Vidutinis skaitymo laikas:

16 min

Poetas, eseistas, dailėtyrininkas A. Andriuškevičius: „Tame kosmose jaučiuosi visiškai savas…“

Portretas.
Dailės kritikas, poetas, eseistas Alfonsas Andriuškevičius. BFL nuotrauka

„Paklaustas, kas gi aš iš tikro esu – dailės kritikas, poetas ar eseistas, – nedvejodamas tariu: poetas“, – teigia lapkričio mėnesį aštuoniasdešimtmetį minintis Alfonsas Andriuškevičius (g. 1940).

Jo kelias į literatūrą vedė aplinkkeliais. Ir nors poetiniam debiutui prireikė kiek daugiau nei penkiasdešimties metų, tačiau dar jaunystėje jis pasirinko filologijos studijas, o rašydamas tekstus apie paveikslus, kaip pats prisipažįsta, jau tarsi ir dirbo literato darbą. „Buvau taip parašytas“, – tiek sau, tiek savo skaitytojams nuolatos primena A. Andriuškevičius ir kviečia į viską: eilėraščius ir esė, istoriją ir pasaulį, žmones ir gyvenimą – žvelgti kaip į nuolatos Kažkieno rašomą Tekstą.

Skaitant Jūsų kūrybą – poeziją, eseistiką ar dienoraščių fragmentus – neapleidžia įspūdis, kad visa tai yra dalis vieno ir to paties teksto, tik parašyto skirtinga forma ir skirtingais metais. Tartum pats rašymas Jums būtų neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis: gyvenate taip, kaip rašote, o rašote taip, kaip gyvenate… Man įdomu, kaip pats sau įvardijate, kas Jums yra rašymo praktika?

Aš samprotaučiau panašiai, tik gerokai plačiau. Sakyčiau, kad gyvenimą sudaro įvairiausios veiklos: atlieki gyvenimo darbą net tuomet, kai miegi, sergi pagiriomis ar žaidi kortomis. Šitaip žiūrint, visas gyvenimas pasidaro „vienas ir tas pats tekstas“. Tik štai šitos to teksto dalys parašytos vienomis priemonėmis, o anos – kitomis. Aišku, vieniems žmonėms svarbesnės vienos iš tų veiklų, kitiems kitos. Mano mamai labai svarbi veikla (be maldų) buvo daržų ravėjimas, tėvui – malkų skaldymas ir šienavimas. Tuo tarpu man – skaitymas, rašymas ir dėstymas. Iš čia ir kyla pagunda sujungti į „vieną ir tą patį tekstą“ tik tas svarbiąsias sritis. Kai kurie rašytojai net teigia, kad nerašydami jie jaučiasi negyveną. Bet man tai truputį juokinga… Kartoju: visas mano gyvenimas yra vienas ir tas pats tekstas. Tačiau čia iškyla svarbi problema: ar tą didįjį tekstą (gyvenimą) rašai tu pats, ar kažkas iš tenai…

Dar truputį šiuo klausimu. Kadangi visas savo gyvenimo veiklas atlieka tas pats asmuo, nenuostabu, jog jos yra panašios, giminingos. Net stilistikos požiūriu. Grubiai tariant, kairiarankis ne tik teniso raketę laiko kaire ranka, bet, reikia manyti, ir damą apkabina pirmiausia kairiąja. Tad ką bekalbėti apie stilistinį, idėjinį ir kitokį panašumą tarp eilėraščių ir esė… Juk tai parašyta to paties žmogaus. Žinoma, jei jis rašė autentiškai, ar, kaip kartais mėgstama sakyti, visu savimi. Tad reziumuoju: man „rašymo praktika“ yra tik viena iš manojo gyvenimo praktikų (nors ir priklausanti svarbiausioms), kitaip tariant – vienas iš viso mano gyvenimiškojo teksto „žanrų“. Todėl jis (šis „žanras“) neišvengiamai koreliuojasi su kitais mano „žanrais“.

Jūsų anksčiau išsakyta mintis – „esu taip parašytas“ – leidžia ne tik į Jus patį pažvelgti kaip į tekstą, kurio perskaitymas – esminis paties žmogaus klausimas, tačiau ir daryti prielaidą, kad rašyti buvote pasmerktas, o gal palaimintas, dar gerokai iki pradėdamas tai daryti. Šia prasme Jums rašymas – tai pašaukimas, neišvengiamybė, lemtis, o gal genų kombinacija, su kuria paprasčiausiai tenka susitaikyti?

Iš Jūsų pasiūlytų dviejų būdvardžių (dalyvių?) renkuosi „palaimintas“ (nors tapti palaimintuoju tikrai nesu užsimojęs). Mat „pasmerktas“ man asocijuojasi su bėda, vargu, nelaime. Tuo tarpu „palaimintas“ – su džiugesiu. O džiugesio (kartais net pereinančio į ekstazę) kurdamas savo tekstus esu patyręs tikrai nemažai. Tiek sušmėžavus sąmonėje idėjai, su kuria galėčiau paflirtuoti, ir tuo pat metu manyje krustelėjus atitinkamo pobūdžio panaudosimai medžiagai. Tiek atėjus į galvą pirmajai „radioaktyviai“ frazei, kurioje jau glūdėdavo ne tik idėja su medžiaga, bet ir būsimo teksto stilistika. Tiek teksto rašymo bei redagavimo metu, kai pavykdavo ką nors pasakyti smagiai, stilingai, išraiškingai. Kai dar rašiau tik dailės kritikos straipsnius, buvau įsivedęs tokią taisyklę: jei, skaitydamas galutinai sutvarkytą savo paties rašinį, du kartus nenusikvatoju, vadinasi, tekstas prastas. Dažniausiai nusikvatodavau. Argi tai nesignalizuoja džiugesio, palaimos?

Ir dar: manęs nekamuoja vadinamosios „kūrybinės kančios“. Kai nesirašo, tiesiog nerašau, ir tiek… Beje, kadangi žmogus yra daugialypis ir daugiabriaunis padaras, tai randu savyje ir tokių briaunų, apie kurias kalbėdamas mieliau kliaučiausi žodžiu „pasmerktas“. Bet tai jau ne rašymo sritis…

Iš keturių pateiktų daiktavardžių renkuosi „lemtį“. Šiaip jau, žvelgiant buitiškai, galėčiau teigti, kad rašyti mane pastūmėjo rimtos poezijos skaitymas. Tačiau kas pastūmėjo ją skaityti? Namuose (tėvai – valstiečiai) knyga nebuvo nekenčiamas daiktas, kelios net gulėjo etažerėje. Tačiau… Tėvai palankiai žiūrėjo į smetoninių leidinių skaitymą (net jei tai buvo geltonoji literatūra), bet su nepritarimu – į tarybinės leidybos (net ir užsienio autorių) knygas. Dar: motina storąsias knygas pravardžiuodavo „plaučiais“, ir palinkęs, tarkim, prie „Odisėjos“, neretai išgirsdavau: „Vaikeli, mesk tuos savo plaučius, kam akis gadini“ (tiesa, tai negaliojo storutėliam kunigo Jono Bosko gyvenimo aprašymui, kurį kaip tik buvau skatinamas skaityti).

Mokykloje, aišku, buvo koncentruojamasi į programą, ir vienintelė persona, stūmusi mane už programos ribų, buvo puikioji rusų kalbos mokytoja Genovaitė Chmieliauskienė: tai ji kalta, kad aš ir anksti, ir rusiškai pradėjau mėginti „įkirsti“ Sergejų Jeseniną. Bet tai jau vėlėliau. O 1955 metais (buvau aštuntokas) svaiginausi ką tik išėjusia Aleksio Churgino išversta Byrono poezijos rinktine (nemažai posmų tebepamenu iki šiol), 1957 metais – Algimanto Baltakio „Velnio tiltu“… Tai kas, po kelmais, mane spyrė tai daryti? Genai? Bet… Turėjau dvejais metais jaunesnį brolį Aloyzą (neseniai mirusį). Nors augome tomis pačiomis sąlygomis, jam meno pasaulis buvo nė motais. Per daugiau nei pusšimtį bendravimo metų (kai jau buvome suaugę ir jis gyveno prie Kauno, aš – Vilniuje) nė vieno sykio nesišnekėjome apie literatūrą. Tad: lemtis, Gediminai, lemtis ir niekas kitas…

Vaizduojuos, kad poezijai kurti reikalinga specifinė energija, kurią vadinu poetine. Tačiau drauge vaizduojuos, kad poetinė energija nėra absoliučiai atsiskyrusi ir užsirakinusi nuo bendrosios, gyvybinės, žmogaus energijos. Vadinasi, senkant šiajai, neišvengiamai senka ir anoji.

Jei gerai suprantu, būtent rusų kalbos mokytojos pavyzdys ir pastūmėjo po mokyklos rinktis filologijos studijas. Tad tokiu būdu Jūs patvirtinate nerašytą, bet gan dažnai pasitaikančią taisyklę, kad būsimasis rašytojas turi baigti kalbos ir literatūros mokslus. Tiesa, Jūs pats padarėte geroką lankstą – pirma buvote pavadintas „dailėtyrininku“, o „poetu“ – po studijų praėjus maždaug trims dešimtmečiams. Tad, visų pirma, ką Jums davė filologijos studijos ir kodėl literatūriniam debiutui prireikė šitiek metų?

Cha, cha… Pavartojote gerą žodį, Gediminai, – „lankstas“. Ko jau ko, o lankstų mano gyvenime būta nemažai. Neketinu čia daug apie juos kalbėti, bet kartą kitą užsiminti teks.

Į pirmąją klausimo dalį tenka atsakyti neigiamai: ne rusų kalbos mokytojos pavyzdys paakino stoti į filologiją, bet jau minėtoji nežinia iš kur atsiradusi trauka (anksčiau priskyrėme ją lemties veiklai) prie knygų („plaučių“, anot mano motinos). Tačiau… Stodamas į lietuvių filologijos studijas universitete pristigau vieno balo ir teko padaryti lankstą: kad išvengčiau trejų metų kariuomenės, su tais pačiais balais atsidūriau tuometiniame Pedagoginiame institute, Rusų kalbos ir literatūros fakultete. Ir tik po poros metų buvau įsileistas į universitetą (ne be atkaklių mano pastangų, žinoma). Bet… Vis dėlto tik į rusų kalbą ir literatūrą. Na, tai ar čia ne lankstai?

Beje, šito nė kiek nesigailiu: gerai išmokau minėtąją kalbą, susipažinau su rusų literatūros šedevrais originalo kalba, turėjau puikių dėstytojų. O kadangi filologynas – vienas, tai netrūko kontaktų ir su kitų specialybių studentais: geriausiu mano draugu tapo Sigitas Geda, o pirmoji žmona Gauda buvo anglistė. Be to, tolimiau ar artimiau pabendravau su būsimais rašytojais, vertėjais: Bronium Radzevičium, Bite Vilimaite, Romu Gudaičiu, Vitu Agurkiu, Povilu Gasiuliu, Teodoru Četrausku… Bet svarbiausia: jau stovėdamas ant paties „kranto“ (ir net šiek tiek sušlapęs kojas) itin aiškiai išgirdau galingąjį pasaulinio literatūros okeano ošimą…

Kodėl užtruko literatūrinis debiutas… Vėl lankstai, Gediminai. Po studijų ir vienų metų kariuomenės pakliuvau į etnografijos, o drauge – į filosofijos (konkrečiau – estetikos) bei dailės traukos laukus. Po maždaug pusės dešimtmečio etnografija atkrito (kadangi man čia nuobodu dėstyti savo biografijos faktus, tai bent jau vengsiu datų), bet pastarosios dvi „traukos“ liko.

Dėl dailės tenka pasakyti du dalykus. Vienas: čia susiradau puikių draugų (beje, pirmasis – Petras Repšys – buvo Sigito Gedos nuopelnas), kurie laikytini viena iš įsivėlimo į šią sritį priežasčių. Antras: lietuvių dailė tuo metu man atrodė paslaptingesnė, magiškesnė, modernesnė už tuometinę mūsų literatūrą. Ir dar: pirmieji mano tekstai apie dailę buvo sausi ir buhalteriški, tačiau ilgainiui jie darėsi vis literatūriškesni, todėl, rašydamas apie paveikslus, jau tarsi dirbau ir literato darbą. Ir dar vienas dar: nors sukurpdavau ir vieną kitą eilėraštuką, vis negalėjau rasti poetinio savęs; ir pirmasis poetinis kūrinėlis, kuriame išvydau save, pasirašė (tai esu prisipažinęs „Vėlyvųjų tekstų“ pratarmėje) tik 1978 metų gruodžio 21 dieną… O pirmasis rinkinys manęs lūkuriavo tik maždaug dar po šešiolikos metų… Tai taip išėjo su tuo vėlyvu debiutu.

Stabtelėkime dar prie Jūsų pirmojo eilėraščio, parašyto sulaukus trisdešimt aštuonerių, ir pirmosios poezijos knygos „33 eilėraščiai“, išleistos, kai buvote penkiasdešimt ketverių. Šią statistiką surinkau sąmoningai atsispirdamas nuo poeto Donaldo Kajoko minties, jog poezija – tai vibracijos, galingas žaibas, todėl pakelti šiuos krūvius žmogus tegali jauno amžiaus – iki keturiasdešimties. Toliau pateikiu tikslią D. Kajoko citatą: „Po keturiasdešimties, kad priimtum vibracijų žaibą, reikia turėti gerą stuburą. Todėl poezija rašoma iki penkiasdešimties plius minus dešimt…“ Jūsų atveju – viskas absoliučiai priešingai?

Vaizduojuos, kad poezijai kurti reikalinga specifinė energija, kurią vadinu poetine. Tačiau drauge vaizduojuos, kad poetinė energija nėra absoliučiai atsiskyrusi ir užsirakinusi nuo bendrosios, gyvybinės, žmogaus energijos. Vadinasi, senkant šiajai, neišvengiamai senka ir anoji. Ir tiesiog akivaizdu, kad tai vyksta (pradeda vykti) maždaug tarp penkiasdešimties ir šešiasdešimties metų. Tačiau… Yra daugumos, bet yra ir mažumos. Tad ir šis dėsnis nebūtinai galioja nei visiems žmonėms, nei visiems poetams.

Jei ieškosime mano minties patvirtinimo pačioje poezijoje – jį nesunkiai rasime. Štai vienas mėgstamiausių mano amerikiečių Markas Strandas: savo itin puikias eilėraščių knygas „Blizzard of One“ ir „Man and Camel“ jis sukūrė jau peržengęs (o antrąją – itin toli už nugaros palikęs) tąją šešiasdešimtmečio ribą… Jei nekukliai atsigręšiu į savo poeziją, tai teks pasakyti, kad Mindaugas Nastaravičius geriausiu mano eilėraščiu laiko Aidui Marčėnui dedikuotąjį „Peizažas nebuvo jaukus…“ Deja, jis parašytas, kai man buvo šešiasdešimt su viršum. Aš pats irgi geru laikau savo kūrinėlį, dedikuotą Donaldui Kajokui, „Visatoje lyja…“ Alas, jį rašančiam autoriui (t. y. man) tuo metu buvo jau netoli septyniasdešimties…

Kalbėdamas apie poeziją, norėčiau neapsiriboti ir „žaibo“ metafora. Ji yra įspūdinga ir gana taikli. Bet man labiau patiktų „epifanija“, t. y. „apsireiškimas“. Čia mažiau griausmo ir potencialių pelenų. Nors: abi metaforos nurodo, kad poetinis kūrinys atkeliauja iš „ten“, kad jis nėra tavo paties valios pastangų vaisius, ir su tuo neįmanoma ginčytis… Tačiau sakydamas „neapsiriboti“ turiu galvoje, kad sunku, svarstant poezijos reikalus, išsiversti ir be tokios lyg metaforos, lyg sąvokos kaip kad „poetinė būsena“.

Tad poetinė būsena… Toji liguistoka, somnambuliška, sapniška, regėtojiška dvasios būklė, kai viską matai, girdi, užuodi ir tarsi aštriau, ir drauge – šiek tiek sukeistintai, iškreiptokai… Ji gali tave užklupti tiek sveiką, tiek sergantį, tiek ryte, tiek ir vakare ar naktį, tiek žiūrintį į žvaigždes, tiek kapojantį malkas… Be jos gero eilėraščio nebus. Bet ir jai apsilankius gali nebūti – jinai tiesiog išgaruos, ir viskas. Tačiau jei tas eilėraštis jau ima megztis, tai protui gali atrodyti, kad kalbi kažkokias nesąmones („Visatoje lyja…“), kad tave kažkur neša pati kalba ar dar kokia galia…

Beje, poetinės būsenos įmanu (ir gana dažnai) būti pagautam ir tuomet, kai skaitai gerus kitų kūrinius. Iš lietuvių poetų man šitaip dažnai atsitinka su Algimantu Mackumi: vos imu deklamuotis „Nė vienos žemės atlaužos nepaimsiu. / Ir nieko neturėsiu savo“… ir jau skendžiu skaudžiai maloniame rūke… Kadangi poetinė būsena per gyvenimą yra mane aplankiusi (tai palikdama dovanų, tai ne) tikrai daug kartų, kadangi jos „vienutėje“ esu praleidęs tikrai apsčiai valandų, tai, paklaustas, kas gi aš iš tikro esu – dailės kritikas, poetas ar eseistas, – nedvejodamas tariu: poetas.

Visuomet žavėjausi niuansais (spalvų, šviesos), trapiems reiškiniams teikiau pirmenybę prieš „drūtus“, o liguistokam grožiui – prieš „raudonskruostį“, bet vertinau ir tebevertinu asketišką, rūstoką gyvenimo būdą.

Kalbate apie poetinę būseną kaip tam tikrą pagavą, kuri nepaklūsta autoriui, bet priešingai – jį vedžioja, užvaldo, nuneša. Tačiau, nepaisant to, autorius kuria tam tikrose ribose – pavyzdžiui, kalbos arba estetikos. Kas formavo ir gal tebeformuoja būtent tokią Jūsų poetinę estetiką – šiek tiek romantišką, šiek tiek rytietišką, šiek tiek minimalistinę?

Manau, kad tai mano „estetikai“ (gal geriau aš ją vadinsiu „stilistika“) susiformuoti ir tebeformuotis darė įtaką ne vienas veiksnys. Kai kurie jų man tarsi žinomi. Kiti – spėjami. O apie trečiuosius – iš viso nieko nenutuokiu. Pirmiausia, žinoma, mano kūnas: nesu nei aukštas, nei pečiuitas, nei „vyras iš stuomens ir iš liemens“. Tiesiog – toks skriauznokas (nors ganėtinai ištvermingas) žmogelis, be to, dar vaikystėje bei paauglystėje persirgęs ir gausybe ligų. Beje, apie spėjamą manosios stilistikos sąsają su manojo kūno sandara gana plačiai kalbu esė „Kur šiuo metu yra mano tekstas?“.

Toliau – charakteris, taip sakant – dvasia. Nors kalbėdamas mėgstu švaistytis sąmojais (kartais gana rizikingais, net įžeidžiais) bei ironizuoti, viduje esu melancholikas (bet valios stokos nejaučiu). Ir nėra man saldesnio dienos meto už vakaro prieblandą, o metų laiko – už rudenį, kuomet, pasak Henriko Radausko, „Pasaulis miršta, silpnas ir gražus“. Visuomet žavėjausi niuansais (spalvų, šviesos), trapiems reiškiniams teikiau pirmenybę prieš „drūtus“, o liguistokam grožiui – prieš „raudonskruostį“, bet vertinau ir tebevertinu asketišką, rūstoką gyvenimo būdą.

Dar toliau – tam tikri kultūriniai reiškiniai, be abejo. Nemėgstu patetikos, grandioziškumo. Monumentalumas man prie širdies, bet labiau tuo atveju, jei jis įsikūnijęs nedidelės apimties, lakoniškoje formoje. Todėl, nors ir esu perskaitęs nemažai storų knygų, manęs niekada netraukė ilgos poemos (na, gal išskyrus Homero), iš dešimčių posmų susidedantys eilėraščiai (mėgstu tik ilgas eilutes ir pats jomis „naudojuosi“).Tad natūralu, kad, vos susidūręs su haiku (pradėjau nuo rusiškų jųjų vertimų), šiais kūriniais susižavėjau (beje, ne viename jų susijungia būtent monumentalumas ir kuklutė forma). Žavėjimasis tebesitęsia iki šiol. Iš vakarietiškosios poezijos manajam nedidelių, lakoniškų formų potraukiui labai mieli ir gražūs buvo trumpieji Ezros Poundo eilėraščiai, kuriuos angliškai skaičiau jau aštuntajame dešimtmetyje. O „romantiškumas“ – ir iš romantikų. Juk pasakojau apie savo ankstyvą meilę šlubiui Byronui…

Jūsų eilėraščiai gan dažnai primena paveikslus, rodos, poezija – tai tapymas žodžiais. Ir ne tik todėl, kad čia labai gausu spalvų, kurios kartais net pačios tampa veikėjais, tačiau ir dėl paties poeto santykio su aplinka – jis yra stebėtojas, pasaulio, kuris gali susitraukti iki švelnyčio melsvumo alyvų žiedo ar oranžinio drugio, kontempliuotojas. Ar dailės kritiko Andriuškevičiaus žvilgsnis į dailės kūrinius panašus į Andriuškevičiaus – poeto – matymą? Ar vis dėlto tai skirtingi regėjimai?

Sutinku, kad mano eilėraščiuose apstu vizualumo, ir tuo jie susisieja tiek su paveikslais, tiek su dailininko žvilgsniu į pasaulį, tiek su kritiko žvilgsniu į dailės (ypač „tradicinės“) kūrinį (beje, ką gi dar ten tasai kritikas galėtų pamatyti?). Taip pat neprieštarauju teiginiui, kad man kaip poetui visgi svarbios spalvos. Tačiau, kalbėdamas apie savo eilių vizualumą, drįsčiau pastebėti, kad čia ne mažiau svarbūs, o gal net ir gerokai svarbesni (mano, mano požiūriu, žinoma) dar bent du elementai: šviesa ir erdvė. O jų, kaip tyčia, beveik niekas nelinkęs įžiūrėti. Na, kaip įmanoma ignoruoti šviesą, pavyzdžiui, tokiuose eilėraščiuose kaip kad „Tol temo, kol beveik visai visai sutemo“, „Štai krustelėjo blėstanti dienos šviesa“, „Mane sudomino spalvoti akmenėliai“ ir kituose? Mane ypač jaudina prieblandinė, beblėstanti arba beįsižiebianti šviesa, jos sukuriami šešėliai, josios slinktis… Pora žodžių apie erdvę. Nuo kažkurio laiko (gal labiausiai – nuo rinkinio „(prieš)paskutiniai eilėraščiai“) pajutau, kad, randantis poezijos kūriniui, vis dažniau tarytum atsiduriu tokioje lyg ir kosminėje erdvėje. Ypač, sakyčiau, tai akivaizdu eilėraštukuose „Jau čia apsipratau“, „Pasauliai sukos visiškoj tyloj“, „Miražai, taškuoti kaip dievo karvytės“… Keisčiausia, kad aš tame kosmose jaučiuosi visiškai savas, lyg čia jau būčiau buvęs ir turėsiantis vėl sugrįžti…

O atsakymą į šį klausimą norėčiau baigti tokiu pastebėjimu. Be vizualumo, labai svarbiu tiek poezijos apskritai, tiek savo eilių sandu laikau ritmą. Net kažkada esu sakęs, kad poezija – tai sujaudintas kalbėjimas, grįstas muzikiniais principais. O muzika be ritmo – išties retas fenomenas. Vėlyvesniuosiuose eilėraščiuose man labai rūpėjo, tarkim, eilučių lūžiai. Bet juk tai – irgi ritmika. Be to, be to… Skaitydamas svetimas eiles, labai žaviuosi artimais ir tolimais rimais (ypač – vidiniais), žodžių sąskambiais, aliteracijomis. Jie mane stulbinte stulbina ne tik garsiajame Edgaro Allano Poe „Varne“, bet ir Osipo Mandelštamo, Boriso Pasternako, Josifo Brodskio, kai kuriose Henriko Radausko, Jono Juškaičio, Aido Marčėno bei kitų eilėse. Gal šį elementą galima įžiūrėti ir kai kuriose mano eilutėse?

O ar galėtumėte nupiešti savo eilėraštį? Kurį nors? O gal – bet kurį? Jei taip, kokia technika tai būtų atlikta?

Niekados apie tai negalvojau. Dabar sakau: gal nupiešti ir būtų galima. Pavyzdžiui, „Tai bent reginys“ arba „Nukrito šešėliai“. Tik negalėčiau to padaryti pats, nes nemoku piešti. Tektų ko nors prašyti. Siūlyčiau akvarelės techniką. Žinoma, išverstas iš žodinės į plastinę kalbą eilėraštis nemažai prarastų. Juk neišvengiami praradimai net tuomet, kai verčiama iš vienos žodinės kalbos į kitą… Lost in translation.

Prieš maždaug tris dešimtmečius mūsų kultūrą ištiko tikras eseistinės kūrybos proveržis, ir būtent per šį žanrą, jo demokratiškumą, į literatūrą atėjo žmonių iš labai įvairių sričių. Jus taip pat, bent iš dalies, galima priskirti tiems, buvusiems „anapus literatūros“. Savo eseistikos rinktinę pavadinote „Sufalsifikuotais dienoraščiais“, tartum nurodydamas, kad (auto)biografija čia turi persipinti su išmone, išpažintis – su vaizduote. Sigitas Parulskis apie esė rašymą yra pasakęs, kad tai mėginimas „nusiimti kaukes – visuomenės primestas ir paties susigalvotas“. O kuo Jums pačiam tapo esė rašymas?

Man labai labai nepatinka, kai esė „esmei“ nusakyti vartojama „išpažinties“ sąvoka. Vaikystėje ne kartą esu ėjęs išpažinties ir neblogai žinau, kas tai per daiktas. O būtent: josios metu pasipasakoji savo blogus darbus, kad gailėdamasis gautum atleidimą. Tad būtent nuodėmių atleidimas – pagrindinis, esminis, fundamentalusis išpažinties tikslas. Tuo tarpu rašydamas esė taip pat gali šį tą papasakoti apie savuosius „darbelius“, bet – anaiptol ne tam, kad kas nors tau už juos atleistų. Jais tiesiog naudojiesi kaip medžiaga, kuri tau yra paranki paflirtuoti su vienokia ar kitokia „filosofinio tipo“ idėja, nuspalvinti tą idėją savomis spalvomis, pagyvinti ją, žvilgtelėti jon iš savosios patirties pusės ir pan., kad sukurtum patrauklų tekstą. Be to, be to… Jei išpažinties metu meluosi, vadinasi, padarysi dar vieną nuodėmę. Ogi jei vykusiai pameluosi rašydamas esė – tai kūriniui (o drauge ir skaitytojams) išeis tik į naudą: gal net susilauksi (ko širdies gilumoje bent silpnai tikiesi) ne atleidimo ir ne pasmerkimo, o publikos aplodismentų.

Panašiai būtų galima samprotauti ir apie Sigito P. minėtą „kaukių nusiėmimą“. Tiesa, kažkur ir aš, kalbėdamas apie esė, esu vartojęs tą žalingą sąvoką „išpažintis“. Bet – teigdamas, jog eseistinė išpažintis atliekama „nusisukus nuo klausyklos langelio“ (nežinau, ar visai tiksliai čia save cituoju, bet bus gerai). Vadinasi, vėlgi – anaiptol ne tam, kad gautum atleidimą, o tik tam, kad sukurtum geresnį tekstą. Ir dar. Regis, rašydamas apie Sigito P. „Nuogus drabužius“ teigiau, kad tikram eseistui reikia „ekshibicionistinės drąsos“. Teiginio neatsiimu: žinoma, kad jos reikia. Bet ir vėl (ir vėl, deja): ne dėl to, kad ką nors „išpažintum“, o kad atlaikytum nevykusį (paviršutinišką paviršutinišką) tavojo literatūrinio judesio supratimą, deja, būdingą nemažai daliai skaitančiosios publikos. Ak, toji publika… Kas gi ją akina suvokti į esė įkomponuotus autoriaus autobiografinius faktelius pirmiausia kaip jai patikėtus „išpažinimus“? Manyčiau – nesveikas smalsumas…

Kas man pačiam yra esė rašymas? Labai platų atsakymą į šį klausimą esu pateikęs „Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentuose“ (p. 179–188). Tad čia belieka tik trumpai reziumuoti: man tai – literatūrinis flirtas su filosofinio tipo idėjomis, kurio tikslas – kiek įmanoma geresnis meninis tekstas. Esu labiausiai linkęs flirtuoti su tokiomis idėjomis kaip kad neišvengiama gyvenimo sąsaja su kančia (kančią laikau fundamentaliu pasaulio, gyvenimo sandu); žmogaus elgesio nulemtumas (todėl aršokai kvestionuoju „laisvos valios“ idėją); asmens nesavastingumas (juk pats „ant savęs“ matau, kad esu permainingas, takus, besikeičiantis).

Nedaug buvo mano gyvenime tarpsnių, kuomet nejaučiau anapusinės Jėgos (esė „Sniegenos ir zylės“ vadinu ją Galia) veikimo, kuomet negalvojau apie Ją. Toji Jėga, nulėmusi pasaulio sandarą, žmonių likimus bei jų veiksmus, pačią žmogaus prigimtį, vienaip ar kitaip apspręsianti ir mūsų pomirtinę būtį, man tebeegzistuoja ir dabar.

Esė „Palimpsestai“ nusakote labai daugiabriaunį santykį su tekstais, kurie nuolatos persipina tarpusavyje, persidengia, vienas išauga iš kito papildydamas vis naujomis reikšmėmis. Šia prasme ir pats esate daugiatekstis – tiek kultūriškai (lietuvių, rusų, amerikiečių, senovės kinų bei japonų poezija), tiek žanriškai (dailės kritika, poezija, esė, dienoraščiai, knygų pratarmės skaitytojams). Kokie vidiniai orientyrai būtini norint gerai jaustis, o gal net išgyventi tose „tekstinėse džiunglėse“?

Dėl tų „tekstų džiunglių“ ir orientyrų jose. Aišku, kad jos egzistuoja, aišku, kad jos yra tankios. Gyvenimo pradžioje į literatūrą (ar kitus menus) palinkusiam žmogui, be abejo, tuos orientyrus teikia mokykla (kad ir pagal programą), draugai… Vėliau, „gyvenimo nuėjus pusę kelio“, esi priverstas orientuotis pats. Bet čia atsitinka keistas dalykas: staiga pamatai, kad tu ne tiek klajoji „džiunglėse“ kliaudamasis vienokiais ar kitokiais orientyrais (nors tos klajonės niekada iki galo nesibaigia), bet, remdamasis savo jau įsigytu skoniu, dvasinėmis reikmėmis, įvairiais polinkiais bei potraukiais, „sodini“ tas „džiungles“ apie save pats.

Kaip aš „apsisodinau“ svetimų poezijų „džiunglėmis“ per pastaruosius, tarkim, trisdešimt metų? Pirmiausia įsigyju anglakalbę tos ar kitos man rūpimos poezijos antologiją. Tuomet, ją skaitinėdamas, išsirenku man „limpančius“ poetus. Po to – jau rūpinuosi gauti jų knygų. Ir daugeliu atvejų knygos nenuvilia. Taip atradau tokius galingus anglakalbius autorius kaip kad Conradą Aikeną, Elizabeth Bishop, Mary Oliver, Marką Strandą, Charlesą Simicą, Charlesą Wrightą, Sharon Olds ir kitus (Roberto Frosto, T. S. Elioto, Dylano Thomo, Sylvios Plath ir pan. taip ieškoti nereikėjo, nes jie – chrestomatiniai). Šitaip buvo susieškoti ir puikieji dvidešimtojo amžiaus japonai: Saito Mokichi, Miyazawa Kenji, Saito Fumi, Nakajo Fumiko, Kitahara Hakushu.

Labai išsiplėtė ir sutankėjo apie mane mano paties „sodintos“ tekstinės „džiunglės“! Bet kadangi tebesu ne tik savo puoselėjamose „džiunglėse“, bet ir svetimose („laukinėse“), tai po senovei praverčia draugai. Man didžiausią pagalbą jose orientuotis (čia jau pereinu į prozos sritį) yra suteikęs Laimantas Jonušys.

Jūsų kūryboje bei kasdieniuose apmąstymuose esama ir kitų persipinančių tekstų. Šiuo atveju galvoje turiu krikščionybę ir budizmą, nuolatinį santykio su Dievu gryninimą ir vis pasikartojančias nuorodas į rytietiško dvasingumo knygas, praktiką, pasaulėžiūrą, galiausiai, balto lapo estetiką, kuri persmelkia visas Jūsų eilėraščių knygas. Būties prasmių vertikalė – bene svarbiausia Jūsų tema, kurią kontempliuojate lyg skulptūrą apeidamas iš visų pusių ir vis nustebdamas atsiveriančiu nauju jos vaizdu (čia cituoju Jūsų 2002 m. sausio 14 d. dienoraščio įrašą). Tad kaip Jumyse sugyvena, o gal nuolatos grumiasi ir neduoda ramybės tai, ką paveldėjote iš tradicijos, ir tai, ką persiėmėte, atpažinote sau iš Rytų?

Nedaug buvo mano gyvenime tarpsnių, kuomet nejaučiau anapusinės Jėgos (esė „Sniegenos ir zylės“ vadinu ją Galia) veikimo, kuomet negalvojau apie Ją. Toji Jėga, nulėmusi pasaulio sandarą, žmonių likimus bei jų veiksmus, pačią žmogaus prigimtį, vienaip ar kitaip apspręsianti ir mūsų pomirtinę būtį, man tebeegzistuoja ir dabar. Todėl jau daug metų atsainiai žiūriu į meno kūrinius (literatūros, dailės, muzikos ir t. t.), kuriuose niekaip nejuntamas josios veikimas, kur tenkinamasi socialiniais ar psichologiniais reikalėliais. Tokie kūriniai, mano nuomone, stokoja gylio, jiems trūksta „metafizinio matmens“, jie man neįdomūs. Taip, įvairios kultūros, įvairios religijos, įvairūs filosofai vadina tą Jėgą skirtingais vardais: Dievu, Sąmone, Likimu, Brahmanu, Dao, Absoliutu ir pan. Tačiau reikalo tai nekeičia: man Ji yra, man Jinai – veikianti.

Savaime suprantama, kad vaikystėje ir paauglystėje toji Jėga man buvo krikščioniškasis Dievas. Jį gavau iš tėvų. Mėginau (daugiau iš pareigos) su Juo užmegzti kuo draugiškesnius santykius, porą metų net patarnaudavau kunigui Mišių metu. Nelabai toji draugystė sekėsi. O ilgainiui (matyt, buvau taip parašytas) manyje krikščionybės vietą (be jokių dramatiškų lūžių) užėmė budizmas. Juo kliaujuosi ir nūnai. Žinoma, kad kartais svarstau, kodėl taip atsitiko, kuo budizmas man (būtent man; kitiems neperšu nieko, tai yra jų reikalas) pranašesnis už krikščionybę. Keletu tų svarstymų pasidalinsiu.

Kiekvienoje stambioje religijoje skiriu tris jos, pavadinkime, aspektus: mokymą, mitologiją ir instituciją. Taigi, pats nepatraukliausias krikščionybės aspektas man yra būtent josios susikurta ir išplėtota bažnyčios institucija su jos rangų hierarchija, jos vykdytu smurtiniu pagonių krikštijimu, kryžiaus karais, inkvizicijomis, karo kapelionais ir kitkuo. Krikščioniškojoje mitologijoje man labiausiai kliūva tai, kad čia Dievas yra antropomorfinis, kad jis elgiasi remdamasis ta pačia logika kaip ir žmogus, kad jo „būdo bruožai“ – kaip žmogaus: gerumas, meilė, pyktis, rūstumas, polinkis į sankcijas, išmintis ir pan. (jeigu Dievas – anapusybė, transcendencija, tai kaip Jam gali būti priskiriamos šiapusybinės savybės?). Patsai krikščioniškasis mokymas savo esme man yra visai priimtinas. Tik: daugiau nei pusė Dekalogo įsakymų vienokiu ar kitokiu būdu gyvuoja ir budizme. Beje, jie gyvuoja ir kitose fundamentaliose religijose.

Iš mano nuolat skaitomų budistinių knygų paminėčiau „Dhammapadą“, „In the Buddha’s Words. An Anthology of Discourses from the Pali Canon“, „The Lotus Sutra“, „Beribės įžvalgos sūtros“ (iš serijos „Mažoji Tibeto budizmo antologija“). Kas man itin patrauklu pačiame budizmo mokyme (budizmo instituciją pažįstu menkai, o jo mitologijoje man patinka, kad nėra Dievo kaip asmens, o viską lemia beasmenė jėga, kad Buda buvo ne Dievo sūnus, o tiesiog žmogus, praregėjęs, „nubudęs“ per savo paties patirtį)? Taigi: patrauklu, kad čia nuolat akcentuojamas neprisirišimas prie pasaulio objektų bei reiškinių (net prie paties budizmo siūloma aklai neprisirišti). Kad (tai išplaukia iš neprisirišimo) rekomenduojama (ne įsakoma, grasinant sankcijomis) apmalšinti savo troškimus (vaje, koks kontrastas šiuolaikiniam troškimų ištroškusiam pasauliui, apimtam įvairiausių laisvių bei teisių manijos). Kad teigiama, jog reikia tirpdyti savyje neapykantą, nuolat prisimenant, kad kiekvienas žmogus yra kenčianti būtybė, kad kiekviename glūdi buda, kaip galimybė nubusti. Kad, jei nepaisysi rekomendacijų, būsi ne Dievo nubaustas pragaru ant amžių amžinųjų, o tiesiog nusibausi pats save, apsisunkindamas savo gyvenimą, padidindamas savo ir kitų kančias, susigadindamas karmą, kuriai „atitaisyti“ prireiks gal milijonų metų…

Tiesa, turiu pridurti, kad nesu budistas, tesu tik budizmo simpatikas. Ir visa, ką čia dėsčiau apie budizmą, – ne religijotyrininko ar orientalisto, o tiesiog mėgėjo nuomonė. Tačiau… Tačiau budizmas išties padeda man gyventi.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

2002 metais savo dienoraštį pradedate sakiniu: „Įdomu, kiek pasikeis mano rašysena iki metų galo.“ Tų pačių metų paskutiniame įraše pažymite: „Pasižiūrėjau į sausio pirmosios savąją rašyseną ir sulyginau su šia: didelio skirtumo nėra.“ Man pasirodė, kad rašyseną čia galima interpretuoti ir kaligrafiškai, kaip tam tikrą meną, vadinasi, ir kaip „literatūrinį flirtą“, o patį veiksmą – kaip patį gyvenimą, kasdienę egzistenciją, vadinasi, ir kaip „filosofinio tipo idėją“. Tačiau šis dienoraštis, ta nuo ugnies išgelbėta jo dalis, rašytas ne vienus, o keturiolika metų. Tad ar pasikeitė Jūsų „rašysena“ su paskutiniu dienoraščio puslapiu 2015 metais? O šiandien?

Taip, taip, taip… Mano rašysena nuo 2002 iki 2015-ųjų pasikeitė kuo akivaizdžiausiai: raidės prarado stangrumą, tapo apglebusios, nevienodai pasvirusios į dešinę, net – šiek tiek skirtingo dydžio; raidžių jungtys pasidarė mažiau dinamiškos, neteko buvusio energingumo… Svarbiausia priežastis, be abejo, ta, kad mane vis labiau okupavo senatvė. Antroji, menkesnė – kad 2000-aisiais sunegalavo stuburas. Galiausiai dar viena – maždaug tuo pačiu metu įsigijau pirmąjį kompiuterį ir ėmiau juo naudotis. Lig tol rašomosios mašinėlės neturėjau, visus savo tekstus, tiek ilgus, tiek trumpus, rašydavau ranka. Tad kompiuteris palaipsniui atrofavo tam tikrus įgūdžius. O šiandien manoji rašysenėlė, žinoma, atrodo dar prasčiau.

Apie patį rašymo ranka veiksmą. Aišku kaip dieną, kad jis priskirtinas tai pačiai gausybei įvairiausių fizinių veiksmų, kuriuos atliekame gyvendami, vadinasi, tikrai yra sudėtinė gyvenimo (šiuo atveju – fizinio) teksto dalis, viena iš jo (gyvenimo) veiklų. Ir, lygiai kaip kiti fiziniai veiksmai, signalizuoja apie šiojo (čia galime įterpti ir „egzistencijos“ sąvoką, juk fizinis gyvenimas neišvengiamai koreliuoja su dvasiniu) tiek laikinus, tiek neatšaukiamus pokyčius. Juk po gerų išgertuvių skaldyti malkas tikrai seksis blogiau nei prieš jas, o sulaukęs penkiasdešimties – nebebėgsi taip lengvai ir greitai, kaip būdamas dvidešimtmetis… Kai dabar pagalvojau, kokį analogišką rašymui ranka veiksmą atlieka kojos, tai pirmoji mintis, šovusi galvon, ši: čiuožimas.

Tačiau… Sutinku su Jumis, kad rašysena turi ir estetinį matmenį. Vieniems rašantiesiems šis matmuo būna svarbus, kiti yra jam abejingi. Man manosios rašysenos išvaizda buvo svarbi (apskritai esu jautrus šriftams – net ir spausdintiems). Vis dėlto sąmoningai kokio nors josios grožio, rafinuotumo, išskirtinumo nesiekiau, rašysena susiklostė savaime, veikiant įvairiausioms aplinkybėms. Tačiau, dailiai prirašęs puslapį, kartais juo pasigėrėdavau ir estetiniu aspektu. Kaip kad pasigėrima dailiai į rietuvę sukrautomis malkomis ar lygiai, švariai nušienauta pieva. Tad… Gal čia nereikia pritempinėti tos „filosofinio tipo idėjos“, bet, žlugus mano rašysenai, iš mano gyvenimo pasitraukė ir vienas iš estetinės kontempliacijos objektų…

Skaitydamas Jūsų tekstus ir galvodamas klausimus vis susidurdavau su problema – kai eilėraščio eilutė padiktuodavo kokią idėją temai, atsakymą į ją nejučia atrasdavau Jūsų esė arba dienoraščio įraše. O ką jau kalbėti apie pastarųjų bent penkių knygų pratarmes, kuriose sudėliojate esminius savo kūrybos akcentus. Kartais net kildavo mintis, kad Andriuškevičius yra apsvarstęs visas įdomiausias temas. Vis dėlto, kuo gyvenate šiandien, ar yra temų, kurios visaip kaip bando prasmukti į Jūsų tekstus? Ar ištinka eilėraščių „apreiškimai“ vystančių gėlių ar krentančio šešėlio pavidalais?

Ne, Gediminai, naujos fundamentalios idėjos į mano galvą nebeateina, sukuosi ankstesniųjų orbitose, bet man to visiškai pakanka: juk jos fundamentalios. Eilėraščiai pas mane nebeužsuka jau kelinti metai. O štai viena kita esė vis dar tebepasirašo…

Tačiau, tačiau… Pasaulio, gyvenimo grožis, rūstybė bei įvairovė tebeprisistatinėja vis naujais ir meno kūrinių, ir fizinių reiškinių pavidalais. Antai ne per seniausiai perskaičiau puikią Sašos Sokolovo knygą „Durnių mokykla“, o šią vasarą – liuksusinį vengro Laszlo Krasznahorkai romaną „Šėtoniškas tango“ (ankstesnio leidimo nebuvau skaitęs). Prieš keletą dienų gavau MO muziejaus išleistą Lietuvos dailininkų piešinių knygą, kurioje radau įdomių, nematytų tiek man jau gerai žinomų menininkų, tiek jauniausios kartos atstovų kūrinių. Jau šią savaitę išmokau atmintinai trumpą, bet su didele gelme Federico Garcíos Lorcos eilėraštuką „Es lo mismo…“

O fiziniai reiškiniai… Na, surfinijos balkone šiemet vysta tikrai kitaip nei ankstesniais metais. O pro kitą langą žiūrėdamas į augalotą kaimyno Gedimino (Jūsų bendravardžio, kaip matote) obelį išmokstu vis labiau su ja susilieti. Įvairūs (ir jau patirti, ir dar ne) skausmai-mausmai okupuoja vis naujas mano kūno zonas. Bet juk tai irgi pasaulis, tai irgi gyvenimas…