„Poetas“ – saugus žaidimas su žiūrovu

Rež. Giedriaus Tamoševičiaus, Vytauto V. Landsbergio filmo „Poetas“ (Lietuva, 2023 m.) kadras

Kurti istorinį kiną yra drąsu. Kasmet teatruose tokio tipo filmų atsiranda mažiausiai vienas, o ir kritikos negaili ne tik kultūros, bet ir tūlas istorijos žinovas. Tačiau daugiausia drąsos prireikia ne dėl nemenkos žanro konkurencijos, bet dėl tam tikro jautrumo praeičiai.

Kuriama dokumentinė fikcija vaikšto plonu ledu rodydama savotiškų gerųjų ir blogųjų puses, nes taip visada atsiras aistringų haterių. Be jokios abejonės, šios vyraujančios tendencijos atskleidžia du dalykus: kiekvienas didžiajame ekrane sužibantis vaidybinis dokumentinis filmas kelia tiek žiūrovų susidomėjimą, tiek savotišką ažiotažą.

Tokio tipo kino pavyzdžių yra daug, ir dėl to iš esmės nėra nieko blogo. Tai dar kartą įrodo tautos istorijos gyvumą ar svarbą. Tačiau tikrai ne visi nagrinėjamo žanro filmai palieka teigiamą įspūdį, kaip antai „Pelėdų kalnas“ (rež. Audrius Juzėnas, 2018) ar „Emilija iš Laisvės alėjos“ (rež. Donatas Ulvydas, 2017), kurie, nesumeluosiu teigdama, kuria absoliutų popsą ir tik manipuliuoja žiūrovo emocijomis pasitelkdami tam tikrus istorinius laiko matmenis.

Visgi pastaraisiais metais galima pastebėti istorinio naratyvo kine liberalėjimą, t. y. bandymą atsisakyti griežto ideologiškai apibrėžto pasakojimo. Kitaip sakant, pateikiama tam tikra istorinė interpretacija – po truputį atsisakoma minėto „gero“ ir „blogo“ požiūrio. Galime prisiminti Karolio Kaupinio „Nova Lituania“ (2019) ar Jurgio Matulevičiaus „Izaoką“.

„Poetą“ lietuvių kino diskurse galima laikyti kokybiško filmo, derinančio istoriją ir fikciją, pavyzdžiu. Žiūrovui akivaizdžiai keliamas moralinis klausimas, kieno pusę jis rinktųsi, atsidūręs vienose ar kitose aplinkybėse. Šis, drįsčiau teigti, naujas vaizdavimo būdas vaduoja žiūrovą iš dar mokykloje išmoktos idėjos, kad už tėvynę privalu aukoti savo gyvybę. Šį jausmą atskleidžia centrinis veikėjas, pavergiantis visą žiūrovo dėmesį, poetas Kostas, jis dėl antisovietinės kūrybos priverstas pasitraukti į kaimą ir dirbti mokytoju.

Veikėjo vidinę dramą – ar kurti tai, kas artima širdžiai, tačiau prieštarauja vyraujančiai ideologijai, ar gyventi saugų, bet išdaviko gyvenimą, stiprina Donato Želvio vaidyba, tarsi vis slepianti kažkokią paslaptį. Ekrane matomos gyvasties neturinčio žmogaus akys, kurios atgyja tik tam tikrais ribiniais momentais, pavyzdžiui, sutikus seną mokyklos draugę Julę, vakarojant bohemos būrelyje ar slaptame partizanų susibūrime. Vėlgi stiprioji to dalis yra ta, kad matomas dvilypis veikėjas, nepateikiantis vieno, neva teisingo, išeities taško. Galiausiai matoma ne didvyrio, herojaus, o savito antagonisto istorija.

Kitas svarbus šio filmo aspektas – istorinių prototipų ir aliuzijų kūrimas. Poetas Kostas akivaizdžiai įkūnija realų lietuvių kūrėją Kostą Kubilinską, kurio biografijos atspindį rodo nagrinėjamas kinas. Šis santykis akivaizdus – fone skamba minėto poeto sukurti eilėraščiai vaikams, atskleidžiantys savitą ironiją ir stiprinantys beprasmybės, tuštumo būseną. Šis aspektas skatina įvertinti scenarijaus kompleksiškumą ir unikalumą. Pasakojimas ne tik kelia moralinį klausimą, jis kuria intertekstinį istorinį–kultūrinį santykį. Tai papildo ir šalutiniai veikėjai: Julė, partizanų lyderis Tauras bei kitas poetas Eduardas (taip pat diegiantis aliuziją į Mieželaičio asmenybę), kurie, mano nuomone, filme galėjo užimti daugiau vietos.

Tačiau, kaip suponuoja pavadinimas, juostos centre atsiduria vieno veikėjo vidinė drama. Šalutinių veikėjų drama žiūrovui nepateikiama, jei įvykių centre neatsiranda Kostas. Ši fokusuotė stiprina pagrindinio veikėjo dramatizmą, tačiau neišsprendžia tam tikrų veiksmų pagrįstumo klausimų. Ne visada aiški kai kurių personažų motyvacija, pavyzdžiui, ar tikrai pakanka vieno nevykusio Kosto pokalbio su Jule, kad atsidurtum partizanų gretose? Kodėl kilus partizanų užpuolimo pavojui vadas Tauras bėga kartu su Kostu? Tai laikyčiau vienu iš „Poeto“ scenarijaus trūkumų.

Neįmanoma paminėti vieno iš kertinių dalykų. Atrodo, kad filmą galima būtų padalinti į dvi dalis – iki ir po bunkerio scenos. Pradžia ir tolesni įvykiai prikausto žiūrovo dėmesį bei kursto smalsumą – ekrane rodomi intensyviai besikeičiantys kadrai, veiksmų sodrumas, laiko ir erdvės kaita. Tačiau antrąją filmo dalį laikyčiau silpno scenarijaus ir kinematografijos pavyzdžiu. Lietuvos kinas ilgai laikėsi vadinamojo poetinio, ezopiško kūrimo tradicijos. To priežastis labai paprasta ir savotiškai suprantama, kinas – gana nauja medijos forma, o pastarojo kūrėjai Lietuvoje iš pradžių buvo teatro režisieriai ar aktoriai, kurių vaidyba, kalbėjimas, apskritai visas kino suvokimas buvo grįstas teatrine tradicija ar literatūros adaptacija.

Šioje recenzijoje negaliu kalbėti apie absoliučią daugumą, tačiau pati asmeniškai nesu patyrusi nieko labiau erzinančio ar varginančio nei poetinis kinas. Jis pilnas lėtų, ištęstų neaiškių kadrų, nepagrįstų dialogų, kurie veikiau primena atskiras metaforiškas frazes. Galiausiai, kiek aš galiu žiūrėti į veikėjus, sėdinčius ir žiūrinčius vienas į kitą, be jokios motyvacijos? Jei reikėtų įvardinti analogišką pavyzdį, galima prisiminti Jono Vaitkaus istorinę dramą „Vienui vieni“ (2004), kuri taip pat pasakoja kruvino rezistencinio laikotarpio (partizanų kovų) istoriją. Pamenu šį filmą kaip puikų istorinio kino pavyzdį, kuris byloja apie skaudžią partizanų, laukiančių pagalbos, patirtį, tarsi jie nebūtų likę miške vienui vieni. Deja, buvo. Lygiai taip pat, deja, filmas labai varginantis, neturintis jokių įtraukiančių ar net pagrįstų dialogų. „Vienui vieni“ – lyg žiūrovo kankynė, po kurios išėjus atrodo net neteisinga pasakyti, kad tau nepatiko, juk tai Lietuvos istorijos liudijimas.

Panašiai jaučiausi ir pamačiusi „Poetą“. Galiausiai įdomus naratyvas ar novatoriškas pasakojimo būdas tapo senu „geru“ lietuviško poetinio kino pavyzdžiu. Ištęsta bunkerio scena pradėjo varginti, vietomis kelti juoką, pavyzdžiui, perdėtai dramatiškas užkloto nuėmimas nuo lavono, itin lėta kinematografija, nieko nesakanti veikėjų tyla, pavienės frazės ar susižvalgymai, kuriuos žiūrovas turi interpretuoti kaip nevykusią poeziją. Žinoma, galima pateisinti ir tokį sprendimą. Galbūt filmo intencija – konceptualiai tęsti poetinio kino tradiciją (apie ką byloja ir filmo pavadinimas).

Simbolizmo netrūko ir pačioje pradžioje, pavyzdžiui, Kostui atvykus į kaimą fone girdisi šuns lojimas, kaip tam tikras artėjančios nelaimės pranašas, pagrindinio veikėjo pravardė – Varnas, kaip glūdinčios grėsmės, išdavystės ženklas. Būtent ši subtili poetika nė kiek netrukdė filmo eigai, nevargino žiūrovo, atvirkščiai – joje galima pastebėti subtiliai kuriamą grožinį pasakojimą, paremtą tam tikra istorine tikrove. Šis aspektas tokio tipo kine vis dar lieka ateities kūrėjų misija. Bunkerio scena, mano nuomone, įgautų nematyto žanro prieskonį, jei atsisakytų nevykusio tragizmo, koncentruotųsi į buities ar net komizmo, ironijos aspektus (prisiminkime Balio Sruogos „Dievų miško“ atvejį).

„Poetą“ tikrai galima išskirti kaip neblogą istorinio kino pavyzdį. Jis kol kas vienintelis filmas, visiškai atsisakantis griežtai angažuoto požiūrio ir šį apsisprendimą paliekantis žiūrovui. Pastarojo scenarijaus taip pat negali nurašyti – jis atveria intertekstinį santykį su realaus poeto kūryba ir gyvenimo realijomis. Vis dažniau lietuviškame kine galima išvysti tobulėjančią aktorių vaidybą, kuri nebeprimena tiesiog nufilmuoto spektaklio.

Visi išvardinti aspektai neabejotinai tampa „Poeto“ stiprybe. Deja, kažkas yra ne taip. Ypač nuo vidurio nematyčiau bėdos sustabdyti filmą ir išeiti į tualetą (kaip ir darė žiūrovai salėje). Bet galima ir nestabdyti. Veiksmo ten nedaug. Išėjus iš kino salės galvoje liko klausimas, ką čia dabar pasakyti. Filmą sunku hatinti, dėl to jis saugus. Patiko, bet nusibodo.

Kadangi jau perskaitėte šį tekstą, primename: jį parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Šiuo metu intensyviai dirbame, kad galėtumėte pamėgtų autorių tekstus skaityti dar patogiau. Padėkite mums tai padaryti, skirdami kad ir nedidelę sumą „Bernardinai.lt“. Iš anksto dėkojame už paramą!