štai 1991 m. spalį rašytame laiške, pasidžiaugęs „Biržiečių žodžio“ leidinėliu „Biržų kraštas. Etnomuzika“, kuris, „laikui bėgant, bus bibliografinė retenybė“, kitą dieną atsiųstame laiške rašo užmiršęs „paminėti, kad labai puiki, įspūdinga Alio Balbieriaus eilėraščių publikacija. Tai tikra, aukšto lygio poezija. Nusiųskit šį numerį susipažinti Bern. Brazdžioniui, Leo. Žitkevičiui. Parašykit, kad tai poetas iš Biržų, tikras biržietis. Tradicija (poetinė) tęsiasi… Kaip gražu ir prasminga.“

Gavęs iš manęs aviacijos istoriko ir kraštotyrininko Jono Balčiūno knygą „Tėviškės akimirkos“ rašė: „Šaunuolis tas Jonas Balčiūnas (iš Kirdonių). Mielas nenuorama, atkaklus, darbštus, vis kupinas naujų iniciatyvų. Kaip būtų puiku, jei daugelis rašto žmonių su tokiu kruopštumu, istoriškai įdomiom detalėm, realijomis, faktais aprašytų savo gimtuosius kaimus (su jų apylinkėm). Kokia tai vertinga medžiaga tautos istorijai.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

1992 m. rugsėjį E. Matuzevičius rašė: „Biržai – jaunystės mano sostinė. Čia man labai daug kas brangu: ir pati Biržų istorija (eksponatais turtingas jos muziejus), ir piliakalnio meilės alyvos, ir Radvilų pilis, ir Širvėnos ežeras, ir jo pakrantėje likusios mano jaunystės ir gimnazijos metų pėdos. Ir ta geroji kultūrinė, humanistinė dvasia ir šviesa, kuri tomis tolimomis mūsų jaunystės dienomis čia, Biržuose, mums švietė, padėjo mums gyventi, semtis dvasinių jėgų, jaunystės kūrybinio entuziazmo, teikė mums vilties ir gyvenimo prasmės. O paskui, Lietuvai praradus nepriklausomybę, daugeliui mūsų buvo sunkūs, sudėtingi, prieštaringi, net tragiški metai… Bet mums visur visada ištikimai švietė Biržų žvaigždė, istorinės atminties ir vilties žvaigždė, mūsų jaunystės žvaigždė.

O šiandien norėtųsi širdingiausiai palinkėti Biržams, mūsų senajai gimnazijai ir visoms šio miesto mokykloms daugiau dvasingumo, daugiau tikrojo žmoniškumo, taurios demokratiškumo šviesos, vidinės santarvės, patriotinės stiprybės ir šventos ištikimybės Tėvynei Lietuvai, jos nacionalinei kultūrai. Tai kartu bus ir mūsų visų laimė.“

Šie žodžiai – tarsi Poeto dvasinis testamentas. Gyvenantiems ne tik jo jaunystės mieste, kuris jam buvo toks brangus ir savas.