Poetas J. Žitkauskas: net dalykinius elektroninius laiškus kartais parašau dzūkiškai

Nors J. Žitkauskas į Vilnių atvyko beveik prieš tris dešimtmečius, jis sako nelaikąs savęs vilniečiu, nes mintyse labiau yra gimtajame Kapčiamiestyje, Lazdijų rajone ir apskritai dažnai būna Dzūkijoje. Pasako ir tai, kas pastaruoju metu kelia nerimą: „Kodėl tik Dzūkijos savivaldybės turi rūpintis nelegaliais migrantais, juos apgyvendinti, ar tai – ne visos Lietuvos reikalas?“

Kaip kalbi nuvykęs į gimtąjį Kapčiamiestį – lietuviškai ar dzūkiškai?

Kalbu dzūkiškai. Ir ne tik Kapčiamiestyje – bet kur Dzūkijoje šneku tarmiškai. Tai darau natūraliai, nė negalvodamas apie tai. O kartais būna, kad namie, dirbdamas nekūrybinį darbą, galvoju dzūkiškai. Ir būna, kad, jei, tarkime, reikia staigiai parašyti elektroninį laišką, nieko bendro neturintį nei su kūryba, nei su tarmėmis, imu ir parašau dzūkiškai. Tik po to atsitokėju, ką padariau, kad reikėjo rašyti bendrine lietuvių kalba.

Norėtum, kad Dzūkijoje skambėtų kuo daugiau dzūkiškos poezijos?

Norėčiau, kad apskritai daugiau skambėtų pati dzūkų tarmė. Mat jos skamba mažiau, negu, tarkime, Žemaitijoje – žemaičių. Tai yra įtaka sovietinės lituanizacijos, žiniasklaidos, ir tęsiasi dešimtmečius. Klausydami senų dzūkų dainininkų įrašus, darytus prieš 30–40 metų ir daugiau, girdime nešvarią tarmę. Tačiau perspektyvos atrodo neblogos. Intelektualus dzūkų jaunimas noriai imasi kalbėti ir dainuoti dzūkiškai. Neseniai lankiausi dzūkų kultūros festivalyje „Čiulba ulba“ Marcinkonyse, buvo malonu klausyti, kaip vakare prie laužo susėdęs jaunimas dainuoja dzūkiškas dainas – ir tarmiškai kur kas švariau, negu kaimuose etnografiniai ansambliai.

Šiuo metu tavo gimtinėje skamba ne tik dzūkų tarmė, bet ir nežinomos užsienio kalbos, nes per Baltarusijos ir Lietuvos sieną į Dzūkiją plūsta nelegalūs migrantai. Kokių atgarsių apie tai girdėjai?

Kitą dieną, kai į Kapčiamiesčio mokyklą buvo atvežti pirmieji migrantai, vyko „Poezijos pavasario“ renginys. Toje pačioje teritorijoje prie mokyklos skaitėme eilėraščius. Iš tolo matėme kelis migrantus. Buvome nusivežę mūsų festivalio „Poezijos tiltai“ almanachą, kuriame yra ir pora arabiškų eilėraščių originalo kalba. Svarstėme, gal pakviesti kelis „naujuosius kapčiamiestiečius“ paskaityti jiems suprantama kalba. Deja, buvo per daug apsaugos.

Vis dėlto, Dzūkijos žmonės įsibaiminę nežinomybės, nes viskas prasidėjo labai staigiai, netikėtai. Problema yra, bet negerai, kad ji tenka tik Dzūkijos savivaldybėms – ją spręsti ir su ja gyventi turi visa Lietuva.

Kiek laiko gyvenai gimtajame Kapčiamiestyje ir kada tapai vilniečiu?

Vilniečiu netapau. Vilniuje tik būnu, o mintimis esu Kapčiamiestyje. Į Vilnių atvykau 1992 metais, labai jį myliu, bet nelaikau savęs vilniečiu. Beje, Dzūkijoje būnu labai dažnai. Tarkime šiemet, kai pradėjau keliauti, ten būnu kiekvieną savaitgalį, dalyvauju įvairiuose renginiuose.

Kada ir kodėl nusprendei eilėraščius rašyti dzūkų tarme?

Turėjau paskatą tai daryti. Daugelis mane žino kaip dzūkų kultūros puoselėtoją, entuziastą. Dirbdamas savo ankstesnius darbus, organizuodavau dzūkų vakarus. 2011 metais išėjo mano poezijos knyga „Grafomano įšventinimas“. Kartą į mano kabinetą užėjo rašytojas Romas Sadauskas ir paklausė: „Ar dzūkiškai nerašai?“ Tada man iš tiesų pasidarė sarmata, kad esu dzūkas, bet nekuriu dzūkiškai. Grįžęs namo vieną eilėraštį pabandžiau išversti į dzūkų tarmę. Tai buvo 2013-aisiais – Tarmių metais. Dzūkiškai tas eilėraštis man kur kas geriau suskambėjo. Tada Rašytojų klubo vadovė ir „Poezijos pavasario“ direktorė Janina Rutkauskienė pakvietė į tarmiškos poezijos skaitymus Vingio parke. Nelabai ką turėjau, tad pamaniau, kad kelis eilėraščius išversiu į dzūkų tarmę, o dar keletą parašiau.

Taip po truputį viskas ir prasidėjo. Praktiškai nuo 2013 metų mano kūryba balansuoja tarp bendrinės lietuvių kalbos ir dzūkų tarmės.

Vis dėlto rašai ir lietuviškai.

Rašau ir lietuviškai, pats negaliu atsakyti, kodėl vieną eilėraštį sukuriu bendrine kalba, kitą – dzūkiškai. Nežinau ir neskaičiuoju, kiek kurių parašau. Būna laikotarpių, kad mėnesį,  kitą eilėraščius kuriu vien bendrine kalba, o būna priešingai. Gal įtakos turi, kas tuo metu supa, kokia aplinka, bendravimas, išgirstos dainos…

Naujausia tavo knyga, kurią išleidai, sudėjęs ir dzūkiškai, ir lietuviškai rašytus eilėraščius, vadinasi „Dubeltavos išpažintys“. Ką reiškia pirmas pavadinimo žodis?

Dubeltavas dzūkiškai – dvigubas. Dzūkijoje mano miestelyje žiemą visada statydavome dubeltavus langus, tai yra antrus. O pavadinimu norėjau užkoduoti, kad knyga yra dzūkiška ir lietuviška: vienas žodis – dzūkiškas, kitas – lietuviškas. Tačiau joje galima ir daugiau dvigubumų atrasti, ji tokia, savotiškai, dvigubu dugnu… Labai džiaugiuosi, kad ja susidomėjo asociacija LATGA ir skyrė jos leidybai finansavimą.

Kodėl į knygą nusprendei sudėti ir dzūkiškus, ir lietuviškus eilėraščius, ar tai darai pirmą kartą? Juk iš viso esi išleidęs jau keturis poezijos rinkinius.

Tai pirmas kartas, kai knygoje dedu vieną dzūkiškai, kitą lietuviškai parašytą eilėraštį. Tokia kompozicija. Čia nėra jokių skyrių, eilėraštis su eilėraščiu kabinasi tematiškai, garsiškai arba juos abu vienija ta pati nuotaika. Mano šiek tiek dzūkiškų eilėraščių būta jau antrojoje knygoje „Budintis kalendorius“. Prieš trejus metus išleistoje „Sakyciniai ir pilniavociniai“ buvo vien dzūkiški. Naujausioje knygoje – eilėraščiai tarsi duetai, išskyrus ciklą apie spalvas. Iš pradžių maniau, kad bus sunkoka taip juos verti, bet pats darbas sekėsi gana lengvai.

Mane labiausiai sužavėjo eilėraštis „Lietaus laukimas“. Įsivaizduoju, kad jis galėtų tapti daina. Gal kas nors jau pasiūlė jam melodiją?

Kol kas niekas nepasiūlė. O eilėraštis turi savo istoriją. Jis paremtas liaudies meteorologija. Kai sudarinėjau 2020 metų „Dzūkų kalendorių“, vienas iš skyrelių buvo skirtas orų spėjimams. Kad man būtų lengviau, tuos spėjimus persirašiau. Tarp jų buvo ir  mano mokytojos iš Kapčiamiesčio Birutės Stacevičienės surinkti. Persirašiau juos ranka. Kai perskaičiau, suskambo jie kaip poezija. Pamaniau, kad išeitų geras eilėraštis. Padirbėjau prie to, parašiau antrą dalį, taip jis ir atsirado. Eilėraštis skamba, patinka auditorijai, pagaliau yra aktualus mūsų kraštui.

Skaitant eilėraščius, kyla įspūdis, kad tau pavyksta supoetinti kasdienybę.

Kasdienybė ir yra poetiška, tik reikia tai įžvelgti. Kiekviena dulkelė turi savito poetiškumo. Galbūt mes, rašantys poeziją, labiau tai pastebime. Tam ir esame, kad pamatytume ir kitiems parodytume.

Kokiomis aplinkybėmis atsiranda eilės?

Iš įspūdžio. Tarkime, eini, ką nors pamatai, ir kyla minčių. Kartais eilėraštį išprovokuoja eilėraštis. Po to nustembi – kodėl anksčiau apie tai nepagalvojai? Būna, kad, pasiklausius dainų, jos duoda impulsą kūrybai. Kartais iš apmąstymų, prisiminimų.

Kada ir kaip apskritai susidomėjai poezija?

Tai atėjo iš vaikystės, prigimties. Mano mėgstamiausia dovana buvo knyga. Visada laukdavau parvažiuojančios mamos iš darbo Druskininkuose, man ne tiek rūpėdavo pyragas ar sausainiai, kiek tai, kokią knygą parveš. Prisimenu, pradinėse klasėse norėjau žinoti, kaip atrodo rašytojai, poetai. Ryškiausias paskatinimas kurti poeziją buvo ketvirtoje klasėje. Mokytoja B. Stacevičienė per lietuvių kalbos pamoką mūsų klasei uždavė parašyti rašinėlį apie gamtą. Aš parašiau dviejų posmų eilėraštį. Mokytoja jį perrašė lentoje ir mums, ketvirtokams, aiškino apie eilėdarą, rimą, ritmą. Tai mane labai užkabino ir pradėjau kurti eilėraščius. Buvau susigalvojęs slapyvardį – juk koks poetas be slapyvardžio? Pasivadinau Krustu, lietuviškai – Žagarėliu.

Mokytoja B. Stacevičienė, kurios jau porą metų nebėra šiame pasaulyje, darė man didžiausią įtaką, ir jai esu labai dėkingas už daug ką.

Esi ne tik poezijos kūrėjas, bet ir asociacijos „Slinktys“ vadovas, kuri, be kita ko, užsiima ir knygų leidyba. Kada ir kaip pasirinkai šią veiklos sritį?

„Slinktys“ vykdo tiek leidybinę, tiek edukacinę veiklą, organizuoja renginius. Tačiau kuo toliau, tuo labiau mes einame į leidybines lankas, pats į tai vis labiau panyru. Leisti knygas yra mano sena svajonė. Tai įdomiau, negu organizuoti renginius. Knyga yra realus dalykas. Renginys – kažkas efemeriško, baigėsi ir nebeliko, tik atsiminimas. O išleidęs knygą turi ką parodyti, pats pažiūrėti, ji turi išliekamąją vertę. Kadaise, kai organizuodavau mažąsias knygų muges, kai kurie leidėjai sakydavo: „Turbūt po kiek laiko Juozas ir pats pradės leisti knygas.“ Taip maždaug po dešimties metų ir atsitiko.

Per šešerius metus asociacijai „Slinktys“ šie yra gausiausi leidybiniai metai. Šiemet išleistos jau penkios knygos, o iš viso bus apie 15–16 knygų.

Kalbant apie paties knygas – ar jau skrebeni naują?

Taip, yra užmanymas. Šįkart bus vien dzūkiška. Kol kas nenoriu per daug atskleisti, kokia tai bus knyga. Pasakysiu tiek, kad tai bus savotiška eilėraščių poema. Norėčiau ją išleisti po pusantrų, dvejų metų.

Trumpa dosjė

Juozas Žitkauskas – organizatorius arba vienas iš organizatorių: literatūros šventės – knygų mugės „Knygų pavasaris“ (1998–2008 m.); Jaunųjų rašytojų festivalio „Literatūrinės Vilniaus slinktys“ (nuo 2011 m.) (dab. „Literatūrinės slinktys”); nuo 2009 m. iki dabar – kultūros festivalio „Purpurinis vakaras“ Anykščiuose; nuo 2020 m. – tarptautinio virtualaus poezijos festivalio „Poezijos tiltai“.

2003–2013 m. buvo Tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš“ vadovas.

Yra surengęs daugiau nei 1200 įvairių mažesnių ar didesnių renginių įvairiose Lietuvos vietovėse (apie 40 proc. Rytų Lietuvos regione).

Yra vienas iš svetainės www.bardai.lt kūrėjų.

Išleistos autorinės knygos: 2011 m. eilėraščių knyga „Grafomano įšventinimas“; 2012 m. „Tai – aš. Bardų istorija. Pirmasis tarptautinis festivalis“; 2014 m. eilėraščių knyga „Budintis kalendorius“; 2018 m. eilėraščių knyga „Sakyciniai ir pilniavociniai. Ailėraščiai dzūkų tarmi“; 2021 m. poezijos knyga „Dubeltavos išpažintys. Eilėraščiai dzūkiškai ir lietuviškai“.