Poetas R. Stankevičius: „Dievas yra begalinis, jis neužima vietos“

Jis mėgsta kartoti frazę – esu tikintis žmogus kasdien, bet ne dvidešimt keturias valandas per parą. „Tai turbūt mums visiems galioja. Nes tikėjimas – jis vis tiek turi savo pakilimus. Kartais tiesiog užsimiršti, būdamas tikintis imi ir ūmai pasielgi, it nebūtum tikintis. Ir tik paskui – opa, kaip taip? Nes nesi šventas, nesi tiek nušvitęs, nuskaidrėjęs, tvirtas – gyvenimo bangos tave vis tiek blaško, nori tu to ar nenori.

Tikėjimas kitą sykį, nors niekur nedingsta, bet apeina dulkėmis. Ir koks žmogus arba knyga, arba muzika ima tas dulkes ir nubraukia. Ir vėl pakilimas!“ – apie tikėjimo patirtis pasakoja R. Stankevičius.

„Mano tikėjimo istorija“ – tai dienraščio „Bernardinai“ laidų ciklas, kuriame skirtingi žmonės kalba apie savo tikėjimą, liudija savo krikščioniškąjį tikėjimą ir dalijasi mintimis, ką daryti tiems, kurie savo gyvenime ieško Dievo, bet vis dar jo neatranda.

Ką jums reiškia tikėjimas, krikščioniškas tikėjimas?

Mano tikėjimas yra katalikų tikėjimas. Jis apibrėžiamas malda „Tikiu Dievą Tėvą…“ Aš visą laiką ja melsdamasis sustoju ties kiekvienu punktu ir atskirai paklausiu: ar tikiu?

„Tikiu Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją…“ Tikiu. Man gal sunkiau patikėti, kad Senojo Testamento kareivijų Dievas ir Jėzaus Tėvas yra tas pats. Apskritai didžiausias kol kas patirtas smūgis mano tikėjimui buvo Senojo Testamento perskaitymas. Kažkaip sugalvojau perskaityti visą Bibliją. Nes gyvenime sutinku daug žmonių, kurie cituoja Bibliją jos neskaitę. Ir kai dabar man sako: „Biblijoje parašyta“, aš sakau: „Ne, ten neparašyta“. Viskas apauga legendomis, žmonės prisiklauso gandų, iš kažkur prisirankioja, pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo, ir viskas persikreipia.

Toliau – „…ir Jėzų Kristų, vienatinį jo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos, kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo prikaltas prie kryžiaus…“ Visa tai tikėti labai lengva, nes tai yra liudijimai, Evangelijos, parašytos apaštalų. Tai ne tik religija, bet ir istorija, kurią galima patikrinti.

Toliau – „…numiręs ir palaidotas; nužengė į pragarus; trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių, įžengė į dangų…“ Akivaizdu. Mano, paprasto žmogaus, logika sako, kad jeigu Dievas siunčia savo Sūnų misijai, tai ta misija yra ir gyvųjų, ir pomirtiniame pasaulyje. Gal šventvagiška sakyti, bet jeigu aš būčiau Dievas Tėvas, ir aš taip formuluočiau – ir gelbėti sielas iš gyvųjų pasaulio, ir išsivesti, išvaduoti iš pragaro be kaltės patekusias. Argi kaltos sielos, kurios gyveno anksčiau, nei atėjo Kristus? Jeigu poelgiai dori, jeigu žmogus ir nežinodamas laikosi krikščioniškų vertybių, moralės, kodėl gi tokių nepasiimti? Arba, pavyzdžiui, mirusių vaikučių, to laiko kankinių? Man atrodo, kad tada Jėzus iš pragaro išsivedė gana gausią kariuomenę.

Iš to kunigo gavau esminį atsakymą. Jis atidarė tabernakulio dureles, pakėlė mane už pažastų – sako: parodysiu tau, kur Dievulis gyvena. Man gal šešeri buvo. Dar ir dabar atsimenu – sakau: tai Dievulis toks mažas? O jis man: ne, Dievulis yra begalinis, bet jis neužima vietos. Kaip šviesa. Vaikui tai yra viskas. Išsemtas atsakymas. Ir po šiai dienai to užtenka – Dievas yra begalinis, jis neužima vietos.

Toliau – „…sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje, iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti.“ Akivaizdu. Man gal nebūtina taip sureikšminti tą teismą, bet žinot – šios maldos formavosi per ilgą laiką. Ir tie akcentai, kurie dabar nebūtinai atrodo svarbūs, kažkada buvo esminiai. Lygiai kaip kūnų iš mirusiųjų prisikėlimo akcentas. Man tokiam tai visiškai nesvarbu. Aš tuo tikiu. Jeigu reikia – tikiu. Dievas visagalis. Jis gali prikelti kūną. Bet jeigu jau žmogus gyvena amžinybėje nekūnišką gyvenimą, kam tas kūno prikėlimas? Jis gali būti, gali nebūti.

Lygiai taip man truputėlį kliūva formuluotė „vienatinį jo Sūnų“. Tarsi norima atsijoti nuo erezijų, nuo kitų konfesijų – turbūt vien dėl to tas vienatiškumas pabrėžiamas. Man daug mieliau manyti, kad mes visi esam Dievo sūnūs ir Dievo dukterys.

„Tikiu Šventąją Dvasią…“ – be abejo, tikiu. Iš kur dabar šventi žmonės? Kunigai? Šventieji? Iš kur mumyse tas pojūtis, kad nešiojame Dievo dalelę? Akyse, širdyje, kalboje, poelgiuose? Šventąją Dvasią tiesiog jaučiu savo gyvenime – ja lengviau tikėti, negu netikėti.

„…šventąją visuotinę Bažnyčią…“ – čia kaip kas supranta. Man niekas šios tezės neaiškino, todėl aš ją išsišifravau taip: bažnyčių visuma yra Dievo namai, tai yra miela, draugiška erdvė. Dievas, aišku, yra visur, bet bažnyčiose arčiausiai, čia jis lengviausiai pasiekiamas. Tai man reiškia šventąją visuotinę Bažnyčią. Kitas dalykas – ekumenizmas. Man atrodo, kad pirmiausia žmogus yra arba tikintis, arba ne. O tik po to eina jo konfesija. Visos bažnyčios garbina Dievą. Visose bažnyčiose renkasi tikintys žmonės, su ugnele. Visuotinė bažnyčia turbūt yra tai.

„…šventųjų bendravimą…“ – be abejo. Šventieji bendrauja ir tarpusavyje, ir su mumis. Ir šventais užtarėjais tikiu, ir šventais patronais. Pavyzdžiui, esu krikštytas kaip Rimvydas Antanas. Šv. Antanas Paduvietis buvo poetas, ir man atrodė, kad jis mane ir vedasi tokiu keliu. Švenčiausioji Mergelė Marija. Šiluva. Tai kaip ne šventųjų bendravimas? Akivaizdu. Nereikia net svarstyti.

„…nuodėmių atleidimą…“ Kaip galiu netikėti, jeigu pats gebu atleisti nuodėmes? Jeigu vieni kitiems atleidžiame paprasti žmonės būdami, tai kaip Dievas gali neatleisti? Tai neįmanoma. Žinoma, tikiu.

„…kūno iš numirusių prisikėlimą…“ – jau kalbėjom. Man tai nėra itin svarbus punktas, bet tikiu. Nieko nėra neįmanoma Dievui.

„…ir amžinąjį gyvenimą.“ Be abejo. Tai yra didžiulė viltis, didžiulis pažadas, didžiulė dovana. Kaipgi ja netikėti?

Amen.

Toks mano tikėjimas. Visiškai tradicinė katalikybė. Esu krikštytas, esu priėjęs Pirmąją Komuniją, gavęs Sutvirtinimo sakramentą, Santuokos sakramentą. Kadangi Kunigystės sakramento man neteks paragauti, tai liko vienas, paskutinis, – Patepimas. Ir bus komplektukas.

Papasakokite apie savo tikėjimo kelią – ar tikėjimas jus lydėjo nuo vaikystės, ar atkeliauja iš šeimos, ar įvyko staigus atsivertimas?

Aš apskritai esu laimingas Dievo globojamas žmogus. Man nebuvo didesnių lūžių. Savo tikėjimą vaikystėje perėmiau iš savo mamos, močiučių, tetučių. Esu iš katalikiškos šeimos. Vaikystėje labai pasisekė turėti puikų kunigą. Gimiau, augau Elektrėnuose. Mano laikais šis miestas neturėjo savo bažnyčios, atskiros parapijos. Priklausiau Kietaviškių parapijai, ir ten kunigavo Petras Valatka. Amžinąjį jam atilsį. Šventas žmogus. Puikus kunigas. Sibiro kankinys, perėjęs lagerius. Labai mylėjo vaikus. Esu dėkingas jam už tai, kad pasakė – kad Dievą reikia mylėti, o ne jo bijoti, kaip kad kartodavo mano mama. Kad Dievas yra begalinė meilė.

Tai man padėjo tada, ir dabar tai padeda. Toks kunigas tais laikais buvo išimtis – jie vis tiek buvo griežti, laikėsi atstumo. O jis mane vedžiojosi po visą bažnyčią. Nusivedė prie vargonų, leido paspaudyti klavišus. Leido klausykloje pasėdėti. Sako, reikia juk tau pamatyti visa tai ne tik iš tikinčiojo, kuris klūpi prie grotelių, bet ir iš kunigo pozicijų. Kur yra tikėjimo subtilus skirtumas – kunigas mane įsileidžia į klausyklą, o mama stovi jam už nugaros ir rodo, kad ne. Jai tai atrodo šventvagystė, o kunigui – atvirkščiai.

Tas senasis auklėjimas – Dievo bijok. Nereikia Dievo bijoti. Dievas yra begalinė meilė. Dievą mylėti reikia. Šis santykis man yra esminis. Dėl to bažnyčiose man būdavo jauku. Vaikai, kiti žmonės įsibauginę, juos gąsdindavo didinga bažnyčių erdvė, šventųjų statulos, paveikslai, daug paslapties. O man tvyrojo jaukumas.

Iš to kunigo gavau esminį atsakymą. Jis atidarė tabernakulio dureles, pakėlė mane už pažastų – sako: parodysiu tau, kur Dievulis gyvena. Man gal šešeri buvo. Dar ir dabar atsimenu – sakau: tai Dievulis toks mažas? O jis man: ne, Dievulis yra begalinis, bet jis neužima vietos. Kaip šviesa. Vaikui tai yra viskas. Išsemtas atsakymas. Ir po šiai dienai to užtenka – Dievas yra begalinis, jis neužima vietos.

Žmogaus gyvenime yra dvi atkarpos. Ypač tų žmonių, kurie tikėjimą paveldėjo. Yra „dar tikiu“ ir „jau tikiu“. Ir čia kitą sykį būna skaudus lūžis. Kai vaikiškasis tyras, naivus tikėjimas baigiasi ir bręstantis žmogaus protas pradeda kapstytis, reikalauti atsakymų. Ir tada labai priklauso, kas šalia; ar gauni tuos atsakymus, ar ne. Nuo „dar tikiu“ iki „jau tikiu“ yra slenkstis – jį reikia peržengti. Kiek matau, yra ir atbyrančių, atpuolančių, nuo vaikiško tikėjimo taip ir neperžengiančių slenksčio.

Man šiuo atveju irgi labai pasisekė. Mano brendimas, vėlyvoji paauglystė, kai bręsta ne tik kūnas, bet ir dvasia, protas, sutapo su Sąjūdžio laiku. Tai man buvo labai aiški takoskyra: štai taip atrodo netikintys – komunistai su savo režimu, tarnavimu jam, savo bukumu, pykčiu, neapykanta, destrukcija. Ir štai taip atrodo tikintys – tie, kurie sako „Dieve, globok Lietuvą“.

Labai laiku mano gyvenime pasirodė filmas „Jėzus“, puikiai įgarsintas visų mūsų geriausių aktorių balsais. Kaip dabar atsimenu, Rimantas Bagdzevičius buvo piktoji dvasia, gundanti Jėzų. Tomkus, amžinatilsį, buvo Petras. Tas filmas iš tikrųjų uždegantis, nuvalantis žmogaus sielą ir vedantis tolyn.

Jums gal atrodys, gal meluoju arba poetizuoju, bet visada jaučiu Dievo globą. Visada. Net ir nevertas būdamas. Nesakau, kad tikėjime esu labai pažengęs, nuskaidrėjęs. Nieko panašaus. Bet pojūtis yra pojūtis. Niekur nuo to nedingsi. Ir tai irgi padeda neišklysti.

Laiku gyvenime atsirado protingos knygos. Kai žmogus ieško kur giliau, kur intelektualiau, dvasingiau, jis neišvengiamai ras Bažnyčią. Nes netikinčiųjų erdvėj, baliavojančių erdvėj skamba „Aliukai“, o tikėjimo erdvėj skamba Bachas. Tai kur aš, alkanas ne tik tikėjimo, bet ir kultūros gelmės žmogus, pateksiu? Kaip dabar atsimenu, man būnant gal vienuoliktokui, dvyliktokui, Elektrėnai turėjo maldos namus – dar ne bažnyčią, ir aš meldžiuosi… Žinot, yra tokia meditacinė vieta, kur „Melskimės“ – ir tyla. Ir girdžiu – užgroja Bacho „Tokata ir fuga D minor“. Galvoju – opa. Atsisuku – o ten mano muzikos mokyklos solfedžio mokytojas, amžinatilsį Jurgaitis. Bachas… Ir pro langelį saulė nušviečia jo ilgus žilus plaukus… Atrodo, angelai jį globoja iš abiejų pusių.

Tokios mažutės patirtys – jos mane labai lengvai per tą slenkstį pernešė, ir mano tikėjimas, neturėdamas didesnio lūžio, perėjo iš „dar tikiu“ į „jau tikiu“.

Ir netgi studijų metais, kai baruose atsidurdavau dažniau nei bažnyčioje, – netgi tada mano tikėjimas niekur nedingo. Aš jaučiau nuopolį, bet nepalioviau melstis. Santykis su Dievu ir globos pojūtis buvo visada. Dėl to aš netgi saviškiams, smunkantiems kartu su manimi, sakydavau: aš mesiu gert, man Dievas padės, mane ištrauks. Ojojoj, kodėl ne visus ištraukia? – sakydavo. Mane ištrauks, kartojau. Tiesiog neabejojau tuo.

Jums gal atrodys, gal meluoju arba poetizuoju, bet visada jaučiu Dievo globą. Visada. Net ir nevertas būdamas. Nesakau, kad tikėjime esu labai pažengęs, nuskaidrėjęs. Nieko panašaus. Bet pojūtis yra pojūtis. Niekur nuo to nedingsi. Ir tai irgi padeda neišklysti.

Kokie dar svarbūs žmonės radosi jūsų tikėjimo kelionėje, kurie padėjo stiprėti tam mažam vaikui, kadaise kunigo pakylėtam už pažastų ir gavusiam Dievo apibūdinimą visam gyvenimui?

Buvo likusi vienintelė neužimta niša. Man norėjosi ne tik to nuogo, gryno, tyro tikėjimo, bet ir intelektualaus. Tikėjimo ir protui – ne tik širdžiai. Žinote, provincijų, kaimų kunigai didele filosofine jėga nepasižymėjo – melskis, nes taip reikia. Poteriauk ir poteriauk, nes pateksi į pragarą. Man to buvo negana. Man norėjosi gelmės. Ir tą paskutinę nišą užėmė Julius Sasnauskas. Nuėjau ir pasakiau: bilietą pirkčiau į jo Mišias. Garbės žodis. Jo pamokslai užėmė paskutinę tuščią nišą, ir aš supratau, kad ne vien vaikiškas tikėjimas gali vesti, bet ir erudiciją, didelį intelektą turintis žmogus. Išlavintas protas nesutrukdo jam žengti Dievo keliu. Čia prisiminkim Pranciškų, kuris šūkavo aikštėj, kad skaityti nemokanti močiutė pas Dievą nueis greičiau negu daktaras Bonaventūras. Mane nuramino tai, kad abu nueis – ir močiutė, ir Bonaventūras.

Norėjau gelmės, norėjau studijuoti, bet nenorėjau rinktis – arba tiesiog tikėk ir neužduok klausimų, arba užduok klausimus, bet turėk dvasios ganytoją, gebantį į juos atsakyti.

Aš mėgstu sakyti: esu tikintis žmogus kasdien, bet ne dvidešimt keturias valandas per parą. Tai turbūt mums visiems galioja. Nes tikėjimas – jis vis tiek turi savo pakilimus. Kartais tiesiog užsimiršti, būdamas tikintis imi ir ūmai pasielgi, it nebūtum tikintis. Ir tik paskui – opa, kaip taip? Nes nesi šventas, nesi tiek nušvitęs, nuskaidrėjęs, tvirtas – gyvenimo bangos tave vis tiek blaško, nori tu to ar nenori.

Tikėjimas kitą sykį, nors niekur nedingsta, bet apeina dulkėmis. Ir koks žmogus arba knyga, arba muzika ima tas dulkes ir nubraukia. Ir vėl pakilimas!

Žmones galima vardinti be galo. Galima ir mano žmoną paminėti. Irgi pasisekė – gavau tikinčią, nesigėdijančią kalbėti apie tai, apie asmenines, intymias praktikas. Tai irgi labai svarbu. Galų gale puikius profesorius turėjau Vilniaus universitete. Kad ir ta pati profesorė Viktorija Daujotytė – ji net neminėdama žodžio „Dievas“ sugeba jį taip įdėti tarp eilučių, kad kalbėdama apie literatūrą nuvalo ir tavo tikėjimą.

Tokių žmonių yra labai daug. Kunigas Saulaitis atsirado reikiamu momentu – kai norėjau išnerti iš barų. Nuėjau pas jį išpažinties. Tai irgi buvo ženklas gyvenime, kad vienas etapas baigėsi ir prasideda lipimas į kalniuką aukštyn.

Skautybė man irgi buvo arti Dievo. Žinote, vienas dalykas yra Dievą garbinti bažnyčioje, kitas dalykas – miške. Skautai stovyklauja, turi susikalę medinį kryžių, atvažiuoja kunigas, laiko ten Mišias. Čiulba paukščiai, girgžda pušys, kvepia gėlės, meldies… Tai irgi svarbus dalykas – atrodytų, nepapasakojamas, bet svarbus – Dievą išsinešti iš bažnyčios į pasaulį. Ir gyventi su juo ten. Yra tokių žmonių, kurie tikinčiais tampa tik bažnyčioje. Vos užveria jos duris – jau tokie pasauliečiai, kad Dievas jiems gali būti, gali nebūti.

Pasaulio paviršius visą laiką yra gana slidus. Kiekvienas iš mūsų galime paslysti ir pamiršti – laikinai ar apskritai, kad esame tikintys. Tikėjimas – tai ne tik mokėjimas maldų, bet ir mokėjimas elgtis kliaujantis krikščioniškomis vertybėmis, dešimčia Dievo įsakymų, angelais, kurie šalia.

Tradicinis šios rubrikos klausimas – ką galėtumėte patarti tiems, kurie vis dar ieško savo tikėjimo? Sąmoningai ieško Dievo, bet vis dar jaučia tuštumą?

Jūs pasakėte – „sąmoningai ieško“. Patarčiau ieškoti nesąmoningai. Tai yra didelis trukdis. Dievo lai ieško širdim – ne protu. Nes jiems gali atrodyti, kad jie ieško tikėjimo, o iš tikrųjų ieško argumentų, žinojimo. Tuo, ką žinai, jau nebereikia tikėti. Tikėjimas tuo ir yra tikėjimas, kad tiki be įrodymų, be argumentų. Ir čia irgi aklagatvis – žmogus protu ieško: na, įrodykit man, kad Dievas yra – tada aš tikėsiu. Taip buvo ir Jėzaus laikais. Kodėl visi prašė jo stebuklų? Nes atrodo, kad jeigu gebi padaryti stebuklą, tai aš tavim tikėsiu. O jeigu man neparodysi, tai ir netikėsiu. Tai koks čia tada tikėjimas?

Tikėjimas – kai tiki ne dėl to, kad… O tiki nepaisant to, kad… Štai čia yra pagrindinis skirtumas tarp „žinoti“ ir „tikėti“. Aš tokiems ieškantiems papasakosiu savo gyvenimo epizodą. Tikėjimas turi būti naivus, vaikiškas – bent šiek tiek. Aš – studentas. Per egzaminą išsitraukiu bilietą. Pasižiūriu – nemoku nieko, nesiruošiau. Ir pasiruošimo lape tik užsirašau vienintelę frazę – Dieve, padėk man. Su tuo lapu einu atsakinėti, ir kažkokiu stebuklingu būdu profesorius formuluoja klausimus taip, kad aš juos sugebu išmąstyti. Atsakau ir gaunu aštuonetą – kaip visiškai nepasiruošusiam tai nuostabus balas. Ir ką? Išlaikęs egzaminą įšoku į troleibusą važiuoti atgal į Saulėtekį, studentų miestelį. Atsisėdu galinėj sėdynėj visas laimingas išlaikęs egzaminą, troleibuso durys užsidaro, ir ant durų lipdukas – „Dievas tave myli“.

Ir kas man pasakys, kad čia ne susirašinėjimas, kad čia ne man atsakymas į „Dieve, padėk man“?! Man niekas neįrodys, kad čia ne man tas atsakymas buvo. Niekas niekada.

Tai yra tikėjimas. Protas nepajėgia tuo patikėti: tu ką, durnas? Sutapimas, ir tiek. Bet ne protu reikia – širdim.

Arba kaip Jėzus ištraukė pinigą iš pagautos žuvies. Irgi buvo mano gyvenime atvejis. Gyvenu Baltupiuose ir turiu važiuoti mikroautobusiuku, nes ten troleibusai nevažiuoja. Išsitraukiu iš kišenės monetų – bilietui trūksta dvidešimt centų. Ir kaip tik buvau skaitęs Evangeliją… Ir taip pusiau su humoru galvoju: jeigu Jėzus iš lydžio gerklės ištraukia auksinį pinigą, tai ką, aš iš šitos balos neišsitrauksiu dvidešimt centų? Laisvai. Prieinu, įbrendu, apsidarau, pasiimu dvidešimt centų, įlipu į mikroautobusą ir nuvažiuoju. Tikrai, nemeluoju. Taip buvo. Tikėjimas – jis naivus, neargumentuotas, bet jis verčia akmenis šaukti.

Kaip manote, ką laimi šiuolaikinis žmogus gyvendamas su tikėjimu? Kokių psichologinių ir kasdienių privalumų suteikia pasaulio, kuriame Dievas egzistuoja, vaizdinio priėmimas?

Norėtųsi sakyti – viską. Bet kitiems tai gali nieko nereikšti. Save laimi. Didesnį pasaulį laimi. Protingesnį, geriau sutvarkytą. Aš mėgstu sakyti, kad tikėti sunku, bet netikėti dar sunkiau. Ir iš tikrųjų – jeigu patrauktų tikėjimą iš mano gyvenimo, labai daug kas sugriūtų. Jeigu mes kabome tuštumoje ir mūsų gyvenimas neturi krypties, neturi prasmės, – tai kam viskas? Man tada rankos nusvirtų. Tada beliktų galvoti, kad Mozartas – tai atsitiktinumas, kiti genijai – irgi atsitiktinumas, iš niekur, nieko. Tas pats šv. Pranciškus, vadinasi, klydo? Man tai nesuvokiama. Mane paralyžiuotų. Moralė. Amžinybė. Galų gale tai kam tada visa tai? Mane tada užmuštų gyvenimo absurdas. Pasaulio absurdas. Jis būtų beviltiškas. Į ką remtis? Į ką lygiuotis? Į kur nustatyti gyvenimo kryptį? Visa tai išnyktų.

Net, žinokit, sunku formuluoti, ką laimi. Iš esmės viską.

Nemokėčiau gyventi be tikėjimo. Nenorėčiau. Būtų baugus, pavojingas, nesaugus ir beviltiškas pasaulis.