Poetas T. Taškauskas: „Evangelija moko, kad pasakojimai turi būti suprantami ir teologams, ir taksi vairuotojams“

Kas jus įkvėpė pradėti rašyti?

Trumpoji atsakymo versija – pati kūryba yra mano įkvėpimas. Kurti pradėjau dar prieš pradėdamas rašyti. Pirmieji mano kūriniai buvo improvizuoti anekdotai, kuriuos pasakodavau šeimos nariams dar nė į mokyklą neidamas. Labai įstrigo, kaip istorijos gali suvienyti, kaip pasakojimai kuria bendrystę… Prie kūrybos grįžau vėlokai, dešimtoje klasėje, prisiskaitęs Vytauto Mačernio ir Antano A. Jonyno poezijos. Lietuvių kalbos mokytoja davė užduotį visai klasei – parašyti sonetą, ir aš, berašydamas savąjį, nors jis ir buvo banalus iki begalybės, kažkaip vėl pajutau tą meno galią guosti, įkvėpti, atverti naujas erdves, ir atversti naujus puslapius. Ši patirtis mane labai patraukė, neneigsiu, ir todėl, kad tuo metu išgyvenau ne lengviausius savo gyvenimo metus, buvau vienišas ir pasimetęs. Tad paaugliški kūrybiniai bandymai man tapo savotiška psichoterapija, priebėga naujame, saugiame pasaulyje.

Dabar galvoju, kad pirmasis impulsas gal ir nėra toks svarbus. Gal svarbiau yra klausimas, kodėl nenustojau rašyti? Matyt, todėl, kad pats savo kūryboje atrandu vis kažką naujo, naują išraiškos būdą, naują sąskambį, naujų temų. Todėl tikiu, kad mano eilėse kiti žmonės irgi gali atrasti erdvių saviesiems pasauliams.

Kodėl poezija?

Pirmiausiai todėl, kad eilėraščiuose jaučiuosi kaip namuose! Man poezija yra žodžio magija – čia susilieja kalba ir asociatyvinis, metaforinis pasaulio pažinimas, kuris man toks savas. Taigi, nesuklysčiau darydamas išvadą, kad, kaip liaudis sako, atitiko kirvis kotą. Ir atitiko eilės protą!

Tęsiant jau pradėtą leitmotyvą – eilėraščiai yra nepaprastai erdvūs kūriniai, kurie savo poveikiu man kažkuo primena dainas. Per kelias minutes skaitymo, panašiai kaip per kelias minutes klausymo, gali išgyventi tiek daug – tiek prisiminti, tiek toli nukeliauti, tiek atrasti ir pamatyti.

Savo paskutinėje knygoje „Amžinybės mozaikos“ paliečiate laikinumo įtampos, naujo santykio su amžinybe paieškos, kritikos dievams temas, o kaip vieną ryškiausių rinkinio aspektų įvardinate partizanų pagerbimo tekstus. Kas darė poveikį pasirenkant temas? Kas motyvavo?

Kiekvienas iš šių motyvų turi savo motyvaciją. Net jei mums kartais atrodo, kad mums nereikia poezijos, poezijai tikrai reikia mūsų! O aš kaip žmogus ir kūrėjas esu spontaniškas, tad, kaip mėgstu sakyti – seku paskui savo kūrybinę intuiciją. Kiekvienas iš šių leitmotyvų prasidėjo nuo vieno eilėraščio ar net nuo fragmento, o paskui išaugo, ištiesė naujas šakas ir sulapojo, tikiuosi, ne kaip bergždžias figmedis, o kaip gyvos patirties medis. Taigi, čia ne tiek aš rinkausi tas temas, kiek temos rinkosi mane, o aš atsiliepiau.

Kalbant konkrečiau, pavyzdžiui, ciklas apie Antikos dievus prasidėjo nuo Veneros vardo – sveiki atvykę į erą gražuolės Veneros… Mažytis žodžių sąskambis, kuris atveria tiek rimtų kelių. Pavyzdžiui, man tikrai neramu, kiek daug mūsų kasdienybėje yra dalykų, kurie užima Dievo vietą. Kai žiūriu iš nuotolio, man atrodo, kad šis eilėraščių ciklas susikristalizavo kaip estetinė šios patirties išraiška. Ir apskritai, savo eilėraščius matau kaip spontanišką asmeninės patirties perpasakojimą asociatyvine kalba, metaforomis. Metaforos man patinka tuo, kad jos atveria erdves, pasako daugiau, nei pats supranti jas užrašydamas. Tuo pačiu, ieškau, kas peržengtų subjektyvumą, taptų sąlyčio tašku, kad mano patirtis būtų atpažįstama aplinkiniams. Juk visuomenė nebūtų visa be meno, lygiai kaip ir menas nebūtų visas be visuomenės.

Nemaža dalis tekstų yra religinio turinio. Žinant, kad esate katalikas kaip jūsų tikėjimas persipina su poezijos kūryba? Kaip jie yra susiję?

Burna kalba tai, ko pertekusi širdis, kaip sakoma gerojoje naujienoje pagal Luką… Man ši mintis pirmiausiai reiškia ne kažkokią idėjinę tikėjimo deklaraciją. Kūryboje kalbu, ar bent jau stengiuosi, noriu kalbėti, apie viską, ką realiai arba savo viduje išgyvenu. Tikėjimas man yra kertinė gyvenimo patirtis, todėl ir įsismelkia visur – net ir naujausioje kalambūrų knygelėje yra keletas sąmojų, susijusių su tikėjimu, pvz., pažintis neįmanoma be išpažinties. Mane patį stebina, kaip gerai tai galioja mūsų santykiams – tiek su Dievu, tiek ir su aplinkiniais!

Kaip menininkui, tikėjimo pažinimas, biblinių istorijų apmąstymas man duoda ne tik gilesnį požiūrį į gyvenimą, bet ir nepamainomą simbolių ir archetipų gramatiką. Todėl dalis šios tikėjimo patirties prasiskverbia ir į kūrybą. Nes tikėjimas moko gyventi šimtu procentų. Ir neapriboti šio gyvenimo vien matomais dalykais – juk šiapusinė tikrovė yra pusinė tikrovė. Arba, perfrazuojant Lietuvos katalikų mėgstamą posakį, be tikėjimo ėjimas ir tebūtų tik ėjimas.

Kita vertus, mainai yra abipusiai – mano meninis santykis su pasauliu taip pat veikia mano tikėjimo patirtį. Pavyzdžiui, kurti meną yra vidinio gyvenimo patirtis, kuri moko kontempliacijos, įsiklausymo, atidumo žodžiams. O juk mūsų tikėjimas yra bendravimas su įsikūnijusiu Žodžiu!

Ar galėtumėte pasakyti, kad jūsų eilės skirtos evangelizacijai? Kiek jums svarbu per poeziją patraukti skaitytoją Dievo link?

Atvirai sakant, nekeliu sau tikslo evangelizuoti eilėmis. Keliu tikslą kurti grožį, kuris įkvepia. Bet ir tai, nesu iki galo tikras, kiek menininko sau keliami tikslai veikia jo meną. Juk kūryboje yra kažkas iki galo neišsakomo, slėpiningo ir didaus. Kaip jau sakiau, esu spontaniškas autorius, man svarbios ryškiai žybtelėjusios patirtys, o tikėjimas užima savo vietą tame patirčių spektre. Pats manau, kad prie Dievo geriau patraukia poezija, kur nėra religinių įvaizdžių, nes ji yra atviresnė, universalesnė. Nors griežtos atskirties čia nėra – gyvenimas juk primena kokteilį. Kad ir koks būtų mūsų tikėjimas (ar netikėjimas), visi esame žmonės, patiriam gyvenimiškus sunkumus, iššūkius, vienatvę, taip pat ir pakylėjimo, vienybės, bendrystės akimirkas. Ir Dievui nėra netinkamų akimirkų, kad patrauktų mus artyn savęs. Kiekvienas, kas ieško, randa, o Dievo meilė yra pats didžiausias įmanomas gyvenimo atradimas.

Ar kūryba, poezijos rašymas jums yra pašaukimas? 

Taip, tikiu, kad Dievas nori artimai bendrauti su kiekvienu iš mūsų ir vesti mus vis į didesnę laimę ir išsipildymą. Ir kiekvienam iš mūsų jis numatė ne tik šį bendrą pašaukimą į šventumą, į savo artumą, bet ir kelią, kuriuo eidami savitai išskleidžiame savo talentus. Man šis kelias yra kūryba – ir ne tik eilėraščiai. Jau bandau žengti pirmuosius žingsnius kurdamas melodijas, turiu idėją romanui… Tiek daug idėjų ir tiek mažai laiko!

Beje, noriu pridurti – kiekvienam iš mūsų Dievas skyrė ne tik misiją, specifinius talentus, kuriuos privalome atrasti ir išlavinti. Gavome ir specifinę kovą, asmeninį kryžiaus kelią, išbandymus, kurie mus sutvirtina ir išgrynina. Man tas kryžius yra chaotiškumas ir išsiblaškymas. Viena vertus, tai proga kaip kūrėjui prisiliesti prie Didžiojo Autoriaus, kuris tvarką irgi kūrė iš pirmapradžio chaoso. Kita vertus, daug dalykų pradedu, mažai pabaigiu, lengvai pamirštu, ką pažadėjęs – spontaniškumas nėra vien teigiama savybė, kaip tikrai patyrė mane geriau pažįstantys žmonės.

Kiek tikėjimas lemia ar formuoja jūsų kūrybą?

Apie simbolių ir archetipų žodyną jau užminiau – tai būtų tiesioginis tikėjimo patirties poveikis mano kūrybai. Pvz., kai kuriuose „Amžinybės mozaikų“ kūriniuose, pvz., eilėraštyje Pascha, apmąstau paradoksalią sekimo Dievu patirtį – mes einame priekyje to, kuris yra paskutinis (impulsas šiam tekstui kilo prisimenant savo kaip patarnautojo patirtį – ėjimą su procesija prie altoriaus). Taip pat, turiu savo įkvėpimo prašymo maldą, kuria prašau šv. Dvasios, kad apšviestų mano protą, uždegtų mano širdį ir vestų mano ranką, kad visa mano kūryba padėtų pažinti tą, kuris yra Didysis Nepažįstamasis…

Vis dėlto, didžioji tikėjimo poveikio dalis man, kaip kūrėjui, yra netiesioginė. Pavyzdžiui, tikėjimas skatina kasdien susitikti su savimi Dievo akivaizdoje, skatina išskleisti visą savąjį potencialą. Kalbant kasdieniškiau, tikėjimas mane, ir kaip žmogų, ir kaip menininką, apsaugo nuo egoizmo. O menininkui egoizmas yra didelis iššūkis! Man yra įstrigusi mintis, kad Bažnyčios kalba yra autoreferencinė, koduotas kalbėjimas sau, kurį patys Bažnyčios nariai ir tesupranta. Analogiškai kažką panašaus galima pasakyti apie meno ir menininkų pasaulį. Šiuolaikiniame mene labai daug avangardo, provokatyvios laikysenos, žaidimo konceptualumu, koduotos kalbos… Toks menas man nėra labai artimas. Evangelija moko, kad pasakojimai turi būti suprantami ir teologams, ir taksi vairuotojams. Kažko panašaus tikiuosi iš gero meno. Todėl stengiuosi neužverti savo akiračio, žvelgti į pasaulį plačiau, pajusti, suprasti, kaip grožį suvokia aplink mane esantys įvairiausi žmonės. Ir šią atvirumo laikyseną tikrai palaiko tikėjimas.

Būdamas krikščionis ir poetas, ar turite ribas, kurių negalėtumėte peržengti kūryboje?

Niekada negalėčiau savęs cenzūruoti! Net jei tos cenzūros prašo šiuolaikinė kultūra arba aplinkiniai žmonės. Pavyzdžiui, esu susilaukęs pastabų, esą mano eilės religinėmis temomis yra menkesnės, nei kiti kūriniai. O man atrodo kaip tik priešingai – eilėraštis Pascha man pačiam yra geriausias „Amžinybės mozaikų“ kūrinys.

Įkvėpimas, mūza, talentas ar vis dėlto Šventoji Dvasia? Ar gali žmogus kurti be Dievo?

O kodėl gi ne viskas vienu metu? Ir įkvėpimas, ir mūzos (bei muzika), ir, tikiuosi, nors lašelis talento, ir nuolat mus pašventinti norinti Dievo Dvasia? Juk mes tikime Dievą, kuris iš meilės mums nepabijojo tapti žmogumi, įsikūnyti, mylėti kaip žmogus, kalbėti kaip žmogus, dirbti kaip žmogus, kurti kaip žmogus! Tai mus moko matyti, kiek daug tarpusavio sąsajų pasaulyje, mūsų žmogiškose ir antgamtiškose patirtyse, viena iš kurių neabejotinai yra patirti grožį.

Vis dėlto, tikrovė yra tokia, kad žmogus yra laisvas slėptis nuo Dievo, slėptis nuo savęs. Kartais aš irgi elgiuosi kaip Adomas. Elgiuosi, ir vis tiek ilgiuosi Dievo artumo, kurį mes galime taip įvairiai patirti – per aplinkinių meilę ir patys mylėdami tuos, kurie arti; per maldą ir sakramentus, kurie mūsų meilei suteikia ugnies. Todėl tiek sau, tiek kitiems palinkėčiau drąsos, drąsos kurti ir svajoti su Dievu. Ir ne tik sekmadieniais, o kasdien. Skirti nors 30 minučių mankštai, ir 30 minučių maldai, kaip skatino viena žydų mistikė.

Kas, kaip krikščioniui, jums yra kūryba?

Kūryba, kaip sako populiarus sąmojis, yra kūrimas. Jei gerai kuri, tai ir dega. Taigi, kūryba yra vidinio degimo palaikymas. Menas skatina atnaujinti santykį su savimi ir pasauliu, atrasti tai, kas mus sieja (arba sieti galėtų). Savo ruožtu, šios patirtys kuria prielaidas susitikti su Dievu. Ne veltui ugnis yra vienas iš Šv. Dvasios simbolių!

Kokie krikščioniški autoriai jus įkvepia?

Esu didelis Paulio Claudelio, Pascalio Riou, Aldonos Puišytės ir Broniaus Krivicko fanas! Norėčiau visiems rekomenduoti skaityti ir šv. Chosemariją, ispanų ir viso pasaulio šventąjį, kuris širdyje buvo tikras poetas! O šią Gavėnią iš naujo po truputį skaitau Psalmyną – prie Dievo žodžių visada labai gera grįžti.

Tomas Taškauskas yra poetas, vertėjas ir publicistas. Gimęs 1986 metais Pasvalyje, šiuo metu gyvena Vilniuje, kur 2012 m. įgijo Lietuvių filologijos bakalauro bei 2015 m. Vertimo (iš prancūzų k.) magistrantūros studijų laipsnius Vilniaus universitete. Už sėkmingą prancūzų rašytojo ir poeto Pascalio Riou „Pasaulis – pažadas, kurį mylėti reikia“ knygos vertimą 2016 m. apdovanotas Dominyko Urbo premija, priklauso Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai. Publikuojasi kultūrinėje spaudoje: „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Naujoji Romuva“, „Kultūros barai“, „Krantai“, „Metai“.

Tomas Taškauskas yra išleidęs 4 knygas: „Audrapaukščio monologas“ (2008), kartu su Tomu Norkaičiu „Begalybės fragmentai“ (2016), „Ilgesio tomografija“ (2019) ir „Amžinybės mozaikos“ (2021). Išleistos T. Taškausko verstos  Romain Sardou „Panelė Fransina“, Anna Gavalda „Pramušti šarvus“, Paul Claudel „Kryžiaus kelias“ knygos.

T. Taškauskas taip pat yra Ateitininkų federacijos ir Lietuvos Nacionalinės Europos Skautų Asociacijos narys.