2021 06 14

Algirdas Butkevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Poetas Petras Zablockas. Trys susitikimai

Poetas Petras Zablockas. Algirdo Butkevičiaus nuotrauka

Tų susitikimų buvo kur kas daugiau. Gal net keliasdešimt. Nes poetui, pedagogui, Sibiro tremtiniui Petrui Zablockui brangus ir savas buvo Biržų kraštas. Biržai, kuriuose baigta gimnazija, gimusi ilga, dramatiška, skaudžius dvidešimto amžiaus išmėginimus atlaikiusi bičiulystė su poetais Eugenijumi Matuzevičiumi, Leonardu Žitkevičiumi, Pauliumi Dreviniu, kurtas teatras, rengti literatūriniai vakarai.

Biržus viename eilėraštyje jis pavadins savo meile, o vėliau pokalbyje su šių eilučių autoriumi pakartos, kad Biržai – vienintelė vieta, kur jis jaučiasi savas, kur viskas (ir piliakalnis, ir Širvėna, ir dar daug kas) primena šviesiausias jo gyvenimo akimirkas. Todėl, pakviestas dalyvauti savo ir kitų biržiečių rašytojų knygų pristatymuose, literatūriniuose vakaruose ar minėjimuose, reformatų bendruomenės (dar tarpukario Lietuvoje jis buvo Evangelikų reformatų bažnyčios kuratorius, o 1997 m. rudenį Biržuose vykusiame Sinode beveik visais balsais išrinktas Kolegijos prezidentu) renginiuose, net slegiamas solidžios metų naštos, poetas visada stengdavosi aplankyti Biržus, susitikti su savo bičiuliais ir savo paprastos, šviesios, įtaigios poezijos mylėtojais. 

Pirmasis. Pagarba biržiečiams mokytojams

1988 m. Biržų „Aušros“ mokyklos (tuomet trumpai vadintos akademiko Povilo Brazdžiūno vardu) „Gabijos“ kraštotyrininkų klubui vadovavusi istorijos mokytoja Ona Butkevičienė rinko medžiagą rašomai mokyklos istorijai. Dėmesį patraukė buvusio mokytojo, visuomenės veikėjo, rašytojo Alfredo Šliko asmenybė. Buvęs A. Šliko bendradarbis Petras Zablockas mielai sutiko pasidalinti savo prisiminimais. Iki šiol atmintyje gyvas pirmojo susitikimo su juo įspūdis. Įsimintiniausia ne jo – neaukšto, liekno, žilaplaukio, kuklaus ir pagarbiai dėmesingo žmogaus išorė, o nuoširdi vidine kultūra pulsuojanti laikysena, altruistiškas noras kuo tiksliau ir dosniau pasidalinti prisiminimais, mintimis, vertinimais apie jam buvusius brangius žmones. 

Kraštotyriniame darbe „Alfredas Šlikas – rašytojas ir pedagogas“ yra trys tvarkingai mašinėle Panevėžyje 1988 m. rugsėjo 9 d. išspausdinti puslapiai, pavadinti „Žiupsnelis prisiminimų apie mokytoją A. Šliką“. Su A. Šliku P. Zablocko artimesnė pažintis prasidėjo 1940-ųjų rudenį, kai jaunas tik vienų metų darbo stažą Saločių valsčiaus Limparų pradžios mokykloje turėjęs mokytojas P. Zablockas buvo įdarbintas tuometinėje „Aušros“ šešių skyrių pradžios mokykloje, kurios vedėjas buvo A. Šlikas.

Lieptų gatvėje mediniame name gyvenęs A. Šlikas priglaudė jaunąjį mokytoją savo pastogėje.

„Mano kambarėlis, – rašo P. Zablockas, – buvo šalia jo darbo kambario (kartu, rodos, ir valgomojo). Dažnai vakarais jis pasikviesdavo mane, mes kalbėdavomės įvairiausiomis temomis. Tai buvo mano ano meto gražiausios, prasmingiausios ir turtingiausios valandos. Stebėjausi ir dėjau sau į galvą jo sugebėjimą (tiesiog natūralų) valdyti klasę (tikriau – patraukliai vesti ją reikiama kryptimi).“

Gražiai čia prisimenamas ir P. Zablocko pirmasis mokytojas Juozas Vilminis, pamokęs taisyklingos lietuvių kalbos net jį vizitavusį Švietimo ministerijos Pradžios mokslo departamento direktorių Malinauską. Kaip šviesi ir jautri asmenybė, ištiesusi pagalbos ranką P. Zablockui sunkiu gyvenimo metu, šiuose atsiminimuose minimas ir buvęs Biržų apskrities švietimo skyriaus inspektorius Andrius Kregždė. 

Biržų gimnazistai Eugenijus Matuzevičius ir Petras Zablockas 1932 m. Viktorijos Bortkevičiūtės nuotrauka

Antrasis. Ilgas ir skaudus gyvenimo kelias

1992-ųjų ruduo. Kalbamės su poetu jo jaukiame bute Panevėžyje, Smėlynės gatvėje. Klausausi jo žodžių, ir nelengva patikėti, kad sausio trečią dieną jam sueis aštuoniasdešimt metų. Praeityje – ilgas ir turiningas gyvenimas, patirta daug skausmo ir kančios, o veidas toks giedras ir šviesus. Ir įtaigiai skambantys negandų užgrūdinto žmogaus žodžiai apie prasmingas dienas, knygas, Lietuvos ateitį, mielas kūrybos valandas. Poezija, ta brangiausia ir ištikimiausia sesė, visada buvusi šalia jo. Ir darbuose, ir tremtinio kančiose. 

Ta tremtinio dalia – ilgi ir sunkūs metai – padalijo P. Zablocko gyvenimą pusiau. Kaip neperžengiamas kalnagūbris atskyrė nuo vaikystės dienų Smaliečių kaime. Apie tuos metus jis vėliau rašys: „Likimas man buvo palankus, leisdamas vaikystėje susiliesti su ankstyvaisiais mūsų Nepriklausomybės gyvenimo metais, pirmiausia su anuometiniu Lietuvos kaimu, kada jis kėlėsi iš griuvėsių ir skurdo po Pirmojo pasaulinio karo. (…) Artima man su metais tapo jo buitis, tradicijos, papročiai, vis labiau ėmiau suvokti jo dvasios apraiškas.“ 

Kiek paaugęs piemenavo. Namuose pramokęs skaityti, pradėjo lankyti Smaliečių pradinę mokyklą. Didelį raudonų plytų namą tėvų kiemo pakluonėje, mažam berniukui kėlusį nedrąsą ir kartu pagarbą. Ten sutiko savo pirmąjį mokytoją Juozą Vilminį. Jauną, aukštą, vienarankį, ilgais apykaklę siekiančiais plaukais. Turėjusį turtingą biblioteką. Gyvenusį skurdokai, bet nieko negailėjusį knygai. Per jį knygą pamilo ir jo mokiniai, ypač trejetas kaimyninių kiemų vaikų – Petras Juodgudis ir broliai Mykolas bei Petras Zablockai. Baigę pradinę mokyklą trys bičiuliai toliau mokytis neturėjo sąlygų.

„Ir aš jau žiemomis kirtau malkas, pavasariais padėjau tėvui ruošti žemę sėjai, atėjus laikui – šienaudavau, rudenį dorodavau derlių. Darbų netrūkdavo. Supo laukų platybės, bekraštė dangaus mėlynė, vienkiemio tyla ir vienišumas, vabzdžių dūzgimas, paukščių čiulbėjimas, svaigus laukų kvepėjimas. O jau oro gaivumas, tyrumas! Nors iš džiaugsmo klaupkis lauko vidury!“ – rašys P. Zablockas.

Šis gamtos grožis paskatins trejetą kaimiečių vaikinukų pradėti leisti vaikišką laikraštuką  „Varpstis“, kuriame spausdins pirmuosius eilėraštukus, vaizdelius, vertimus. Prirašys keliolika sąsiuvinių, kurie per karą, degant Biržams, supleškės su P. Zablocko sukaupta vertinga biblioteka. 

1928 m. P. Zablockas pradeda mokytis eksternu Biržų gimnazijoje. Kasmet sėkmingai išlaiko vienos klasės egzaminus. Šitaip baigia pusę gimnazijos – keturias klases.

„Tėvai, – prisimena, – matydami norą mokslui, pasiryžo iš paskutiniosios „įstatyti“ į gimnaziją.“ 1931 m. įstoja į Biržų gimnazijos penktą klasę, o gimnaziją baigia 1931-aisiais. Gimnazijoje jam atsiveria aktyvus literatūrinis gyvenimas, su jau minėtais bendramoksliais E. Matuzevičiumi, L. Žitkevičiumi sieję literatūriniai poetiniai interesai.

„Daug tada rašėm, – prisiminęs tuos metus yra sakęs E. Matuzevičius. – Vieni kitiems skaitydavome savo eiles. Karštokai kalbėdavom apie literatūrą. O mus visus vienaip ar kitaip geranoriškai, kantriai paglobodavo, savo laiškais paskatindavo, pakonsultuodavo jau tada žinomas poetas Bernardas Brazdžionis. Kartais su juo susitikdavom ir Biržuose, kai jis atvykdavo aplankyti savo tėvų. (…) Mes tada jau bendradarbiavom jaunimo ir moksleivių spaudoje.“

Biržų gimnazisto P. Zablocko eilėraščius spausdino „Ateities spinduliai“, „Ateitis“, „Jaunoji Lietuva“, „Moksleivių varpai“, „Moksleivis“, „Mokslo dienos“ ir kiti žurnalai. Baigęs gimnaziją, tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, Tauragėje dislokuotame Lietuvos kunigaikščio Butigeidžio pulke, eilėraščius spausdina „Kario“ žurnale.

Biržų teatro studijos aktoriai 1943 m. Kairėje stovi teatro direktorius Petras Zablockas. Algirdo Butkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

Po tarnybos kariuomenėje jį vilioja šventa svajonė – literatūra. „Mano kartos vaikinai (E. Matuzevičius, K. Bradūnas, Per. Kozulis), – prisimena, – jau studijuoja. Jų materialinės sąlygos geresnės. Man jų nėra. O laikas bėga. Viena galimybė – Klaipėdos pedagoginis institutas. Nes ten iš karto studentui mokama stipendija (pradžioje 75 litаi, vėliau – 100 litų).“ 

Studijuodamas Klaipėdoje gyvena pas brolį Mykolą. Hitlerininkams užgrobus Klaipėdą, institutas perkeliamas į Panevėžį. Ten P. Zablockas gauna instituto baigimo diplomą. Tais 1939 m. Švietimo ministerija jam skiria stipendiją pasitobulinti vokiečių kalbą Ženevos universitete. Deja, dėl karo grėsmės išvykti į Šveicariją nepavyksta. Mokytojauja Limparų, Pabiržės, Daujėnų, Biržų mokyklose. Pabiržėje susipažįsta su ten dirbusia mokytoja Vale Kazėnaite, ir ji 1942 m. tampa jo žmona. 

1943-iųjų pavasarį Petro ir Valės Zablockų bute viešėję poetai broliai Eugenijus ir Leonardas Matuzevičiai, „Panevėžio balso“ laikraščio redaktorius, prozininkas Jonas Vytautas Narbutas, Bronius Sprindys ir kiti nusprendžia, kad, norint atgaivinti Biržuose prigesusį kultūrinį gyvenimą, reikia kurti teatrą. Jo įkūrimu pasirūpinti paprašo P. Zablocką – veiklų, pareigingą, sugebantį bendrauti, organizuoti, su jaunatvišku idealizmu siekiantį, kad Biržų krašte būtų tęsiamos nepriklausomos Lietuvos metais gimusios literatūrinės tradicijos, neužgestų kultūrinė veikla.

Po daugelio metų, jau poetui mirus, V. Zablockienė prisimins dažnas savo vyro keliones steigiamo Biržų teatro reikalais. Gavusi leidimą Biržų mieste steigti teatrą su 12 pastovių etatų, Biržų miesto savivaldybė teatro direktoriumi paskiria P. Zablocką. Jo rūpesčiu į pagalbą biržiečių teatrui ateina Panevėžio dramos teatro režisierius Juozas Miltinis, panevėžiečiai aktoriai Jonas Alekna, Vladas Tautkevičius ir Zigmas Lapinskas, sukomplektuojama dramos studija. Pastatyta Kazio Binkio pjesė „Atžalynas“ daugiau kaip 40 kartų suvaidinta ne tik mieste, bet ir Biržų apskrities miesteliuose bei kaimuose.

Tų pačių metų liepos 4 d. „Aušros“ mokyklos salėje surengiama poetui K. Binkiui skirta poezijos ir dainos šventė, vėliau su pasisekimu apkeliausianti visą apskritį. Šios šventės montažo literatūrinę dalį parengia P. Zablockas ir L. Matuzevičius. P. Zablocko rašiniai kultūros klausimais spausdinami „Naujosiose Biržų žiniose“. Jis parengia pirmąją savo eilėraščių knygą. Deja, jos išleisti nebepavyksta, nes 1944-ųjų vasarą į Lietuvą vėl sugrįžta sovietinė okupacija.

P. Zablockas, prisiminęs 1941 m. lietuvių inteligentijos trėmimus, jaučia, kad jam nesaugu likti gimtosiose apylinkėse. Biržų apskrities švietimo skyriuje mokyklų inspektoriumi dirbęs A. Kregždė 1944-ųjų rudenį jį paskiria atsikuriančios Joniškėlio progimnazijos direktoriumi. 1945 m. pradžioje P. Zablockas Joniškėlyje atsitiktinai susitinka su Biržų apskrities prokuroru Kėželiu, jo buvusio buto Biržuose šeimininko A. Šliko kraštiečiu, su kuriuo ne kartą teko pabuvoti prie vaišingo A. Šliko vakarienės stalo. Nors buvo praėję keletas metų, bet prokuroras P. Zablocką atpažino.

„Radęs progą pakalbinti, – prisimena P. Zablockas, – jis man pasakė: „Stebiuosi, kad jūs dar ne Dučinsko rūsyje (agronomo Dučinsko namas buvo nacionalizuotas, ir jo rūsyje buvo uždaromi areštuotieji „liaudies priešai“)“. Vadinasi, aš jau irgi turėjau ten būti. Susitvardęs po nelaukto šoko paklausiau: „O kodėl aš, Jūsų nuomone, turiu ten būti?“ Jis kiek patylėjo, po to paklausė: „Ar mokate laikyti liežuvį ir tai, ką aš pasakysiu, liks paslaptyje?“ Atsakiau teigiamai. Tada jis tęsė: „Gerbdamas mano kraštiečio ir vaikystės draugo Šliko atminimą, taip pat tikėdamas, kad per vokiečių okupaciją nepersekiojot ir nešaudėt žmonių, štai ką jums pasakysiu: jus areštuos ir greit, nors jau turėjo suimti. Apie tai girdėjau pokalbį gretimam prokuratūros kabinete. O dabar įsidėmėkit: jus tardys, spaus, muš. Tokia mūsų darbo tvarka. Bet jeigu jus nekaltas, nepasiduokit, nes jei leisit paimti jus už piršto, įtrauks visą ranką, o tada ir patį visą. Jei apsiginsite – jūsų laimė. Tokie laikai, būna visko.“ 

P. Zablockas supranta, kad jo padėtis nepavydėtina. Vėl kreipiasi į Biržų apskrities švietimo skyriaus inspektorių, ir šis jam sveikatai pataisyti išrūpina du mėnesius atostogų. Žmona Valė su dukrele Danguole (užaugusi, baigusi mokslus, apsigynusi disertaciją ji taps biochemijos mokslų daktare – A. B.) apsigyvena pas vyro tėvus Smaliečiuose. P. Zablockas kartu su žmonos broliu Jonu slapstosi Pasvalio rajone, uošvių Kazėnų klojime, po šiaudais įrengtoje slėptuvėje.

Biržų teatro direktorius Petras Zablockas. Algirdo Butkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

Suima 1945-ųjų pabaigoje. Pasvalio saugumo būstinėje keturias valandas daužo, spardo, plaka vieliniu kabeliu. Sąmonės netekusį apipila vandeniu ir vėl tardo. Matyt, nori pristatyti į Biržus jau kaip atskleistą nacionalistinį veikėją ir banditą. Į visus klausimus P. Zablockas atsako vieninteliu žodžiu: „Niet.“ Vėliau Biržai. Garsusis Dučinsko rūsys. Pustrečio mėnesio tardymų. Daugiausia naktimis. Mokytojas kenčia sukandęs dantis. Neaimanuoja. Nesižemina prieš savo kankintojus. Nors būta ten ir kitokių. Geru žodžiu prisiminė kalėjimo sargą jauną vaikiną Gediminą Puziną, kuris perduodavo žmonai Petro laiškus, ragino jį bėgti iš kalėjimo. 

Po pustrečio mėnesio išveža į teismą Panevėžyje. Prie ilgo sukrypusio stalo, apdengto dėmėta paklode, sėdi trys karinio tribunolo teisėjai. Teisiamųjų šeši. Perskaitomi nuosprendžiai. Rusiškai moka tik Povilas Macaitis (kino kritiko Sauliaus Macaičio dėdė – A. B.). Teisiamieji paskutinio žodžio atsisako. Išskyrus P. Macaitį. Jis sako: „Jūs okupantai ir neturite teisės mūsų teisti. Tai gali atlikti tik Lietuvos Respublikos teismas.“ Nuosprendis – 10 tremties metų ir 5 metams atimamos piliečio teisės. P. Macaitis tremiamas penkiolikai metų.

Vasario 16 d. P. Zablockas jau Komijos platybėse. Železnodorožno rajono Miškų paruošų centro Mikunj miškų kolonos 15-as lageris.

„Keletas alkio, šalčio ir katorginio darbo mėnesių, – prisimena poetas, – ir jau vos beeinu, o trijų pakopų į baraką laipteliais begaliu tik kniūbsčias užšliaužti. Prasideda šiaurės kalinių ligos: avitaminozė, cinga. Man atsiveria žaizdos ant rankų ir kojų.“ Vos gyvą etapu tremia vis giliau į šiaurę. Nuo mirties gelbsti tremtinė gydytoja Benjamin, tris paras nesitraukusi nuo ligonio, parašiusi, kad šitas kalinys – jau beviltiškas džiovininkas.

Nuo nevilties ir namų ilgesio gelbsti kūryba. Jei dienos darbai mirtinai neišvargindavo, eilėraščiai gimdavo vakarais ar naktimis ant plikų narų. Sukūręs posmą ar visą eilėraštį stengdavosi įsiminti ar slapta užsirašyti popieriaus skiautelėje. Šitaip prabėgo keliolika metų. Rodos, pačių brangiausių, atimtų iš mokytojo ir poeto gyvenimo. 

Po tremties ir reabilitacijos negalėjo įsidarbinti gimtajame Biržų krašte. Trumpai mokytojavo Kauno rajone, o vėliau atvyko į Panevėžį, aštuonmetę mokyklą, kurios direktoriumi dirbo literatas Jokūbas Skiauteris, kaip ir P. Zablockas kilęs iš to paties Smaliečių kaimo. 

Niekada, ir skausmo, ir džiaugsmo valandą, jo nepaliko svajonė išleisti savo eilėraščių knygą. Tačiau kelias į ją buvo akmenuotas ir ilgas. Leidyklos ir redakcijos neskubėjo spausdinti buvusio tremtinio kūrybos. Požiūris į poetą pasikeitė tik prasidėjus Lietuvos atgimimui. Pluoštą eilėraščių „Nemuno“ žurnale išspausdino Leonas Gudaitis, vėliau jie pasirodė „Pergalės“ žurnale, tremtinių kūrybos knygose „Benamiai“ ir „Tremtinio Lietuva“. 

O 1992 m. skaitytojus pasiekia ir pirmasis jo eilėraščių rinkinys „Einu per rugienas“. 1000 egzempliorių tiražu išleista knyga, palankiai sutikta skaitytojų ir kritikų, greitai tapo bibliografine retenybe. Poetas E. Matuzevičius apie ją rašė: „Su įdomumu, neskubėdamas ir su kažkokiu grauduliu imu į rankas šią savo gero bičiulio knygą ir skaitau ją, kurioje susipina ir mūsų tolimos jaunystės aidai, ir biržietiškos gaidos, ir žmogaus ilgo kelio patirtis, ir kančia, ir vilties šviesa, ir elegiški gyvenimo apmąstymai. (…) Ji man brangi ir sava. O toks ilgas ilgas buvo jos kelias ligi mūsų.“ 

Tą dieną P. Zablockas sakė puoselėjąs svajonę parašyti dar vieną knygą. Jau turi sukūręs daugiau kaip dvidešimt naujų eilėraščių. (Vėliau pasirodys dar trys jo knygos: eilėraščių rinkiniai „Sekmadienio prieklėčiai“ ir „Po tuo dangum“, abi iliustruotos poeto žmonos V. Zablockienės, bei atsiminimų knyga „Pakeliui“).

Trečiasis. Ieškantiems grožio ir gerumo

1997 m. sulaukėme trečiosios P. Zablocko knygos – rinktinės „Po tuo dangum“. Skaičiau ją ir džiaugiausi tobula, kruopščiai nušlifuota eilių forma, kančioje, sielvarto ar įkvėpimo valandą surastu žodžiu, skaidriu, reikalingu ir tikru, teikiančiu ramybę, tikėjimą, viltį, kad žmogus, turintis įgimtą grožio jausmą, siekdamas kitų širdyse sėti gėrio grūdus, visada tai padarys, nors atšiauriausi gyvenimo vėjai jam ir labai trukdytų.

Tai patvirtina P. Zablocko gyvenimas, kurio aušra žadėjo viliojamai šviesią dieną, tačiau kūrybingo jaunuolio siekius ir viltis išblaškė Antrojo pasaulinio karo audros, Sibire iškentėti tremties metai, o grįžus Lietuvon – slogi įtarumu ir nepasitikėjimu persunkta atmosfera. 

Graži man buvo ši poeto P. Zablocko knyga. Kaip ir kitos, iki tol parašytos. O šioje, paskutiniojoje, tarsi visi jo gyvenimo darbai, mintys, kančios ir džiaugsmai sudėti. Tai lyg tėviškėje keptos duonos kepalas, kvepiantis saule, laukais ir žeme. Alsuojantis meile gimtinei ir žmonėms. Nes toks yra šios knygos autorius, mokytojas ir poetas, kaip gulbės giesmę sudėjęs savo kūrybos rinktinėn neišsemiamą minčių ir jausmų kraitį, tą didelį dvasios turtą dosniai atidavęs tiems, kurie nuolat ieško grožio ir gerumo. 

Kalbėjomės tų metų rudenį su poetu apie šią knygą, gyvenimą, tolesnius planus. P. Zablockas, pasidžiaugęs knyga, kuri jam tarsi gulbės giesmė, nes kitos tokios jau nebeišleis, o mažyčio rinkinėlio nenorįs, sakė, kad jam jau aštuoniasdešimt ketveri, laikas darąs savo, todėl tenka būti patenkintam, kad dar esi po šita saule, po tuo dangum. Dabar likusį gyvenimą reikia tinkamai išnaudoti. Daugiausia skaitantis. Domina memuarinė literatūra.

„Memuarai, – sakė, – man daug duoda, daug kas atmintyje prisikelia, susiliečia su mano prisiminimais apie žmones, kurie jau nuėję į praeitį, bet memuarinėje literatūroje jie yra.“ 

Paklaustas, ar nesiruošia rašyti atsiminimų knygos, atsakė: „Manau, jei bus dar energijos, reikėtų prisiminti Biržų kultūrinio gyvenimo panoramą, tuos asmenis, kurie man paliko įspūdį gyvenime. Biržams visuomet jutau silpnybę.“ 

2001-aisiais buvo išleista jo memuarų knyga „Pakeliui“, o dar po trejų metų Biržų  bibliotekoje gražiai paminėtas poeto devyniasdešimtasis gimtadienis. 

Mirė Petras Zablockas Panevėžyje eidamas devyniasdešimt penktuosius metus 2008 m. liepos 13 d. Palaidotas Biržuose, senosiose reformatų kapinėse.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien